2020 11 29

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Šv. Luko klubas – menininkai, siekiantys pažinti Kūrėją

Šv. Luko klubo nariai (ne visi). Elžbietos Kvašytės nuotrauka

Dievas yra Kūrėjas. Apie tai skaitome Šventajame Rašte, šią tiesą skelbia ir Bažnyčia. O „Bernardinų“ pašnekovai dar priduria: žmogaus kūryba gali padėti pažinti ir patį Kūrėją.

Katalikai (taip pat – dar tik ieškantys Dievo) menininkai nuo šiol turi savo bendruomenę – sostinėje įkurtas unikalus Šv. Luko klubas, vienijantis Vilniaus dailės akademijos (VDA) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentus, alumnus ir dėstytojus.

Šią bendruomenę inicijavo menininkės Elžbieta Kvašytė ir Teodora Jurčytė. Įkvėpimo jos sėmėsi iš Šv. Tomo Moro klubo, vienijančio tikinčius Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų studentus. Kartu norėta pradėti tradiciją, kad katalikiški studentų klubai turėtų vienijantį, visiems atpažįstamą ženklą – tad naujajai menininkų bendruomenei suteiktas šventojo apaštalo Luko vardas. Jį Bažnyčia vadina menininkų globėju (o šv. Tomas Moras yra politikų globėjas).

„Mūsų idėja – kad kiekvienas universitetas turėtų savo šventąjį globėją. Tada žmonės „iš šono“ galėtų susidaryti platesnį „žemėlapį“, kas yra katalikiškos studentų organizacijos. Kartu šitaip norime evangelizuoti ir paskatinti kitus studentus įkurti savo klubus, kad kiekvienas galėtų rasti sau bendraminčių“, – sako E. Kvašytė.

Elžbieta Kvašytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šv. Luko klubas kol kas neturi vadovų – jo nariai tiesiog pasiskirstę skirtingas atsakomybes, o komitetas dar tik formuojasi. Šiuo metu klube yra daugiau nei 20 aktyvių narių, o vadinamąją tyliąją bendruomenę sudaro daugiau nei 50 studentų ir alumnų. Jauniesiems menininkams padeda ir dėstytojai, ypač aktyviai prisideda dailininkė, menotyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Šv. Luko klubas turi ir savo dvasinį globėją – VDA ir LMTA kapelioną kunigą Dovydą Grigaliūną.

Ši bendruomenė siekia ne tik draugėn burti tikinčius menininkus, bet ir perduoti meno grožį plačiajai auditorijai. Viena iš tokių iniciatyvų prasideda jau šiandien – 17.30 val. feisbuko paskyroje „Šv. Luko klubas“ bus tiesiogiai transliuojamas virtualus koncertas: fortepijonu gros muzikantė Eglė Rudokaitė. Skirtingų atlikėjų koncertai vyks viso advento metu, kiekvieną sekmadienį.

Na, o apie Šv. Luko klubą daugiau papasakos jo nariai. Minėtoji Elžbieta KVAŠYTĖ VDA baigė Kino medijų ir scenografijos magistro studijas, šiuo metu kuria scenografiją teatrui ir kinui; Teodora JURČYTĖ – grafikė, VDA grafikos magistrantė; Rugilė RAILAITĖ LMTA studijuoja džiazo vokalą II kurse; o Jokūbas Pijus VILDŽIŪNAS yra VDA skulptūros IV kurso studentas, dirbantis su dekoru ir grafika.

Kaip ir kodėl gimė idėja įkurti Šv. Luko klubą?

E. Kvašytė: Įkurti tokį klubą akademinėje erdvėje buvo bandyta jau keletą kartų. Buvo įvairių užsiėmimų, bet tos veiklos ilgai neužsilaikė. O šių metų rugsėjį mes įkūrėme Šv. Luko klubą, kurio tikslas – į akademinę tikinčiųjų bendruomenę suburti VDA ir LMTA studentus, alumnus, dėstytojus bei kitus menininkus.

