2020 08 21

Milda Vitkutė

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Šv. Klara Asyžietė: pažinti laikmetį per moterį

„Rožės žiemą (šv. Pranciškus ir šv. Klara)“, 2015. Vaidoto Kvašio piešinys.

Kartais mėgstama paspėlioti (tiek istorikams, tiek mėgėjams), kaip gyveno viduramžių žmonės. Vieni mato Apšvietos suformuotą tamsiųjų amžių vaizdą su beraščių miniomis, žiauriais karais, valdovais ir pan., kiti – žiūrėdami į gotikinę architektūrą, viduramžiais įsikūrusius universitetus, skaitydami to laikmečio literatūrą ir klausydami viduramžių muzikos, galvoja, kad tai būta šviesos ir mokslo amžiaus. Vertindami tūkstantmečio senumo laikotarpį, neišvengsime apibendrinto kalbėjimo, kuris dalykus supaprastina. Visgi tolimi amžiai gali atsiverti per konkretaus asmens prizmę. Šv. Klara Asyžietė – XIII a. gyvenusi kilminga jauna moteris, įkūrusi vienuolyną laikmečiu, kai Bažnyčioje buvo rungiamasi su išplitusiomis erezijomis ir įtariai žiūrima į naujas iniciatyvas. Koks žmogus buvo šventoji Klara ir ką, tyrinėdami jos gyvenimą, galime pasakyti apie to meto visuomenę, Bažnyčią ir moters vaidmenį joje?

Susirašėme su seserimi Pranciška (Kristina Mačiulyte), OSC, kuri šventąją Klarą pažįsta ne tik iš studijų, bet ir pati, gyvendama Šv. Klaros vienuolyne Kretingoje, tęsia šv. Klaros įkvėptą gyvenimo būdą.

Kokia buvo šv. Klaros asmenybė, koks ji buvo žmogus? Kokie jos bruožai jus labiausiai žavi?

Kalbėdami apie šv. Klarą turime remtis amžininkų apibūdinimais ir kartu nepamiršti, kad kiekvienas šventasis, be savo originalių savybių, turėjo atitikti ir bendrą šventumo modelį. Klaros kanonizacijos procese liudijusios seserys vienbalsiai sutarė ir ses. Benvenuta patvirtino nemananti, kad „po palaimintosios Mergelės Marijos kada nors gyvenusi didesnio šventumo moteris, kaip minėta ponia šventoji Klara“. Tai pranciškoniškoje literatūroje įtvirtinto įvaizdžio: Pranciškus – kitas Kristus, Klara – kita Marija, ištakos.

Nuosekli Klaros gyvenimo linija išties patvirtina nepriekaištingą jos dorybingumą: nuo vaikystės jautri vargšams, pamaldi, tvirtai žengianti pašvęstojo gyvenimo keliu ir nedaranti jokių kompromisų dėl pasirinkto neturto gyvenimo. Toks iš esmės yra pranciškoniškuose šaltiniuose suformuotas šv. Klaros paveikslas. Bet įdomių interpretacijų galime rasti ir vėlesniuose tekstuose. Pvz., Marijos Sticco knygoje „Šventasis Pranciškus Asyžietis“ Klara pristatyta kaip riterių šeimos palikuonė, turinti atšiauriose kovose įgyto atkaklumo, kuris puikiai dera su jos, dvasinės motinos ir sesers, švelnumu.

Man asmeniškai patraukliausia, kaip ši tyli moteris sugebėjo sutelkti dvasinei bendrystei savo „mažosios kaimenės“ seseris, brolius, įgyti Bažnyčios hierarchų, ordino kardinolų globėjų pasitikėjimą ir prielankumą, pagaliau palaikyti itin artimą ryšį su tolimos Bohemijos princese, tapusia neturtėle seserimi, šv. Agniete iš Prahos.

S. Pranciška Mačiulytė OSC. Kretingos Šv. Klaros vienuolyno nuotrauka

Kaip jūs apibūdintumėte, kas yra šventumas ir kaip jis matomas Klaroje?

