Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasingumas t. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos pamoksluose

A. Boso paminklas J. Pabrėžai. Jolantos Klietkutės nuotrauka

2021-ieji metai Lietuvoje yra paskelbti kunigo, pamokslininko, pranciškono tretininko, geografo, botaniko, mokslininko, rašytojo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos metais. 1771-aisiais gimęs Žemaitijoje, Večiuose, jis paskutinius 32 gyvenimo metus praleido Kretingoje, kur iki šiol prie jo kapo negęsta žvakutės. 2021 m. balandžio 15 d. vyko nuotolinė mokslinė-praktinė konferencija, skirta J. A. Pabrėžos metams paminėti. Šis tekstas parengtas pagal kun. A. Malakauskio OFM pranešimą. Straipsnyje, remiantis dvasingumo teologija ir homilijų analize, nagrinėjami pranciškoniškojo dvasingumo aspektai J. A. Pabrėžos pamoksluose – Kristaus nuolankumas per įsikūnijimą ir Dievo meilė per kryžių. Tikslas – atskleisti J. A. Pabrėžos pranciškoniškojo dvasingumo apraiškas jo asmenyje, gyvenime ir pamoksluose.

Šių metų kovo pradžioje, turėdamas gerą pusdienį laisvo laiko, nutariau aplankyti Večių kaimą, kuriame stovėjo Pabrėžų sodyba ir kur gimė Jurgis Ambraziejus. Kelias iš Kretingos Lenkimų link tiesus, laukus keičia miškeliai, viena kita kalvelė. Nuostabi ta Žemaitija. Vietą, kur stovėjo jo gimtoji sodyba, radau ne iš karto, teko sustoti paklausti vietinės močiutės, kuri gražia žemaitiška tarme atsakė: „Tėn už Šventuoses upeles.“ Vieta ypatinga – laukai, kiek tolėliau – miškelis, netoli teka Šventoji. Kaipgi nemylėsi Dievo ir jo sukurtos gamtos, kasdien nuo vaikystės apsuptas šių nuostabių vaizdų. Tai, ką Pabrėža gavo nuo lopšio, neišvengiamai lėmė ir jo tolesnius pasirinkimus – tapti kunigu, o vėliau ir sekti šventuoju Pranciškumi, kuris Kūrėjo sutvertą grožį apdainavo „Saulės giesmėje“.

J. A. Pabrėža su šventuoju Pranciškumi Asyžiečiu susitiko dar vaikystėje. Vienas garsiausių jo biografų T. Viktoras Gidžiūnas rašo: „Jo dėdė Aleksandras Pabrėža (miręs Vilniuje 1801 m.) buvo pranciškonas. Jis pats mokėsi Kretingoje. Iš arti stebėjo pranciškonų gyvenimą, klausėsi jų pamokslų, susipažino su Šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasia ir gyvenimu, ir daug ko iš jo išmoko. Dar Raudėnuose 1799 m. darytuose pasiryžimuose jis, kaip Šv. Pranciškus Asyžietis Alvernos kalne, pasižada kiekvieną rytą atsikėlęs tyloje ir susikaupime permąstyti žodžius: „Kas tu Viešpatie, ir kas aš?“

Kaip pažymi V. Gidžiūnas, nors Jurgis Ambraziejus „nebuvo įsigijęs jokio akademinio laipsnio generalinėse pranciškonų studijose, bet jis buvo gerai susipažinęs su pranciškonų teologų ir dvasios mokytojų mokslu ir garsiųjų pamokslininkų pamokslais. Savo pamoksluose jis vartojo Šv. Pranciškaus Asyžiečio (1182–1226), Šv. Antano Paduviečio (1165-1231), Šv. Bonaventūros (1221-1274), Jono Duns Skoto (1266-1308), Šv. Bernardino Sieniečio (1380-1444), Šv. Jono Kapistrano (1386-1456), ir pal. Angelės iš Foligno (m. 1309) raštus.“

