Šv. Kryžiaus Jonas – vienas didžiausių katalikų mistikų

Jo mokymas ir dvasinė patirtis kreipia mus į Jėzų – „neregimojo Dievo atvaizdą“, Pradžią ir Pabaigą, žmonijos Išganytoją, suteikiantį mums malonę vadintis Dievo dukterimis ir sūnumis, gyventi bendrystėje su Juo bei broliais. Jėzus iš Nazareto – vienintelis amžinybėje ištartas Tėvo Žodis, kuriuo jis mums pasakė ir padovanojo visa, ko galėtume trokšti.

Vaikystė

Apie šv. Kryžiaus Jono tėvą Gonzalą de Jepesą rašoma, kad Avilos vyskupijos Fontivero kaime jis susituokė su Katalina Alvarez iš Toledo ir su ja susilaukė trijų sūnų: Pranciškaus, Liudviko, mirusio kūdikystėje, ir mūsų šventojo tėvo Kryžiaus Jono.

Šv. Kryžiaus Jonas gimė 1542 m. Jo motina buvo gera krikščionė, auklėjo vaikus gilia krikščioniška dvasia, skatindama didelį pamaldumą Dievo Motinai.

Mirus tėvui, maždaug 1548 m. Katalina išvyko išvyko į Arevalą, o paskui persikėlė į Mediną del Kampo.

Medinoje del Kampo

Medinoje del Kampo Jonas gyveno trylika metų (1551–1564 m.). Čia rado daugiau, nei galėjo tikėtis. Atvyko vildamasis išmokti kokio nors amato, o įsitraukė į artimo meilės tarnystę, įgijo doktrininį ir humanitarinį išsilavinimą, apsisprendė tapti karmelitu. Šis jo gyvenimo etapas paženklintas gilaus pamaldumo, meilės vargšams ir ligoniams, uolių studijų ir kontempliatyvaus gyvenimo troškimo.

Medinoje buvo ligoninė, įkurta riterio pono Alfonso Alvarezo iš Toledo, kurioje buvo gydomi ligoniai, sergantys sifiliu bei kitomis užkrečiamomis ligomis. Joną traukė ligoninės įkūrėjo asmenybė ir veikla. Tarnaujant ligoniams ir renkant jiems išmaldą gatvėse, studijoms lieka ne tiek daug laiko, tačiau Jonas išmoko labai daug.

Medinos del Kampo jėzuitų kolegija buvo įkurta 1551-aisiais. Čia dėstė geriausi dėstytojai. Pasak istorikų, vienas tėvas be užmokesčio skaitė filosofijos paskaitas ir moralinę teologiją. 1555 m. pradėtos skaityti ir lotynų kalbos paskaitos. Vienoje Medinos ligoninių buvo įkurtas Teologijos fakultetas, kuriame kasdien po šv. Mišių buvo skaitomos paskaitos.

Studijos Jonui ne tik padėjo pažinti gramatiką, retorikos subtilybes, bet ir atvėrė kelią kunigystei. Pasibaigus studijoms ponas Alfonsas prašė Joną priimti kunigystės šventimus ir tapti jo ligoninės kapelionu. Tačiau Jono žvilgsnis krypo į Karmelį. Taip jis paslapčia nuvyko į Medinoje esantį Šv. Onos karmelitų vienuolyną ir paprašė abito. Prioras ir broliai su džiaugsmu jį tuojau pat įvilko. Jonas gavo šv. Motiejaus Jono vardą.

Pašaukimo krizė ir susitikimas su Terese

1563-iaisiais Jonas davė amžinuosius įžadus. Vyresnieji, pastebėję išskirtinius jauno vienuolio gabumus, išsiuntė jį į Salamankos universitetą studijuoti teologijos ir filosofijos.

Salamankoje Jonas praleido ketverius (1564–1568 m.) intensyvių studijų ir maldos metus. Nors studijos universitete užėmė didžiąją dienos dalį, tačiau likdavo pakankamai laiko studijoms namuose, jos Jonui virsdavo malda ir kontempliacija. Mažytė jo celė turėjo didelį privalumą: pro langelį buvo matyti bažnyčia ir Švenčiausiasis Sakramentas.

