Šv. Mikelis Febres Cordero: mokytojas ir mokslininkas

Širdis yra turtinga, kai ji pilna, o ji pilna visada, kai jos troškimai nukreipti į Dievą. (Šventasis Mikelis iš Ekvadoro)

Šv. Mikelis iš Ekvadoro, kurio krikšto vardas yra Pranciškus Febres Cordero Muñoz, gimė 1854 m. lapkričio 7 d. Kuencoje (Ekvadoras), mirė 1910 m. Barselonoje (Ispanija) vasario 9 d.

Jo senelis buvo žymus generolas Leóno Febres Cordero, kovojęs už Ekvadoro išsivadavimą iš Ispanijos įtakos, o Mikelio tėvas buvo žymus politikas.

Jaunojo Mikelio vienuoliniam pašaukimui įtakos turėjo jo motina Ana Muñoz ir jos religinga šeima. Motina buvo kilusi iš 19 vaikų šeimos: 5 dukros tapo vienuolėmis, o vienas sūnus – jėzuitų kunigu. Dievas atsiuntė Mikeliui nuostabią šeimą, kuri išugdė mokslininką šventąjį.

Būdamas 9 metų, 1863 m. Pranciškus tapo vienu pirmųjų Kuenzoje Krikščionių brolių įsteigtos mokyklos mokiniu. Jis sunkiai vaikščiojo dėl deformuotos pėdos, tačiau mokslas berniukui sekėsi puikiai.

Pranciškų traukė intelektualinė veikla, kurią jis atrado mokykloje, ir kuklus brolių gyvenimo būdas. Vėliau jis pats tapo vienu iš jų. Jis rašė: „Nuo tada, kai įstojau į mokyklą, Dievas įskiepijo man troškimą vieną dieną apsirengti jų abitu. Aš visuomet džiaugiausi būdamas tarp jų.“

Tėvai jaunuolio pašaukimo nenorėjo paremti. Jie būtų didžiavęsi turėdami savo šeimoje kunigą, tačiau nesuprato jo troškimo tapti vienuoliu. Jausdamas vienuolinį pašaukimą ir nenorėdamas nuliūdinti tėvų, Pranciškus įstojo į seminariją, tačiau sunkiai apsirgo ir turėjo grįžti namo. Galiausiai motina sutiko leisti jaunuoliui pamėginti tapti broliu.

1868 m. jis užsivilko krikščionių brolio abitą. Mokė kalbų savo buvusioje mokykloje, vėliau mokytojauti buvo išsiųstas į Kvitą. Šiuo laikotarpiu Mikelis publikavo nemažai knygų. Pasaulietinių dalykų dėstymas nebuvo jo mėgstamiausias užsiėmimas – labiausiai mėgo rengti vaikus Pirmajai Komunijai. Buvo kupinas džiaugsmo, juo persmelkė visą savo mokytojavimą – jis buvo labai mėgstamas mokytojas. Jam mokytojo darbas reiškė pašaukimą apaštalauti.

Paskyrimas visų Kvito mokyklų egzaminuotoju ir inspektoriumi reiškė oficialų Mikelio kaip talentingo pedagogo pripažinimą. Tarp visų pareigų, mokytojavimo ir vienuolinių įsipareigojimų brolis Mikelis rasdavo laiko moksliniams darbams. Jis rašė knygas, poeziją, religinius straipsnius, veikalus apie krikščionių dvasingumą, mokslinius straipsnius. Kai kurie jo tekstai buvo įtraukti į visų Ekvadoro mokyklų programą. Galiausiai jis buvo išrinktas Nacionalinės Ekvadoro akademijos nariu (1892 m., kuri suteikė narystę ir Karališkojoje Ispanijos akademijoje), Prancūzijos akademijoje (1900 m.) ir Venesuelos akademijoje (1906 m.).

1907 m. Mikelis buvo pakviestas į Prancūziją versti knygų ir dokumentų iš prancūzų kalbos. Vėliau jis dirbo Belgijoje, Ispanijoje, kol 1909 m. Barselonoje įvykęs pilietinis sukilimas, nusiteikęs ir prieš religines organizacijas, sukėlė nemažai sunkumų visiems broliams. Brolis Mikelis susirgo ir mirė 1910 m.

Brolis Mikelis garsėjo ne tik kaip mokytojas ir mokslininkas – jis buvo šventumo ir gailestingumo pavyzdys. Nuo pat jaunystės buvo labai pamaldus Jėzui ir Mergelei Marijai; jautė gyvą jų buvimą šalia. Iš karto po mirties liaudis gerbė Mikelį kaip šventąjį, ypač ispaniškai kalbančiose šalyse.

Jo palaikai per Ispanijos pilietinį karą 1936 m. buvo grąžinti į Ekvadorą. Netrukus jo kapas Kvite tapo piligrimų centru.

Br. Mikelį kanonizavo popiežius Jonas Paulius II 1984 m. balandžio 7 d.