Šv. Liudgaras – saksų evangelizuotojas ir pirmasis Miunsterio vyskupas

Šv. Liudgaras gimė kilmingoje šeimoje Fryzijoje, Nyderlanduose, apie 743 m. Vaizduojamas kaip brevijorių skaitantis vyskupas arba su pora gulbių iš šonų. 753 m. Liudgaras matė didįjį Vokietijos apaštalą šv. Bonifacijų. Šis susitikimas ir kankinio mirtis, kuri netrukus ištiko šv. Bonifacijų, Liudgarui padarė tokį stiprų įspūdį, kad, jam primygtinai prašant, tėvas pavedė jį Utrechto vyskupo šv. Grigaliaus globai. Šv. Grigalius buvo šv. Bonifacijaus mokinys bei įpėdinis ir auklėjo Liudgarą savo vienuolyne Utrechte.

Liudgaras, trokšdamas tęsti religines studijas, nuvyko į Angliją, ketverius su puse metų mokėsi garsiojoje Jorko mokykloje, kurios rektorius buvo šv. Alkuinas. 773 m. grįžo namo, kai 776 m. šv. Grigalius mirė, jo įpėdinis šv. Alberikas privertė Liudgarą priimti kunigystės šventimus.

Naujojo vyskupo pavedimu Liudgaras skelbė Dievo žodį Fryzijoje, atversdamas daugybę pagonių. Čia įsteigė keletą vienuolynų, pastatė daug bažnyčių. Pagonys saksai įsiveržė į šalį, ją nusiaubė ir išvijo misionierius. Šv. Liudgaras nuvyko į Romą pasitarti su popiežiumi Adrianu II, ką jam toliau daryti. Trejiems su puse metų užsidarė Monte Cassino vienuolyne ir studijavo šv. Benedikto regulą. Vienuolyne jis dėvėjo abitą, bet vienuolystės įžadų nepriėmė.

787 m. Karolis Didysis nugalėjo saksus, užvaldė Fryziją ir Germanų vandenyno pakrantę iki pat Danijos. Šv. Liudgaras buvo nusiųstas apaštalauti tarp pagonių naujuose imperatoriaus užkariautuose regionuose, tad šv. Liudgaras grįžo į Rytų Fryziją ir atvertė saksus į tikėjimą, įskaitant Vestfalijos provinciją. Verdene, 29 mylios nuo Kelno, įkūrė vienuolyną.

Nepaisydamas didelio šv. Liudgaro prieštaravimo, 802 m. Kelno vyskupas Hildebaldas įšventino jį Miunsterio vyskupu. Prie savo vyskupijos šv. Liudgaras prijungė ir penkis Fryzijos kantonus, kuriuos atvertė į tikėjimą, įsteigė vienuolyną Helmstade, Brunsviko kunigaikštystėje.

Imperatoriui Karoliui Didžiajam šv. Liudgaras buvo apskųstas, kad švaistė savo pajamas ir nepuošė bažnyčių. Kai Liudgarui pranešė, kad jį kviečia imperatorius, jis tuo metu meldėsi ir pasakė pasiuntiniui, kad ateis, kai tik baigs maldą. Buvo kviečiamas tris kartus, kol pagaliau baigė melstis.

Imperatoriui tai buvo pateikta kaip nepagarba Jo Didenybei. Imperatorius paklausė šventojo, kodėl tas privertė jį taip ilgai laukti, nors buvo kviečiamas kelis kartus. Vyskupas atsakė, kad, nors jis didžiai gerbia Jo Didenybę, bet Dievas, be abejonės, yra aukščiau, tad, kol bendraujame su Dievu, mūsų pareiga pamiršti visa kita.

Imperatoriui toks atsakymas padarė tokį didelį įspūdį, kad jis su pagarba išlydėjo Liudgarą ir sugėdino jo kaltintojus.

Šv. Liudgaras buvo apdovanotas stebukladarystės ir pranašystės dovanomis, tačiau prašė to neskelbti. Liga nesutrukdė jam tęsti savo tarnystės iki pat paskutinės gyvenimo dienos – penktojo gavėnios sekmadienio. Tą dieną ankstų rytą jis dalyvavo šv. Mišiose ir sakė pamokslą, aukojo savo paskutiniąsias šv. Mišias, o vakare vėl pamokslavo jau kitame mieste. Buvusiesiems kartu su juo pasakė, kad tą naktį mirs, ir nurodė vietą savo vienuolyne Verdene, kur norėtų būti palaidotas. Mirė visiškai ramus ištikimų pasekėjų apsuptyje savo paties išpranašautą 809 m. kovo 26 d.

1909 m. Miunsterio vyskupija šventė savo vienuoliktąjį šimtmetį. Labiausiai jaudinama šventės akimirka buvo, kai iš visų vyskupijos pakraščių atvykę tūkstančiai vyrų atnaujino savo krikšto pažadus prie to paties šulinio, prie kurio šv. Liudgaras krikštijo jų protėvius.