Šv. Koletė – klarisių atnaujintoja

Šv. Koletė gimė Korbio miestelyje Prancūzijoje 1381 metais paprastų darbininkų šeimoje. Ji buvo Dievo atsakymas į pamaldžios šešiasdešimtmetės moters maldas, iki tol negalėjusios susilaukti vaikų. Nuo mažumės mergaitė mėgo melstis ir buvo gailestinga vargšams.

Kai Koletei sukako dvidešimt dveji metai ir mirė abu jos tėvai, mergina gavo Bažnyčios ganytojų leidimą užsidaryti mažame būste, prisišliejusiame prie bažnyčios. Pro mažą langelį jį galėjo matyti Švenčiausiąjį Sakramentą. Koletė pasirinko gyventi pagal Trečiojo šv. Pranciškaus ordino regulą, neturtingai ir pamaldžiai, kad kasdien taptų vis panašesnė į serafiškąjį tėvą.

Dievas paskyrė Koletei ypatingą užduotį. Jis sužadino merginos širdyje troškimą atnaujinti griežtos šv. Klaros regulos laikymąsi, nes daugelis šv. Klaros neturtėlių seserų konventų naudojo pakeistą versiją. Nuolanki mergina išsigando šios minties, bandydama save įtikinti, kad tai piktųjų dvasių gundymas išpuikti. Tačiau įkvėpimas vis grįždavo, ir bandydama priešintis Koletė tapo nebyle, o vėliau net apako – iki tos akimirkos, kai pasiryžo įvykdyti Dievo valią.

Tad praleidusi ketverius metus kaip atsiskyrėlė, gavusi ganytojų ir popiežiaus palaiminimą, ji vieną po kito steigė neturtėlių šv. Klaros seserų konventus. Per jos gyvenimą jų skaičius pasiekė septyniolika. Po Koletės mirties reformuoti konventai buvo įkurti už Prancūzijos ribų, ir visuose juose pradėjo iš naujo klestėti tikroji šv. Klaros regula.

Dievas jos sunkią tarnystę laimino net regimais stebuklais. Koletė nuoširdžiomis maldomis prikėlė keletą mirusių žmonių. Tačiau naujų konventų steigėja tapo tik dar nuolankesnė, priskirdama viską Dievo darbui, kuris dažnai pasirenka menkiausius žmones būti Jo įrankiais.

Po keturiasdešimties metų tarnystės Koletė mirė Gento konvente 1447 m. Popiežius Pijus VII kanonizavo Koletę 1807 m.