Kanonizacijos proceso metu liudytojų buvo klausiama apie tris esminius dalykus: gyvenimą tėvų namuose, atsivertimą, arba pašvęstojo gyvenimo pasirinkimą, ir vienuolinį gyvenimą. Pagal šiuos punktus buvo sprendžiama apie Klaros šventumą, bet įdomu tai, kad patys Bažnyčios hierarchai suprato, jog tai tik formali procedūra. Popiežius Inocentas IV, užuot aukojęs gedulines Mišias, iškart norėjo minėti šventąją mergelę, bet buvo apdairiai sulaikytas kardinolo Renaldo.

Kas yra šventoji Klara? – Į Kristaus meilę atsiliepusi moteris, Jo pavyzdžiu atsisakiusi visko ir atidavusi save kitiems per maldą, atgailą, meilę. Klara pardavė ir išdalijo savo turtus vargšams, atsisakė aukštos kilmės teikiamų privilegijų ir tapo tarnaite. Ji nenoriai priėmė abatės valdžią bei titulą ir mieliau įvardijo save kaip motiną, seserį. Ji tiesiog gyveno Evangelija. Atrodo tik tiek, bet pabandykime atsakyti sau, ar lengva įvykdyti iki galo bent vieną jos sakinį. Todėl Klara savo raštuose taip pabrėžė ištvermingumą. Nors jos gyvenimo kelias atrodo lygus, neabejoju, kad ji gerai suprato, kiek kainavo Dievui duoto pažado įvykdymas ir stengėsi perspėti bei palaikyti kitus.

Šv. Klara įkūrė moterų vienuolyną. Tai didelis darbas. Kokia XIII a. buvo moterų padėtis ir ką tada reiškė kurti vienuolyną?

Išties įkurti naują vienuoliją tuo metu, kai Laterano IV susirinkimas uždraudė tvirtinti naujas regulas, buvo dvigubai sunku. Italų kalboje Pranciškaus ir Klaros pašaukimo kelias neretai apibūdinamas kaip „evangelinis nuotykis“ (avventura evangelica). Jie tiesiog leidosi vedami Dievo Dvasios. Nė vienas iš jų nesiekė kurti naujos vienuolijos, bet, kaip Pranciškui Dievas davė brolius, taip Klarai Jis davė seseris.

Viduramžių moters, ypač kilmingosios, gyvenimas buvo uždaras, o veikla ribota. Ji neturėjo savarankiškumo ir iš esmės priklausė tėvo, vyro ar dvasinio vadovo globai. Tačiau kaip teigia pranciškonizmo tyrėjas br. Marco Guida, OFM, paradoksalu tai, kad būtent pašvęstajame gyvenime moterys galėjo turėti žymiai didesnę laisvę ir įtaką nei šeimoje.

Pranciškus ir Klara visada ėjo kartu. Kai buvo pripažinta Mažesniųjų brolių regula, viltis atsirado ir seserims, bet Klarai teko laukti žymiai ilgiau. Jos parašyta regula buvo patvirtinta tik prieš pat mirtį, 1253 m. rugpjūčio 9 d. Tai ilgai brandintas ir kelią tolimoms kartoms parengęs dokumentas, bet pati pradžia, galima sakyti, buvo bendra. Klaros priėmimas Porciunkulėje ir plaukų nukirpimas „per brolių rankas“ įvardijamas kaip įstojimas į atgailautojų broliją. Tačiau ji negalėjo likti iš pradžių net pastovios gyvenamosios vietos neturinčių brolių bendruomenėje, todėl po trumpo apsistojimo Šv. Pauliaus benediktinių vienuolyne ir atgailautojų moterų bendruomenėje prie Šv. Angelo bažnyčios ji įsikūrė su pirmomis bendražygėmis prie Šv. Damijono bažnyčios. Naujos vienuolijos įteisinimas buvo ilgas procesas. Iš pradžių didžiausia kliūtis atrodė Pranciškaus ir Klaros pasirinktas neturtingas (taigi ir nesaugus) gyvenimas, bet galiausiai kaip tik jų praminto kelio naujumas sulaukė palaikymo ir spartaus bendruomenių augimo. Na, o pavadinimas Šv. Klaros ordinas pirmą kartą buvo paminėtas 1263 m., praėjus lygiai dešimtmečiui po įkūrėjos mirties.

