Šv. Konradas iš Piačencos – pasaulietis pranciškonas

Būdamas jaunas vedė dvarininko dukterį Eufroziną. Jis mėgo sportą ir buvo aistringas medžiotojas. Vieną kartą medžiojant žvėris pasislėpė tankiame pomiškyje. Konradas liepė savo palydovams padegti brūzgyną, kad priverstų žvėrį išlįsti. Deja, vėjas nunešė liepsnas į netoliese buvusį javų lauką, sunaikino visą derlių ir greta augusį didelį mišką. Piačencos gubernatorius iškart išsiuntė ginkluotus vyrus sulaikyti padegėjų.

Tada Konradas apkaltino nekaltą vargšą žmogų sukėlus gaisrą, dėl kurio išties buvo kaltas jis pats. Kadangi neteisingai apkaltintas žmogus neturėjo pinigų atlyginti žalą, buvo nuteistas mirti. Matydamas, kuo pasibaigė jo melas, Konradas prisipažino ir prisiėmė atsakomybę.

Kad atlygintų nuostolius, neteko viso savo turto. Kartu su žmona pardavė tai, kas dar buvo likę, ir išdalino vargšams. Susižavėję šventųjų Pranciškaus ir Klaros pavyzdžiu, abu ėmė svajoti apie vienuolinį gyvenimą. Jo žmona Eufrozina įstojo į Šv. Klaros seserų vienuolyną, o Konradas, būdamas tik 25-erių – į Trečiąjį, pasauliečių pranciškonų, ordiną ir tapo atsiskyrėliu. Labai greitai pasklido garsas apie jo dorybes ir šventumą, tai patraukė daugelį jo ankstesnių draugų ir pažįstamų.

Tačiau Konradas jautė pašaukimą atsiskirti nuo pasaulio. Vienumoje klajodamas atsidūrė Maltoje. Persikėlęs per jūrą, Konradas pasiekė Siciliją, kur praleido trisdešimt metų gyvendamas kaip atsiskyrėlis, atgailaudamas ir besimelsdamas. Jo atgaila buvo labai griežta – miegojo ant plikos žemės, valgė tik duoną su laukinėmis žolelėmis ir užgerdamas vandeniu.

Šv. Konradas patyrė stiprių šėtono puolimų, jam priskiriama daugybė stebuklų. Pasakojama, kad keliaujantį atlikti viso gyvenimo išpažintį Konradą visą kelią lydėjo pulkas paukštelių, drąsiai tupėjusių jam ant pečių.

Šv. Konradas mirė 1351 m. vasario 19 d. Jį kanonizavo popiežius Paulius III.