Be studijų universitete, studentai lankė paskaitas ir Šv. Andriejaus kolegijoje. Brolis šv. Motiejaus Jonas buvo įpareigotas aktyviai dalyvauti šiuose užsiėmimuose, nes 1567 m. Aviloje įvykusi tėvų karmelitų kapitula paskyrė jį studijų prefektu.

Intensyvios studijos nesumažino vienuolinio gyvenimo pareigų. Salamankos bendruomenėje vyravo geras dvasinis klimatas, buvo stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą tarp studijų ir maldos. Jonas daug lako skyrė maldai, jį traukė vienuma, susitelkimas ir atgaila. Jau tuomet Mediną del Kampo pasiekė garsas apie jo šventumą.

Sunku patikėti, bet būtent šiuo metu jaunasis vienuolis išgyveno sunkią pašaukimo krizę ir rengėsi pereiti į kartūzų vienuolyną. Tikslių šios krizės priežasčių mes nežinome. Galime spėti, kad Joną nuvylė universitetas: daugumos studentų (taip pat ir vienuolių) pagrindinis studijų tikslas buvo titulai, aukštos pareigos, sėkminga karjera. Gali būti, kad pačiam Jonui reikėjo daugiau laiko, kad atrastų būdą suderinti maldą ir veiklą.

Vis dėlto, nors ir ketindamas palikti ordiną, šv. Motiejaus Jonas ruošėsi kunigystės šventimams. Kad pradžiugintų motiną ir artimuosius, aukoti pirmųjų Mišių jis atvyko į Mediną del Kampo. Tuo metu, steigdama antrąjį basųjų karmeličių vienuolyną, čia kaip tik lankėsi Teresė. Pastaroji susipažino ne tik su Jonu, bet ir su Medinos del Kampo karmelitų vienuolyno prioru tėvu Antanu de Eredija. Vėliau abu įsitraukė į reformą.

Jonas Teresei papasakojo apie savo planus palikti ordiną, o ši atskleidė jam savuosius: ji norinti, kad būtų įkurtos ne tik seserų, bet ir basųjų brolių karmelitų bendruomenės… Suprasdama, kad brolis Jonas labiausiai tiktų šiam darbui, Teresė prašė jį palūkėti, sakydama, jog likdamas savo ordine labiau pasitarnausiąs Dievui ir Bažnyčiai. Jonas sutiko, tačiau su sąlyga, kad neteks pernelyg ilgai laukti. Vėliau jis grįžo į Salamanką baigti studijų. Teresė džiaugdamasi rašė: „Radau pusantro brolio.“

Duruelas: pirmasis basųjų karmelitų vienuolynas

1568 m. tėvas Jonas ir tėvas Antanas paliko savąjį Šv. Onos karmelitų vienuolyną ir įsikūrė nuošaliame Duruelo kaimelyje, trokšdami atsidėti Teresės vykdomai reformai. Vienuolynas buvo pašventintas 1568 m. lapkričio 28 d., dalyvaujant provincijolui, kuriam tėvas Jėzaus Antanas, tėvas Kryžiaus Jonas ir tėvas Kristaus Juozapas pažadėjo laikytis pirmykštės regulos. Po metų provincijolas t. Antaną paskyrė prioru, o t. Kryžiaus Joną – subprioru ir naujokų mokytoju. Broliai iškart ėmėsi apaštalavimo darbo tarp tenykščių kaimo gyventojų.

1569 m. vasario pradžioje mažąją Duruelo bendruomenę aplankė Teresė. Sužinojusi, kad abu broliai šaltą žiemą sužvarbo, Teresė pasirūpino alpargatomis – virviniais sandalais.

Seserų karmeličių nuodėmklausys

1571 m. vizitatoriaus paliepimu Teresė perėmė priorės pareigas Avilos Įsikūnijimo vienuolyne. Ji gerai žinojo tvirtai įsišaknijusį šio vienuolyno seserų karmeličių gyvenimo būdą, tapusį miesto apkalbų tema, ir baiminosi, jog jai neužteks jėgų vadovauti bendruomenei. Suprasdama, kad savo išmintimi dabar jai labiausiai galėtų padėti tėvas Kryžiaus Jonas, 1572 m. Teresė pakvietė jį į Avilą. Seserims ji pasakė: „Suradau jums nuodėmklausį, kuris yra šventasis.“