Šis klubas įsikūrė jaučiant bendruomenės, studentų, kurie galėtų atsiskleisti, dalintis savo idėjomis ir menine kūryba, poreikį. Taip pat klube bandoma atliepti ir kitą studentų išsakomą norą – ne tik turėti bendruomenę, bet ir plėsti teologines, filosofines žinias. Man atrodo, kad menininkai – tikintys ar ne – yra itin jautrūs dvasingumo klausimams, jie nori prisiliesti prie dvasinių ar filosofinių temų.

Toks poreikis būna itin išreikštas studentų darbuose. Tačiau taip pat matyti, kad studentams trūksta teologinių ir filosofinių žinių, kurios leistų giliau suvokti bei atskleisti norimą mintį, idėją – ir būti suprastiems. Todėl mūsų klubo siekis yra suteikti studentams palankią terpę, kurioje jie galėtų gauti reikiamų žinių ir drauge auginti bei atskleisti savo talentus.

Teodora Jurčytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

T. Jurčytė: Atsimenu, kad džiaugiausi, kai Elžbieta parašė dėl klubo idėjos, tačiau mano jausmai buvo dvejopi – jau anksčiau buvo nesėkmingų bandymų susiburti, tad tikrai nesitikėjau, kad mums taip greit viskas pavyks. Tiesa, norisi pasakyti, jog dabar matome rezultatus to, kas buvo pradėta anksčiau studijavusių žmonių, kurie ne vienus metus stengėsi, kad tokia bendruomenė atsirastų. Dabar mes jau turime tų pastangų vaisius.

Kita vertus, čia labai svarbus Vilniaus akademinės sielovados centro indėlis – jie yra tartum globėjai, kurie mūsų klubui padėjo įgauti pavidalą ir struktūrą. Kodėl tai svarbu? Nes pastebiu, kad mums, menininkams, būdingas individualumas ir padeda, ir sukelia iššūkių susiburti. Tad akademinės sielovados centras mums padeda, duoda patarimų. To studentams iki šiol trūko, tai dabar jau ramiau (šypsosi).

Noriu paklausti Rugilės ir Jokūbo – kodėl ir jūs esate Šv. Luko klubo nariai ir kokią prasmę matote šioje veikloje?

J. P. Vildžiūnas: Jaučiau poreikį perteikti tikėjimo dalykus savo kūryboje – bet studijuojant akademijoje tai nelengva įgyvendinti. Todėl klubas padeda užpildyti tą tuščią erdvę. Kaip minėjo Teodora, kadangi daugiausia esame individualistai, Šv. Luko klubas suteikia galimybę bendraminčių grupėje pasidalinti savo kūryba, idėjomis – ir gauti grįžtamąjį ryšį, patarimų, kaip išsigryninti savo idėjas. To ganėtinai trūksta.

Šv. Luko klubo susitikimai mane skatina ir toliau kurti. Vyko rekolekcijas, kuriose dalinomės savo kūryba, buvo tikrai gera išgirsti, ką mano kiti klubo nariai.

R. Railaitė: Šv. Luko klube atsidūriau labai netikėtai, iš poreikio. Ieškojau kokios nors sielovadinės veiklos, norėjau gilinti savo tikėjimą ir dvasinį gyvenimą. Tada nuėjau į Vilniaus akademinės sielovados centrą, ir viena iš Šv. Luko klubo narių Šarūnė man pasakė, kad yra tokia bendruomenė, kuri vienija tikinčius menininkus. Pagalvojau – nuostabus derinys. Tad nuo rugsėjo prisijungiau.

Man yra įdomus Dievo-Kūrėjo ir mano, kūrėjos-menininkės, santykis. Jį bus labai įdomu gvildenti.

Man visada įdomus Dievo, kaip Kūrėjo, įvaizdis. Spėju, jums tai turėtų būti labai artima tema?