Jau vien tas faktas, kad Pabrėža be galo domėjosi Žemaitijos augmenija, sudarinėjo herbariumus, domėjosi augalų gydomosiomis savybėmis ir jais gydė paprastus žmones, parodo, jog jam gamta, kūrinija kaip ir Asyžiaus Šventajam bylojo apie Kūrėją. Pabrėža buvo artimas paprastam kaimo žmogui, pamokslais gydė jo sielą, o žolelėmis – kūną. Tai liudija jo ištikimybę Evangelijos žiniai, kurioje mes skaitome įsikūnijusio Dievo artumą, kai jis gimsta žmogumi Betliejuje, ėdžiose, tvartelyje, apsuptas gyvulių, jį sveikina paprasti piemenys, nusilenkia išminčiai. Gidžiūnas rašo: „Pabrėža, kaip ir Šv. Pranciškus, didelę pagarbą reiškė Nukryžiuotajam. Savo ilgus asmeninius mąstymus jis atlikdavo prie kryžiaus. Tumas-Vaižgantas rašo, kad vienuolyne priimdamas ir gydydamas ligonius, kai ateidavo maldos laikas, juos palikdavo, eidavo į savo kambarėlį-celę ir, atsiklaupęs prie kryžiaus, tris valandas prieš Nukryžiuotąjį medituodavo.“

Šalia Kretingos bažnyčios Šv. Antano altoriaus, gretimos kolonos viršuje, restauratoriai atidengė lotyniško užrašo likučius „Signasti Dne / Franciscum Si[…]s Rr[…]“ (Signasti Domine servum tuum Franciscum signum redemtionim, lot. „Paženklinai, Viešpatie, savo tarną Pranciškų išganymo ženklais“). Jolantos Klietkutės nuotrauka
Pranciškoniškas dvasingumas Pabrėžos pamoksluose

J. A. Pabrėžos pamoksluose aptinkame tai, ką vienas pirmųjų šv. Pranciškaus Asyžiečio biografų, Tomas Celanietis, įvardija kaip pranciškoniškojo dvasingumo esmę: „Labiausiai jis (Pranciškus) norėjo, labiausiai troško, stipriausiai siekė kiekvienu atveju ir kiekvienoj smulkmenoj nenuklysti nuo šventosios Evangelijos ir kuo uoliau, visomis pastangomis, visomis proto jėgomis ir širdies troškimu tobulai laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymo ir sekti jo pavyzdžiu. Atidžiai svarstydavo jo žodžius, ir prisiminęs jo poelgius, stropiai juos apmąstydavo. Dažniausiai jis galvodavo apie Dievo nuolankumą, kurį jis atskleidė per Įsikūnijimą, ir apie meilę, kurią parodė kentėdamas. Tai prisiminęs net nenorėjo mąstyti apie ką kita.“ Galima drąsiai teigti, jog pagrindinės pranciškoniškojo dvasingumo „kolonos“ yra Dievo Įsikūnijimo slėpinys, kurį Pranciškus Asyžietis išgyvena per šv. Kalėdas Grečio vietovėje 1223 m. kartu su vietos žmonėmis paruošdamas pirmąją istorijoje gyvą prakartėlę, ir stigmų gavimas Alvernos kalne 1224 metų rugsėjo mėnesį, kai Asyžiaus Neturtėlis pats buvo paženklintas Išganytojo meilės žaizdomis – kryžiumi savo kūne. Pabrėžos pamoksluose aptinkame šiuos ką tik paminėtus pranciškoniškojo dvasingumo elementus.