Kryžiaus Jono pareigos – padėti atgaivinti seserų dvasinį gyvenimą. Pati Teresė čia jau šį tą nuveikė: uždraudė ilgus pokalbius svetainėje, o vienam kilmingam ponui pagrasino pasiskųsianti karaliui, jei anas dar kartą peržengs vienuolyno slenkstį…

Jonas kasdien kantriai bandė vesti seseris maldos keliu. Įsikūnijimo vienuolyno vienuolės ne iš karto suprato, kam reikalinga tyla ir vienuma. Tėvas Kryžiaus Jonas išradingai naudojosi savo pedagoginiu metodu, dažnai užrašydamas seserims kai kurias mintis, skatinančias meilę Dievui ir dvasinę pažangą.

Pamokymus apšvietė ir sutvirtino jo paties šventumo ir meilės pavyzdys: nepamirštama naktis, kai Kryžiaus Jonas budi prie sergančios sesers ir pamato kitą seserį basomis kojomis einančią Kryžiaus kelius. Jis pats parūpino pinigų apavui, o sergančioms seserims atnešė vaistų. Netrukus visas Avilos miestas sužinojo apie vienuolyne įvykusias permainas.

Toledas: įkalinimas ir pabėgimas

Kartą vizijoje šalia pokalbio kambario grotų Jonas išvydo paniekintą, žaizdomis aptekusį Išganytoją ir, kad išsaugotų šį atvaizdą, nupiešė jį plunksna. Vėliau šį mažą, 6 x 5 cm, piešinį jis padovanojo seseriai Jėzaus Onai, ši pagarbiai saugojo jį iki pat savo mirties. Prieš pat mirtį perdavė Įsikūnijimo vienuolyno priorei Marijai Pinel. Ši paveikslėlį kaip relikviją įdėjo į paauksuotą dėžutę, ir tuo būdu jis yra išlikęs iki mūsų dienų ir laikomas Avilos vienuolyne.

Šis regėjimas buvo artėjančių Kryžiaus Jono kančių pranašystė. Netrukus kilo didelis nereformuotųjų, „batuotųjų“, brolių pasipriešinimas reformai. Jonas ištikimai laikėsi Teresės ir už tai brangiai sumokėjo.

1577 m. naktį į gruodžio 3-iąją „batuotieji“ nugabeno Joną į Toledo vienuolyną, kuriame gyveno senosios observacijos karmelitai. Jonas neatsižadėjo reformos. Dėl to jam teko iškęsti žiaurius pažeminimus. Įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos: jokių galimybių nusiprausti, jis buvo aptekęs parazitais, drabužiai buvo nekeičiami, visiška vienatvė.

Joną išvesdavo iš šios purvinos skylės tik tam, kad refektoriume priverstų kentėti įvairius pažeminimus. Iš Jono buvo reikalaujama pasiduoti, nes buvo manoma, kad troškimas grįžti prie senosios regulos yra jo užgaida. Net ir švenčių dienomis Jonui nebuvo leidžiama aukoti šv. Mišių. Vienutėje paraleidęs devynis mėnesius, matydamas artėjančią mirtį ir paklusdamas vidiniams raginimams, Kryžiaus Jonas ryžosi bėgti.

Vieną karštą 1578 m. rugpjūčio naktį jis nusileido palei mūro sieną virve, susukta iš antklodės skiaučių, ir pateko ant miesto sienos. Paskui užlipo į vieno namo kiemą ir iš jo gatvele pasiekė miestą. Jo kelias ėjo į Šv. Juozapo karmeličių vienuolyną. Jį pasiekė visiškai nudriskęs ir išsekęs. Jono pabėgimas įamžintas eilėraštyje „Tamsioji naktis“.

Dvasinė poezija – Kryžiaus Jono tikėjimo brandos vaisius

Įkalinimo laikotarpiu ir vėliau gimė didieji Kryžiaus Jono poezijos kūriniai. Laimingai pabėgęs, 1578 m. jis nuvyko į Andalūziją, kur tapo Kalvarijo vienuolyno prioru. Keliaudamas tenai, Jonas aplankė Beaso de Seguros karmelites ir jų priorę Jėzaus Oną.

