Šv. Mikalojus Studitas: galios žaidimų verpetuose

Gimęs Kretos saloje (Sidone) devynerių Mikalojus buvo išsiųstas į Studijo vienuolyną, kurio abatas buvo jo dėdė Teofanas. Čia jaunuolis atsidėjo mokslams, o sulaukęs pilnametystės tapo vienuoliu.

Tuo metu kilo antroji aštrių ikonoklastinių kovų banga. Imperatoriaus Leono Armėno remiami kovotojai išvarė į tremtį ne vieną ortodoksą, visų pirma Konstantinopolio patriarchą šv. Nikiforą ir garsųjį abatą šv. Teodorą Studitą.

Tik po imperatoriaus mirties jie galėjo grįžti iš tremties, o 826-aisiais mirus Teodorui Mikalojus jo vietoje tapo vienuolinės bendrijos vadovu – igumenu.

Imperatorius Teofilius vėl sukėlė persekiojimus, trukusius visą jo valdymo laikotarpį, ir tik prieš pat mirtį, 842-aisiais, jo žmona Teodora atkūrė ortodoksams būdingą ikonų gerbimo tradiciją ir atgal į tėvynę atšaukė ištremtuosius.

Valdant imperatoriui Mykolui III vėl įsižiebė aršūs debatai, kai šis vietoj šv. Ignoto panoro į Konstantinopolio patriarcho sostą pasodinti garsųjį Focijų, kurį šiandien Bizantijos Bažnyčia gerbia kaip šventąjį.

Tuo metu valdęs popiežius šv. Mikalojus I kategoriškai priešinosi autonomijos siekiams ir rėmė Ignacijų. Taip prasidėjo didžiulis nesutarimas, atvedęs iki didžiosios Rytų schizmos.

Taip pat ir Mikalojus Studitas rėmė Ignacijų, atsisakydamas bet kokių kontaktų su Focijumi, todėl savanoriškai išvyko į tremtį. Imperatorius kvietė jį grįžti, tačiau šiam atsisakius paskyrė kitą abatą.

Praleidęs kelionėse keletą metų, Mikalojus galiausiai buvo suimtas ir laikomas viename iš vienuolynų, kad negalėtų susitikti su popiežiumi ir asmeniškai paliudyti apie tai, kaip buvo nušalintas teisėtasis patriarchas.

867-aisiais Mykolas III buvo nužudytas, o jo įpėdinis į sostą sugrąžino Ignacijų, to paties siekė ir Mikalojui. Tačiau šventasis, jau sulaukęs senyvo amžiaus, atsisakė vadovo pareigų, nors ir sugrįžo į savo vienuolyną. Čia ir mirė 863 m. Palaidotas šalia savo šventojo pirmtako.

Parengta pagal „Santi, beati e testimoni“.