Klara buvo kontempliatyvaus vienuolyno vienuolė. Kaip atrodo kontempliatyvus gyvenimas ir kuo jis traukia jaunas moteris?

Klaros kontempliatyvaus gyvenimo sampratą galime pažinti skaitydami jos laiškus šv. Agnietei iš Prahos. Ji pasitelkia viduramžiais populiarų veidrodžio simbolį. Veidrodis – tai Kristus, visas Jo gyvenimas nuo kūdikystės iki nukryžiavimo, į kurį žvelgti Klara ragina savo bičiulę ir priduria: „Kontempliuodama visa darykis panaši į paties dieviškumo atvaizdą“ (KLAg 3, 13). Klarai tarsi antrina kita kontempliatyvi vienuolė, šv. Teresė Avilietė, ragindama „žvelgti į Tą, kuris žiūri mus“. Tai žvilgsnis, Šv. Damijono vienuolyne – ir į labai konkretų atvaizdą Nukryžiuotojo, kuris prabilo į šv. Pranciškų, kviesdamas atstatyti griūvančią bažnyčią. Tai meilės ryšys su dieviškuoju Sužadėtiniu, o kasdienybėje ir nuolanki tarnystė, belaukiant „To, kuris ateina“, apkabinimas maldoje visų, kurie šaukiasi Dievo pagalbos arba dar tebėra toli nuo Jo.

Besidomintiems šia tema siūlyčiau atsiversti ką tik „Katalikų pasaulio leidinių“ publikuotą klarisės Claire-Pascale Jeannet knygą „Šventoji Klara Asyžietė“, kurią iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė. Nors knygoje kalbama apie pirmąją klarisių (tuo metu – damijoniečių) bendruomenę, joje nesunku atpažinti mūsų gyvenimo būdą. Rengdama šią knygą, autorė atidžiai skaitė šaltinius ir net kurį laiką gyveno Asyžiuje. Bet svarbiausia, kad skaitant šį istorinį romaną galime justi pačios autorės meilę savo pašaukimui, todėl jos pasakojimas pulsuoja gyvybe, yra įtikinamas ir patrauklus.

Šv. Klara buvo kilminga ir išsilavinusi mergina. Ką iš jos laiškų, regulos galima pasakyti apie jos išsilavinimą? Gal iš to galima paspėlioti, kaip tuo metu galėjo būti ugdomos mergaitės? Skaitydama viduramžių ir vėlesnius šventųjų raštus matau, kad ne tik vyrai, bet ir moterys buvo intelektualiai pajėgios svarstyti filosofinius-teologinius klausimus. Visgi skaitant dabartinį istorinį naratyvą susidaro įspūdis, kad (vėlyvaisiais) viduramžiais ir, pavyzdžiui, XVI a. (kai gyveno šv. Teresė Avilietė, kurios raštai įspūdingi) moterys nebuvo intelektualiai ugdomos.

Klaros raštai išties liudija ją buvus išsilavinusią, išmanančią skirtingų žanrų subtilybes, nes laiškai parašyti pagal viduramžių epistolografijos, regula – pagal kanceliarinio dokumento reikalavimus. Klaros palaiminimas rodo jos atidumą liturgijai, o testamentas surašytas spontaniškai, nes motina kreipiasi į savo dukteris be jokių retorinių įmantrybių. Kartais, tiesa, išsakoma mintis, kad galbūt Klara pasinaudojusi sekretoriaus paslaugomis, bet šį teiginį patvirtinančių duomenų nėra. Taip pat nėra jokių konkrečių užuominų apie Klaros įgytą išsilavinimą (pagal to meto aristokratiškos šeimos reikalavimus, neabejotinai suteiktą namuose). Medievistas Marco Bartolis nurodo du viduramžių žmogui svarbius kontekstus: riteriškąją kultūrą ir šventųjų gyvenimus, dariusius didžiausią įtaką asmens vertybiniams pasirinkimams.