Veide tebebuvo matyti sunkūs praėjusių mėnesių išgyvenimai, Jonas vos pajėgė kalbėti, tačiau jo žodžiai po vienos patirtos ekstazės atskleidė kalėjime įvykusią didžiulę brandą: Jonas suprato neapsakomą kančios dėl Meilės vertę. Jo poezija gimė iš šios brandos.

Būdamas prioru nuošaliame El Kalvarijo vienuolyne, jis dažnai pasitraukdavo vienatvėn į kalnus, ten aprašė savo dvasinę patirtį, paaiškinimus „Kopimui į Karmelio Kalną“.

Būdamas Beaso karmeličių dvasios tėvas, jis gilino savo įžvalgas apie sekimą nukryžiuotuoju Kristumi ir visuomet buvo geras bei išmintingas sielų vadovas. Kad būtų lengviau suprasti jo mintis apie „Kopimą į Karmelio Kalną“, Jonas nupiešė Karmelio kalno schemą – taip atsakydamas į klausimą, kuris kelias veda į tikslą, pavaizduodamas Nados („Nieko“) kelią. Jis aaiškino seserims, kad reikia siekti būtent šios Nados, bet ne kūno ar dvasios džiaugsmų, kurie yra apgaulė ir nenuvestų į vienybės su Dievu viršūnę.

Kiti steigimai ir paskutinis susitikimas su Terese

Netoli Kalvarijo yra Beasa. Čia 1579 m. liepos 14 d. Jonas įsteigė Karmelio Kalno Švč. Mergelės Marijos ordino kolegiją ir buvo jos rektorius. Studentai matė jame liepsnojančią Meilės ugnį, ypač aukojant šv. Mišias. Tuomet jis beveik panirdavo į ekstazę – pasak paties Kryžiaus Jono, jo siela panirdavo į Švč. Trejybės gelmę. Kalėdų dieną Jonas staiga pačiupo Kūdikėlio Jėzaus figūrėlę ir ėmė šokti apimtas Dievo meilės džiaugsmo.

1581 m. keliaudamas į Granadą, kur norėjo steigti naują vienuolyną, Aviloje Jonas aplankė Jėzaus Teresę. Atsisveikinti abiem buvo sunku.

Netoli garsiosios Alambros įsikūrusiame vienuolyne Kryžiaus Jonas drauge su broliais gyveno neturtingai, tačiau labai pasitikėdami Dievo Apvaizda. Tenykščio gyvenimo skurde jis parašė brandžiausius savo kūrinius. Jonas baigė rašyti „Kopimą į Karmelio Kalną“, parašė „Tamsiąją naktį“ ir per 14 dienų, įkvėptas įspūdingos Granados panoramos – „Gyvąją meilės liepsną“. Taip pat pabaigė „Dvasinę giesmę“ ir jai, priorės Jėzaus Onos prašomas, 1584 m. parašė komentarą.

Pažeminimai ir liga

1588 m. įvykusioje Basųjų karmelitų generalinėje kapituloje Jonas išrinktas pirmuoju definitoriumi ir Segovijos vienuolyno prioru. Todėl iš Andalūzijos jis sugrįžo į savo gimtąją Kastiliją. Jonas vadovavo Segovijos vienuolyno statybos darbams ir statė pats. Beveik neturėdamas poilsio, visgi rasdavo laiko atsidėti kontempliacijai. Jį aplankiusiam broliui Pranciškui Jonas papasakojo savo pokalbį su Nukryžiuotuoju, kurio paveikslą atsigabeno į vienuolyno bažnyčią. Vieną dieną, kai Jonas meldėsi priešais šį paveikslą, Jėzus jo paklausė: „Broli Jonai, prašyk manęs ko tu nori, kad tau suteikčiau dėl to, ką tu darai dėl manęs.“ Jonas Jėzui atsakė: „Viešpatie, noriu dėl Tavęs kentėti, būti niekinamas ir nevertinamas.“

Šis troškimas netrukus išsipildė. Kryžiaus Jonas pateko į generolo Dorijos nemalonę, ir 1591 m. iš jo buvo atimtos visos pareigos. Netekęs jų Jonas nenusiminė, nes čia matė savąją kryžiaus dalį, be to, jis niekada nesiekė aukštų pareigų ordine. Vis dėlto po 22-ejų Karmelio reformai atiduotų metų atmestas Jonas išgyveno sunkų pažeminimą. Jis buvo šmeižiamas ir apleistas daugelio bičiulių. Buvo planuojama Joną išsiųsti į Meksiką arba pašalinti iš ordino. Tai įvyko tuo metu, kai Kryžiaus Jonas sunkiai susirgo.