Išganytojo nuolankumas įsikūnijant

Šv. Pranciškus Asyžietis Kalėdas mylėjo labiausiai iš visų švenčių ir norėjo, kad per šią šventę kiekvienas krikščionis dėl Dievo meilės būtų ypač džiugus ir šiuo džiaugsmu dalintųsi ne vien su vargšais, bet ir su kūrinija. Tai Pranciškus pabrėžia savo pirmosios Regulos 23 skyriuje: „Mes dėkojame Tau už tai, jog iš tos šventos meilės, kuria mus pamilai, sukūręs mus per savo Sūnų, Tu nusprendei, kad Jis turi gimti – tikras Dievas ir tikras Žmogus – iš palaimintosios Mergelės Marijos ir savo krauju, kančia ir mirtimi išvaduoti mus iš mūsų vergijos.“ Šv. Kalėdų paslaptis įvairiais savo aspektais be galo žavėjo šv. Pranciškų, tačiau jį labiausiai jaudino dieviškojo kūdikio nuolankumas užgimstant žmogumi, ypač skurdžiomis aplinkybėmis. Tomas Celanietis pasakoja: „Buvo ruošiamos ėdžios, nešamas šienas, buvo atvesti jautis ir asilas. Taip buvo pagerbtas paprastumas, išaukštintas neturtas, pašlovintas nuolankumas, o Grečio tapo tarytum naujasis Betliejus. …Ėdžiose gulėjo kažkoks negyvas vaikelis, o kai prie jo priėjo šventasis, jis tarsi pabudo iš gilaus miego. Toks regėjimas buvo pačiu laiku, nes daugelis apie Vaikelį Jėzų širdyje jau buvo užmiršę, tačiau malonei veikiant, savo šventojo tarno Pranciškaus jis buvo prikeltas ir daugiau niekados nebepamirštas.“

1808 m. Jurgis Ambraziejus Pabrėža savo pamoksle, skirtame šv. Kalėdoms, „Pamoksłós Ónt Szwętys Óżgymyma Pona Jezusa. – 1808.“ rašo: „Jeigu būtume gyvenę Viešpaties Jėzaus užgimimo metu, girdėdami didžiulį angelų džiaugsmą, paskelbtą angelams, jog jau pasaulio Atpirkėjas, Dievo Sūnus užgimė pasaulyje, tikriausiai galvotume, jog tas atėjimas su tokia iškilme įvyks, kokios dar pasaulis nematė. Jog Sūnus Dievo sau patarnauti ims visą pulką angelų. Jog motina sau išrinks karalienę, didesnę už viso pasaulio karalienes. Jog tėvas, arba globėjas Jo bus iš Romos ciesorių valdančių visą pasaulį. Jog palocius sau rinksis visų brangiausius, jog visi pasaulio karaliai, kunigaikščiai ir turtingi ponai tarnaus Jam. Jog visi žmonės susibėgs pasveikinti ir pagerbti naują pribuvusį Karalių ir savo Atpirkėją. Nes to reikalautų neišmatuojama didybė Atpirkėjo, kuris yra karalių Karalius, viešpačių Viešpats. O krikščionys! Kaip tai apsirinkam! Stebėkis, Dangau ir žeme. Stebėkitės, angelai ir žmonės, matydami visų didžiausią nusižeminimą – Viešpaties Išganytojo. Tas visų aukščiausias Dangaus ir žemės Viešpats su tokiu nusižeminimu atėjo į pasaulį, jog paprasčiau ir nuolankiau ateiti nebegalėjo. Motina sau išsirinko neturtingą mergelę. Tėvu, maitintoju – amatininką, vietoje rūmų – tvartą, vietoje vaišių – pašarą, vietoje tarnų – jautį ir asilą.