Žinoma, ilgas viduramžių laikotarpis yra paženklintas įvairių patirčių. Klaros laikais dar įprastas dalykas buvo analfabetizmas. Ji pati savo reguloje rašė: „Ir nepažįstančios rašto [seserys] tenesirūpina jo išmokti, bet teįsidėmi, kad labiau už viską privalo trokšti Viešpaties Dvasios ir jo šventosios veiksenos […]“ (KReg 10, 8–9). Į vienuolyną įstojusios seserys buvo įvairios socialinės padėties, tarp jų nemažai ir kilmingųjų, o nuo XII a. raštingėjimo procesas aukštuomenėje intensyvėjo. Pažįstančios raštą vienuolės privalėjo kalbėti brevijorių, taip pat gavusios vyresniosios leidimą galėjo rašyti laiškus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

XV a. Italijoje prasidėjęs observantų judėjimas davė stiprių impulsų tiek Mažesniųjų brolių, tiek Šv. Klaros seserų bendruomenėms atsinaujinti. „Antruoju pranciškonų pavasariu“ vadinamas laikotarpis, atskleidęs šventumo siekio ir prasiveržusios renesansinės kultūros dermę, leido išgyventi tikrą krikščionišką humanizmą. Į klarisių vienuolynus įstojusios išsilavinusios seserys surado palankią terpę skleistis jų talentams ir dvasiniams siekiams, kuriuos liudija mistinių patirčių aprašymai (šv. Kamilės Batistos Varano Dvasiniai Jėzaus skausmai kančios metu), ugdymui skirta literatūra (šv. Kotrynos Bolonietės Septyni dvasiniai ginklai), poezija, amžininkių parašytos šventųjų biografijos ir kita.

Kaip jūs matote šv. Klaros ir Pranciškaus draugystę? Populiarioje kultūroje šią draugystę mėgstama apibūdinti kaip neišsipildžiusią meilės istoriją. Visgi mes, krikščionys, turime ne vieną krikščioniškos bičiulystės pavyzdį.

Pritarčiau Jūsų įvardijimui – bičiulystė, ir ji truko visą gyvenimą. Atrodo, net šv. Klaros biografui Tomui Celaniečiui buvo kebloka aprašyti pirmuosius Pranciškaus ir Klaros susitikimus, apie kuriuos atvirai kalbėjo Kanonizacijos proceso liudytojai, tiek seserys, tiek pasauliečiai. Tapusi Kristaus sužadėtine, Klara pabrėžia Pranciškaus dvasinę tėvystę ir jo nuolatinę pagalbą pašaukimo kelyje: „Viešpats mums davė labiausiai palaimintą mūsų tėvą Pranciškų kaip mūsų įkūrėją, sodintoją ir pagalbininką Kristaus tarnyboje ir tuose dalykuose, kuriuos pažadėjome Viešpačiui ir palaimintajam mūsų tėvui […]“ (KTest 48).

1225 m. sergantis Pranciškus paskutinį kartą aplankė Šv. Damijoną ir daugiau nei mėnesiui apsistojo šalia vienuolyno. Jis paliko seserims paskutinius nurodymus ir jų paguodai sukurtą giesmę „Klausykit, neturtėlės“. Tarp Klaros relikvijų yra išlikę jos paruošti žolynai Pranciškaus žaizdoms ir apavas vinių pervertoms pėdoms. Taigi šventųjų ryšys buvo paženklintas švelnaus rūpestingumo, kuris leido išsiskleisti jų dvasinei tėvystei ir motinystei. Galbūt susitikimas su Kristumi apvertė aukštyn kojomis jų jaunystės planus, bet nei Klaros, nei Pranciškaus gyvenime nėra neišsipildžiusios meilės kartėlio. Yra dvasinė šeima ir, anot tyrėjų, tik pranciškonams, nepaisant įvairių peripetijų, pavyko išlaikyti tokį glaudų ryšį tarp vyriškos ir moteriškos šakos.

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu