Šv. Pranciška Ksavera Cabrini – atsiliepusi į epochinį migracijos iššūkį

Šv. Pranciška Ksavera Cabrini prieš išvykdama į Niujorką 1880 m. „Missionarie del Sacro Cuore di Gesù“ nuotrauka

Gruodžio 22 dieną minime Migrantų globėjos šv. Pranciškos Ksaveros Cabrini mirties metines. Iš Italijos kilusi moterų vienuolijos, Švč. Jėzaus Širdies misionierių, steigėja, mirė Čikagoje 1917 m. lankydama savo vienuolijos globos centrus, kuriuos steigė migrantams visur, kur matė poreikį.

Pranciška Cabrini (1850–1917), apsisprendusi visą savo gyvenimą skirti misijoms, suburiant bendradarbes į misijinę moterų kongregaciją, per vienuolinius įžadus prie savo vardo pridėjo garsaus Kinijos misionieriaus šv. Pranciškaus Ksavero vardą. Tai turėjo ženklinti jos pasirinktą tautų apaštalavimo kryptį, ketinimą vykti į Kiniją, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip.

Popiežius Leonas XIII paragino atkreipti dėmesį į Ameriką, kur pagalbos laukė šimtai tūkstančių vargstančių italų migrantų. Paklususi popiežiui, Pranciška ėmė rūpintis migrantais, su jais dalytis kartais labai sunkiu likimu svečioje šalyje. Daugybę kartų lankėsi JAV su vis naujais uždaviniais, ypatingą dėmesį skirdama vienišiems ir ligoniams, kurdama ir statydama namus, mokyklas, Niujorke – didelę ligoninę. Stokojančiųjų naujakurių migrantų keliai Prancišką Ksaverą su seserimis vienuolėmis nuvedė į Čikagą, vėliau – į Kaliforniją ir į visą Amerikos žemyną, iki pat Argentinos.

Paskelbta palaimintąja 1938 m., kanonizuota 1946-aisiais, šventoji Pranciška Ksavera nuo 1950 m. yra Katalikų Bažnyčios Migrantų dangiškoji globėja.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, Pranciška Ksavera Cabrini suprato, kad migracijos fenomenas netrumpalaikis: prasidėjo nauja istorinė epocha, kurioje modernios transporto priemonės leidžia didžiulėms žmonių masėms migruoti, tokiu būdu performuojant ištisus Žemės rutulio regionus. Pranciškai tapo aišku, Lucettos Scaraffia knygos „Tarp žemės ir dangaus“ įžangoje rašo popiežius, kad moderniuosius laikus paženklins masinė migracija iš gimtinių su šaknimis išrautų žmonių, išgyvenančių tapatybės krizę, apimtų beviltiškumo, be išteklių, turinčių atsiverti visuomenei, į kurią reikia įsišaknyti.

Pranciška į tai atsiliepė globos ir paramos namais, šį darbą jos dvasinės šeimos vienuolės pratęsė ir tada, kai pasikeitė migrantų kilmė, į globos namus kreipėsi kitos odos spalvos ir kitų tautybių migrantai. Pranciška suvokė, kad migrantams reikia daugiau ne tik materialinės pagalbos, kalbos žinių arba gydymo sergantiesiems – reikia pagarbaus palydėjimo, nes tapatybė glaudžiai susijusi su migrantų religinėmis šaknimis, jų ryšiu su Dievu. Todėl Pranciška su vienuolėmis leidosi į keliones, kad padėtų atkurti šį ryšį palydėdamos dirbančiuosius šachtose, patekusiuosius į kalėjimą ar paauglius, vargstančius miestų paribiuose.

Įsikūrimas naujoje šalyje reiškė ne tik jos taisyklių ir įstatymų pripažinimą, bet ir savo orumo išsaugojimą. Pranciška norėjo, kad tai pasiektų visus migrantus. Šie tikslai, rašo popiežius, tebėra aktualūs šiandien. Norint juos įgyvendinti reikia gerbti ir pripažinti savo bei kitų religines šaknis. Tai konkretus, plačių užmojų projektas, skirtas visam pasauliui ir atviras ateičiai.

Pranciška Ksavera Cabrini tebėra labai aktuali ir mums, ji moko, kokiais keliais žengti siekiant atsiliepti į epochinį migracijos reiškinį, suderinant meilę ir teisingumą.

Parengta pagal Vatikano radiją.