Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šv. Nektarijus – šventasis, kurio Bažnyčia turėjo atsiprašyti

Šv. Nektarijus. Andrejaus Mironovo paveikslo fragmentas, 2013 m. Autoriaus / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Regėdami, kaip mūsų laikais vyskupai be rimto pagrindo lengvai atleidžia iš pareigų ar netgi išmeta iš kunigų luomo kanoninių pažeidimų nepadariusius kunigus, žmonės stebisi, ar taip iš viso yra kada nors buvę. Deja, tokių pavyzdžių Bažnyčios istorijoje gausu – juk vyskupai tėra viso labo žmonės.

Galima prisiminti tokius šventuosius kaip šv. Jonas Auksaburnis, šv. Maksimas Išpažinėjas, kurie neteisingai apkaltinti mirė tremtyje, o iš nesenų pavyzdžių įkvepiantis yra šv. Nektarijaus Eginiečio (1846–1920) pavyzdys.

Šv. Nektarijus gimė graikų krikščionių šeimoje, Osmanų imperijoje, būdamas 14 metų išvyko mokytis į Stambulą, o baigęs mokslus įsidarbino mokytoju Chijo saloje. Trisdešimties jis tapo vienuoliu ir gavo Aleksandrijos patriarcho Sofronijaus pasiūlymą už patriarchato lėšas pasimokyti Atėnų universitete teologijos. Baigęs teologijos mokslus, šv. Nektarijus išvyko tarnauti pas savo mecenatą į Aleksandriją, Egiptą, kur buvo pašventintas kunigu, tarnavo Kaire. Jo karjera buvo įspūdinga – vos po penkių mėnesių jis tapo patriarchato sekretoriumi, o vos po trejų metų jis buvo pašventintas Pentapolio (Libijos) vyskupu (metropolitu).

Dėl savo pamaldumo, oratorystės gebėjimų ir rūpinimosi vargšais naujasis metropolitas netruko išgarsėti ir tapo mylimas žmonių. Tačiau staigus pakilimas į karjeros aukštumas staiga pagimdė daugybę priešų – pradėjo sklisti gandai apie tai, kad metropolitas vagia pinigus ir daro kitas nuodėmes, rengia sąmokslą prieš patriarchą Sofronijų ir pats nori tapti naujuoju patriarchu. Pasidavęs baimei bei spaudimui, patriarchas vos vienus metus tarnavusį metropolitą atleido iš visų pareigų. Nektarijus taip ir nesužinojo, kuo tiksliai patriarchas jį kaltina, ir negalėjo apsiginti nuo kaltinimų, o tik gavo žinią apie tai, kad yra pašalintas.

Likęs be vietos, šv. Nektarijus išvyko į Graikiją ir prašė bet kokios tarnystės Bažnyčioje. Jis net teoriškai negalėjo būti paskirtas į jokias dvasininko pareigas, nes nebuvo Graikijos pilietis, tačiau galiausiai jį paskyrė kunigo pagalbininku – pamokslininku – į vieną iš provincijos bažnyčių.

Šv. Nektarijaus namų vieta Silivrio mieste, Stambule. CeeGee / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Po trejų metų pamokslininko tarnystės šv. Nektarijus jau gavo solidesnes, į būsimą auklėtinių kunigystę orientuotos mokyklos direktoriaus pareigas. Penkiolika metų rūpinęsis būsimųjų kunigų ugdymu, šventasis kartu pradėjo rašyti knygas, straipsnius, po truputį gerėjo jo reputacija. Tačiau 1904 m. į jį kreipėsi moterų grupė, kurios norėjo įkurti vienuolyną, ir jis nutarė joms padėti – kartu išvyko į Eginos salą, padėjo statyti vienuolyną, tapo jų dvasios tėvu. Už tai jis ir vėl tapo šmeižiamas – žmonės ėmė kalbėti, kad jis vienuoles seksualiai išnaudoja (nors policijos tyrimas to neįrodė), vietinis vyskupas atsisakė pripažinti vienuolyną ir suteikti jam teisinį statusą. Taigi jis taip ir liko šmeižiamas.

1920 m., po kovos su vėžiu, šv. Nektarijus iškeliavo amžinybėn. Artimiems jam žmonėms ir anksčiau nebuvo paslaptis, kad šv. Nektarijaus malda daro stebuklus, tačiau stebuklų dar labiau pagausėjo po jo iškeliavimo, o pirmasis įvyko dar ligoninės patale. Iškart po šventojo mirties seselė jį perrengė ir nusviedė vieną rūbų ant greta esančios lovos, kur gulėjo paralyžiuotas žmogus. Kai jį palietė šventojo rūbas, paralyžiuotasis iškart pagijo, pašoko iš lovos ir džiaugdamasis šlovino Dievą, taip pat dėkojo šv. Nektarijui.

Pamaldumas šventajam nuolat augo, gausėjo liudijimų apie jo daromus stebuklus. Todėl 1961 m. Visuotinio (Konstantinopolio) patriarchato Šventasis sinodas jį paskelbė šventuoju, nustatydamas atminimą lapkričio 11 dieną. Tačiau tai dar ne istorijos pabaiga.

Šv. Nektarijus, nežinomo autoriaus ikona Sremski Karlovci vienuolyne, Serbijoje. Ванилица / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

1998 m. Aleksandrijos patriarchato Šventasis sinodas išleido oficialų atsiprašymą šventajam:

„Praėjus daugiau nei šimtmečiui nuo to laiko, kai šventasis Nektarijus, didysis Šventosios Rytų Ortodoksų Bažnyčios Mokytojas ir Tėvas, buvo ištremtas iš Aleksandrijos Bažnyčios, Šventoji Dvasia apšvietė susirinkusius Aleksandrijos ir visos Afrikos patriarchato Šventojo sinodo narius, vadovaujamus Jo Palaimintybės Petro VII, Aleksandrijos ir visos Afrikos popiežiaus-patriarcho, ir priėmė šį sprendimą:

Atsižvelgdami į Bažnyčios sprendimą dėl jo nesuskaičiuojamų stebuklų ir dėl jo pripažinimo viso pasaulio ortodoksų liaudyje kanonizuoti šventąjį Nektarijų, prašome amžinai gailestingo Dievo mūsų pasigailėti.

Šiuo sprendimu atkuriame mūsų amžiaus šventojo Nektarijaus bažnytinį statusą ir suteikiame jam visus deramus nuopelnus bei pagarbą. Meldžiame šventąjį Nektarijų atleisti ir mums, tokiems nevertiems, kokie esame, ir mūsų pirmtakams, Aleksandrijos sosto broliams, už pasipriešinimą šventajam ir už visa tai, ką dėl žmogiškojo silpnumo ar klaidos patyrė mūsų šventasis tėvas, Pentapolio vyskupas šventasis Nektarijus.

PETRAS VII, Dievo malone

Aleksandrijos ir visos Afrikos popiežius ir patriarchas“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Aleksandrijos patriarchatas šiuo drąsiu pareiškimu parodė, kad atgailauti gali ne tik žmogus, bet ir Bažnyčia kaip institucija. O šv. Nektarijus gali būti įkvepiantis pavyzdys visiems, kurie yra šmeižiami – svarbiausia daryti tai, ką mus pašaukė daryti Dievas, o pikti liežuviai plakti nustos jei ne šitame gyvenime, tai amžinybėje – tikrai.