J. P. Vildžiūnas: Taip, iš tiesų. Aš noriu tapti skulptoriumi. O Dievas juk yra pats didžiausias skulptorius (šypsosi).

Siekiu būti Dievo Kūrėjo atvaizdu. Kai Dievas dovanoja pačią būtį, materiją ir egzistenciją – mano tikslas yra tai esamybei sukurti formą ir reikšmę. O per tai galiu perduoti taurumą, kilnumą, kuriuos Dievas įskiepijo savo kūrinijoje. Jis tam tikru būdu mums nori leisti dalyvauti kūryboje – tą pastebiu iš kūrybos džiaugsmo ir slėpinio, ypač kai pavyksta sukurti kažką gero ir gražaus. Tiksliau sakant, vos vos užkabinti tą slėpinį – dievišką substanciją ir grožį.

Manau, kad grožis, šiomis dienomis taip nuvertinamas ir retai pasiekiamas, yra raktas į slėpinį ir nuoroda į amžinybę, kuri mus pergyvena, baugina, bet kartu teikia džiaugsmą ir viltį. Mes, kaip kūrėjai, tarsi rodome, koks grožis mus supa aplink – ir liudijame Dievo sukurtą grožį.

Jokūbas Pijus Vildžiūnas. Asmeninio archyvo nuotrauka

E. Kvašytė: Spalio pradžioje vyko VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano diak. Beno Ulevičiaus paskaita apie Kūrėjo ir kūrėjo santykį. Benas labai gražiai pasakojo apie žmogui suteiktą gebėjimą papildyti šią tikrovę naujomis prasmėmis ir naujais kūriniais, į kuriuos mes įdedame dalelę savo sielos.

Pasak Beno, žmogus yra tartum informaciją kaupianti siela. Žiūrėdamas į meno kūrinį, jis į savo sielą „įdiegia“ kito žmogaus sielos dalelę, kuri paslėpta tame kūrinyje. Tai reiškia, kad menininkams yra suteikta galia kurti, formuoti ir papildyti kito asmens sielą. Aš manau, dėl to tai yra itin atsakinga užduotis – suvokti, ką savo kūriniu noriu pasakyti, parodyti, ką noriu įdiegti į žmogaus, žiūrinčio mano kūrinį, sielą. Tai didžioji atsakomybė – kiekvieno žmogaus, bet ypač kiekvieno menininko.

R. Railaitė: Pati dar tik gvildenu šį slėpinį. Tačiau visąlaik norisi dainuojant parinkti tokius kūrinius, kuriais galėčiau byloti žmonėms, apie ką kalba Dievas, skleisti meilę, tiesą, gėrį. Man pačiai norisi, kad koncertas taptų šviesos ir vilties nešėju. Galbūt taip galima žmogui atskleisti dieviškumą ir dvasingumą.

T. Jurčytė: Man džiugu, kad Šv. Luko klubas suteikia erdvę, į kurią galime ateiti, skatinami savo asmeninių kūrybinių paieškų, netgi įvairių mistinių patirčių, kurių patiriame kurdami. Ir tomis patirtimis čia galime pasidalinti.

Dėl to norime pakviesti prisijungti VDA ir LMTA studentus ir alumnus, kurie galbūt apie klubą nieko nežino. Esame ne kažkokia organizacija, bet bendraminčiai. Tu gali ateiti toks, koks esi, kokio lygio kaip kūrėjas esi. Tau nebūtina būti jau kažką pasiekus – Šv. Luko klubas yra terpė augti. Tad džiaugiuosi, kad galime išgyventi Kūrėjo ir kuriančiojo santykį – per visų mūsų buvimą kartu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jūs paminėjote tokius dalykus kūryboje kaip gėris, tiesa, grožis… Tačiau, kiek anksčiau man yra tekę bendrauti su jaunais menininkais, jie pasakojo, kad šiais postmoderniais laikais akademinėje erdvėje grožis ar gėris jau tapo atgyvenusiomis ir nieko nebesakančiomis sąvokomis. Esą dabar menininko paskirtis yra ne daryti kažką gero, bet provokuoti, kelti klausimus, ir pan. Ar šiuo atveju nesijaučiate kaip baltos varnos?