Ubedoje: lakštingalos giesmė naktį

Šiuo sunkiu savo gyvenimo laikotarpiu Kryžiaus Jonas rašė: „Stenkis su meile žvelgti ten, kur nematyti meilės, ir gausi meilę.“

Jis pirmiausia nuvyko į La Penjuelą, paskui – atgal į brolių karmelitų vienuolyną Andalūzijos Ubedoje. Nepaisydamas silpnos sveikatos Jonas privalėjo dalyvauti bendruomenės gyvenime; nebuvo pakviestas joks gydytojas tol, kol vieną dieną Jonas nebeatsikėlė iš lovos.

Gydytojas Ambraziejus de Viljarealas jam diagnozavo rožės žaizdą kojoje, sukėlusią kraujo užkrėtimą. Kad išvalytų žaizdą, gydytojas perpjovė kojos audinius ir žaizdą pridegino įkaitinta geležimi. Tačiau ligoniui nepalengvėjo. Atlikdamas procedūrą gydytojas pastebėjo penkias paslaptingas žaizdas ir pasakojo, kad varganoje ligonio celėje užuodė malonų kvapą.

Šiam gydytojui Kryžiaus Jonas padovanojo „Gyvosios meilės liepsnos“ ištrauką. Mirtina liga nesulaikomai progresavo. Temperatūra ir skausmai kankino Joną, jam buvo suteiktas Ligonių sakramentas. Vėliau jis paprašė pakviesti priorą. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio, Kryžiaus Jonas jam tarė: „Pasakykite broliams, kad mano valanda jau artėja.“

Į celę susirinko broliai, ligoniui prašant buvo atneštas Švenčiausiasis Sakramentas ir kalbama „De profundis“. Tačiau mirštantysis pertraukė susirinkusiuosius ir tarė priorui: „Tėve, paskaitykite man „Giesmių giesmę“. Šitos maldos čia netinka. Kokie brangūs perlai…“ Lyg norėdamas atsisveikinti, švelniai apžvelgė visus brolius ir džiugiai pasakė: „Keliauju į dangų giedoti Aušrinės.“ Po to pabučiavo rankose laikytą kryžių ir ištaręs: „Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo dvasią“, iškeliavo.

Bažnyčios laikrodis mušė pirmąsias 1591-ųjų gruodžio 14-osios minutes.

Bažnyčios Mokytojas

Praėjus dvejiems metams po mirties, Kryžiaus Jono palaikai buvo pervežti į Segoviją. Čia 1927 m. atnaujintoje urnoje saugomos jo relikvijos.

1618 m. pirmą kartą išleisti Kryžiaus Jono veikalai, jie laikomi turtingiausiais ir giliausiais mistinės literatūros kūriniais, o drauge ir didžios poezijos šedevrais.

1952 m. Kryžiaus Jonas paskelbtas Ispanijos poetų globėju. 1675-aisiais popiežius Klemensas X Kryžiaus Joną paskelbė palaimintuoju. 1726 m. gruodžio 27 d. popiežius Benediktas XIII jį paskelbė šventuoju. 1926 m. rugpjūčio 24 d. popiežius Pijus XI šv. Kryžiaus Jonui suteikė Bažnyčios mokytojo titulą.

Mistiką šv. Kryžiaus Jonas apibrėžė kaip asmeninio santykio judėjimą paslėptojo, tačiau nuolat esančio Dievo link. Žmogus, gyvenantis su Dievu, sako ne tik „Aš tikiu Dievu“, bet ir „Aš tikiu į Tave, Dieve“ bei „Aš tikiu Tavimi, Dieve.“ Šiame tikėjime glūdi atsigręžimas į aplinkui esančius žmones ir visą kūriniją. Kelias, vedantis į tikslą, yra meilė, pagal kurią būsime teisiami savo gyvenimo vakarą. Žinoma, pasitikėjimas Dievu visų pirma reiškia ne tik savęs, daiktų ar žmonių, bet ir iškreipto Dievo paveikslo, kurį dažnai susikuriame, atsižadėjimą.