Meldžiamieji! Kodėl taip? Atsako šventas Bernardas – idant Viešpats Išganytojas pirmuoju savo atėjimu parodytų, jog Jo karalystė yra ne iš šio pasaulio. Pirmuoju savo pasirodymu pasaulyje sako tas dieviškas mokytojas: „kas nori mane sekti ir gauti dangaus karalystę, težiūri ir teklauso […].“ Nors T. Jurgis Ambraziejus šio pamokslo parašymo metu dar kaip altarista gyveno Kartenoje, tačiau, kaip anksčiau buvo paminėta, artimai pažindamas brolius pranciškonus, gyvenusius Kretingos, Telšių vienuolynuose, palaikydamas artimus ryšius su jais ir gerai susipažinęs su pranciškoniškuoju dvasingumu, kuris jam buvo labai artimas, šiame pamoksle pabrėžia ne kurį kitą Kalėdų šventės aspektą, bet Viešpaties Kristaus nusižeminimą, „jog paprasčiau ir nuolankiau ateiti nebegalėjo“. Toliau Pabrėža plėtoja šią pranciškoniškojo dvasingumo mintį: „Visų pirmiausia papratęs yra pasaulis labai gerbti vyresnybę ir šio pasaulio aukštus asmenis. […] O ką Dievo Sūnus? Visa mandrybė Dieviška, skiriasi nuo mandrybės svietiškos. […] Pažvelkime į Išganytojo užgimimą žemėje. Išsirinko ne miestą didelį, bet Betliejaus miestelį; valandą – ne dienos, o nakties, prastame tvarte […], žaidė ne tarp žmonių, o tarp gyvulių. Tai yra visų didžiausias nuolankumas. Tą nusižeminimą per visą savo gyvenimą užlaikė. […]

Puikiai žinome, jog šv. Pranciškus Asyžietis buvo be galo pamilęs neturtą. Kaip liudija jo ankstyvieji biografai, Asyžiaus Neturtėlis buvo mistiškai susižiedavęs su „Ponia Neturtyste“. Pamoksle šv. Kalėdų proga Pabrėža, puikiai pažindamas pranciškonišką mintį, rašo: „Antras dalykas, kurį pasaulis labai brangina, yra pasaulio turtai. […] O ką į tai sako užgimęs Išganytojas? Neturtą labiau brangino negu turtus. Visa, ką matome tvartelyje, rodo tik neturtą. Didžiausi neturtėliai – gimdytojai […], neturtėliai yra anie piemenys […]. Mokykimės iš to neturto Viešpaties Jėzaus, mokykimės neturėti per daug turtų arba dėl jų nepergyventi nereikalingai. […] O kokią linksmybę turės, kai teismo dieną išgirs sakant: „palaiminti neturtingieji, labiausiai tie, kurie norėdami paskui mane eiti patys pasirinko neturtą, nes jų yra Dangaus Karalystė.“

Šalia Kretingos bažnyčios Šv. Antano altoriaus, gretimos kolonos viršuje, restauratoriai atidengė lotyniško užrašo likučius „Signasti Dne / Franciscum Si[…]s Rr[…]“ (Signasti Domine servum tuum Franciscum signum redemtionim, lot. „Paženklinai, Viešpatie, savo tarną Pranciškų išganymo ženklais“). Jolantos Klietkutės nuotrauka
Kaip matome, jis ne tik pateikia Išganytojo, užgimusio skurde, pavyzdį, bet taip pat pamoko šiuo pavyzdžiu klausytojus. Kaip žinome iš Pabrėžos dienotvarkės ir kelių „Ryžtų“, kuriuos jis rašė Raudėnuose, Tveruose, Plungėje, Kartenoje, jam pačiam buvo būdingas kuklus, asketiškas, be prabangos ir patogumų gyvenimas. Tai buvo kaip priešingybė ano meto dvarų gyvenimui. Gyvendamas kaip kunigas ir tik retkarčiais nedrąsiai pagalvodamas apie pranciškonišką pašaukimą, pats savo buitimi ir mąstymu jis buvo tikras pranciškonas. Tai matome toliau skaitydami jo Kalėdų pamokslą, kuriuo jis pamoko ir savo klausytojus: „Pabaigoje – trečias dalykas, kurį pasaulis labai brangina, yra prabanga ir patogumai. Kai pasaulio žmogus mato tokį žmogų, kurio gyvenimo būdas yra puotos, vaišės, šokiai ir pobūviai, […] juokeliai, […] – tokį žmogų vadina laimingu. O ką Kūdikėlis Viešpats Jėzus į tai? […] Kentėdamas šaltį nori mus atpratinti nuo kūno prabangos ir patogumų. Gulėdamas ant kieto patalo budina mus apmarinti kūno pojūčius. Verksmu savo apverkia tuščius ir nesaugius pasaulio patogumus. Tokį apsimarinimo gyvenimą Jis vedė iki pat mirties valandos. O pasauli! Pasauli! Kaip tolimas esi nuo tavo Atpirkėjo paveikslo! Ką dūmoji, mielas katalike!, apie prabangą? Ką ji padės teismo dieną, kai mirtis prisiartins? […] (Job 21).