J. P. Vildžiūnas: Galbūt šiek tiek jaučiamės tokie esantys. Kita vertus, aiškiai matome Šv. Luko klubo poreikį – tai reiškia, kad nesame jau tokios baltos varnos. Iš to, kiek studentų prisijungia ir kiek mus palaiko dėstytojai, matome, kad šis klubas yra tai, ko buvo laukta jau anksčiau. Mes atsiliepiame į tą poreikį ir stengiamės būti atviri. Neskelbiame, kad esame vieninteliai teisūs, o visi kiti – ne. Manyčiau, tai būtų didelė klaida.

R. Railaitė: Man atrodo, kad visi menininkai siekia skleisti grožį ir kalbėti apie pamatinius dalykus. Tik galbūt būna skirtingi to lygmenys. Pavyzdžiui, mes esame tikintys menininkai, tad mūsų kūryba susikoncentruoja į Dievą, Kūrėją, iš Jo gaunamas vertybes. Man kyla toks jausmas, kad tarsi esu kitokia. Ir būna šiokių tokių prieštaravimų tarp tikinčių ir netikinčių žmonių. Bet turbūt taip bus visada.

Rugilė Railaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nors Šv. Luko klubo nariai – VDA ir LMTA studentai, organizuojate ir viešų renginių, į kuriuos kviečiate visus žmones. Ar tokių renginių bus daugiau? Kaip bus galima susipažinti su jūsų bendruomene?

E. Kvašytė: Stengiamės turėti tokią struktūrą, kad per mėnesį vienas renginys būtų viešas, o kitas, kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį, skirtas ugdyti pačiam mūsų klubui. Dabar viskas „makaluojasi“ dėl karantino, kaip ir visur. Bet mūsų tikslas – tais antradieniais susitikti akademinėse Mišiose su mūsų kapelionu ir po to pabūti kartu ar išklausyti paskaitą.

Kalbant apie viešus renginius – pirmasis buvo jau minėta Beno Ulevičiaus paskaita. O dabar laukia advento koncertai, kurių pirmasis bus transliuojamas feisbuke lapkričio 29 d. Apie tai daugiau papasakos Rugilė, ji yra minėtų koncertų ciklo iniciatorė.

Ateityje numatyta ir daugiau viešų renginių – sekite mus feisbuke. Nenoriu visko atskleisti, bet yra planuojamos filmų peržiūros, susitikimas su filosofu Alvydu Jokubaičiu, ir t. t.

R. Railaitė: Iš pradžių planavome įprastą koncertą, būtume susirinkę visi muzikantai. Bet, kadangi paskelbė karantiną, ieškojom kitokių būdų ir nusprendėme, kad kelsimės į virtualią erdvę. Kadangi artėjo adventas, vienai klubo narei kilo mintis surengti koncertų ciklą kiekvienam advento sekmadieniui. Mūsų, muzikantų, Šv. Luko klube pakako, kad galėtume pasiskirstyti, kas kurį sekmadienį grosime.

Kiekvieną sekmadienį uždegamos advento žvakės, kiekviena turi savo simboliką. Su tuo norėjosi susieti ir savo koncertų temas. Ieškojome Evangelijos ištraukų, kurios atskleistų vienos ar kitos žvakės reikšmę. Kadangi esame Šv. Luko klubas, tad ir ištraukas parinkome iš Evangelijos pagal Luką.

Labai norėtųsi, kad šis koncertų ciklas kaip tos žvakės skleistų šviesą ir viltį šiuo sudėtingu laikotarpiu – ir padėtų šiek tiek sustoti, susimąstyti, kas yra adventas, kokia jo prasmė. Ir galbūt padėtų žmonėms išsikelti kertinius gyvenimo klausimus, pripildytų ramybės, meilės, kuria klausytojai vėliau galėtų dalintis prie Kūčių stalo.