Kaip kita tos pačios monetos pusė mistikoje ir draugystėje reikalinga Dievo ir artimojo meilės askezė, kurią šventasis supranta ne tiek kaip kūniškus apsimarinimus, kiek nuolatinę maldą ir tarnystę artimui. Malda – pačioje sielos gelmėje gyvenančio Dievo klausymasis. Kad įsisąmonintume esantį Dievą, turime nutilti. Dievas ir žmogus susitinka kaip mylimieji, kurie tampa artimesni tyloje nei žodžių gausybėje.

Kad pasiektų vidinę vienybę su Dievu, žmogus turi būti laisvas nuo visų saitų; tapti tuščias nuo įspūdžių bei visų kūrinių, kad savo viduje būtų pralaidus persmelkiančiam dieviškos meilės spinduliui. Jonas moko, kad turime palikti savo triūsą ir įžengti į nieko neveikimą, viską palikti. Dievas – slėpinys, į kurį turėtume leistis gramzdinami. Ilsėtis, leistis į gelmę, leistis nešamam – pagrindinės šv. Kryžiaus Jono vartojamos sąvokos.

Maldoje nereikia daug žodžių; dar daugiau – turėtume išsivaduoti nuo minčių keliamo triukšmo. Žmogus, kaip priimantysis, gali leistis būti perkeičiamas Dievo. Šis perkeitimas yra sielos skaistinimas, skausmingas sielai, ir Kryžiaus Jono jis vadinamas tamsiąja naktimi. Tačiau jis būtinas norint pasiekti šviesą, aiškią ir gryną Dievo kontempliaciją.

Senajame Testamente Tobito knygoje rašoma, kaip Tobijas tris naktis turėjo laukti, kol išmuš santuokinės vienybės su Sara valanda. Taip ir siela turi pereiti tris nakties etapus: pojūčių, dvasios ir tikėjimo. „Dvasinėje giesmėje“ Jonas kalba apie tyrinimo, apšvietimo ir susivienijimo kelią. Šiame kelyje kūno ir sielos kančiomis išbandoma žmogaus ištikimybė tikėjimui, kaip buvo išbandytas Abraomas, Mozė, Elijas ir Jobas. Pats Dievas kviečia sielą eiti šiuo keliu, nes, jei žmogus ieško Dievo, tai dar labiau ir dar anksčiau Dievas ieško žmogaus.

Žinoma, šiuo keliu eina nedaugelis sielų.

Jau pojūčių naktyje išgyvenusi apleidimą ir sausrą, taip pat atsižadėjimo skausmą, eidama per dvasios naktį, siela turi būti pasirengusi iškentėti atpirkimo kančias, tapdama Kristaus kančios dalininke.

Paskutinis etapas – sielos vienybė su Dievu, vedanti į mistinę santuoką. „Gyvojoje meilės liepsnoje“ Jonas bando įžodinti šią patirtį, aiškiai suprasdamas, kad šio slėpinio išsakyti neįmanoma. Komentuodamas jis kaskart paliečia Švenčiausiosios Trejybės slėpinį ir kruopščiai aprašo įvairius būdus, kaip trys dieviškieji asmenys sieloje atlieka išganymo darbą. Tėvą Jonas lygina su švelniąja ranka, nes jis perkeičia sielą; Sūnų vadina jautriu palytėjimu, nes jis leidžia skonėtis sielai amžinuoju gyvenimu; Šventąją Dvasią vadina deginančia žaizda, nes ji uždega sieloje naikinančią ir perkeičiančią meilės liepsną.

Racionaliu požiūriu šv. Kryžiaus Jono raštai yra sunkiai suprantami, nes, anot jo paties, jie buvo parašyti dvelkiant Šventajai Dvasiai, tačiau jie – liudijimas apie Dievo veikimą žmoguje, kuris buvo pasirengęs būti atrastas Dievo ir leidosi perkeičiamas Kryžiaus ir mistinės patirties.

Parengta pagal Paštuvos seserų Basųjų karmeličių medžiagą.