Dievo nuolankumo per Įsikūnijimo slėpinį aktualumą šiandienos pasauliui dar kartą priminė popiežius Pranciškus savo apaštaliniame laiške „Admirabile signum“, kurį 2019 m. gruodžio 1-ąją dieną paskelbė Grečio vietovėje. „Nuostabus prakartėlės ženklas, toks brangus krikščionių tautai, visada žadina nuostabą ir žavesį. Vaizduoti Jėzaus gimimo įvykį prilygsta paprastam ir džiugiam Dievo Sūnaus įsikūnijimo skelbimui. Prakartėlė yra gyvoji Evangelija, kuri gimsta iš Šventojo Rašto puslapių. Kai kontempliuojame Kalėdų sceną, esame kviečiami dvasiškai leistis į kelią, patraukti nuolankumo To, kuris tapo žmogumi, kad sutiktų kiekvieną žmogų. Ir suvokiame, jog Jis mus myli taip, kad prisijungia prie mūsų, kad ir mes galėtume prisijungti prie Jo“, – rašo popiežius Pranciškus.

Jurgis Ambraziejus, pats giliai ir asmeniškai išgyvendamas Evangelijos slėpinius, remdamasis pranciškoniškuoju dvasingumu ir būdamas neabejingas to meto žmonių gyvenimui ir jausdamas atsakomybę už jam patikėtas sielas, su ganytojišku užsidegimu, naudodamas pavyzdžius iš kasdienos gyvenimo moko žmones amžinųjų dalykų, kurie aktualūs ir šiandien.

Kristaus meilė, parodyta ant kryžiaus

Pranciškus Asyžietis yra šventasis, ypatingai, giliai, asmeniškai, mistiškai ir realiai paženklintas kryžiumi. Jau savo atsivertimo pradžioje Pranciškus meldžiasi Šv. Damijono bažnytėlėje, kur jam prabyla Nukryžiuotasis, kviesdamas: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano namus, nes jie griūva.“ Kiek vėliau, klausydamas Evangelijos ištraukos, pasakojančios, kaip Viešpats pasiuntė savo mokinius skelbto Dievo žodžio, kaip rašo Tomas Celanietis: „tučtuojau nuo kojų nusiauna sandalus, numeta lazdą, diržą pakeičia virve ir pasilieka tik vienerius marškinius. Nuo tol jis ima vilkėti kryžiaus pavidalo rūbą, norėdamas taip atremti visas velnio pagundas, šiurkštų rūbą, kad juo nukryžiuotų savo ydingą ir nuodėmingą kūną…“ Asyžiaus Neturtėlis rodė ypatingą pagarbą kryžiaus ženklui, ir kaip savo parašą naudojo ženklą T (Tau). Ilgainiui šis ženklas tapo visuotinai priimtu pranciškonų simboliu.

Neabejotinai svarbiausia Pranciškaus Asyžiečio kryžiaus patirtis įvyko Alvernos kalne 1224 metų rugsėjo mėnesį, kai šventasis buvo paženklintas stigmomis. Šį įvykį smulkiai aprašo Tomas Celanietis: „Iki tos valandos, kai jis dangui atidavė savo sielą, buvo likę dveji metai. Tuo metu gyvendamas Vernos ereme, kuris taip pavadintas buvo dėl tos vietovės, iš Dievo jis susilaukė regėjimo: virš savo galvos jis pamatė kažin kokį į Serafimą panašų vyriškį su šešiais sparnais, kurio ištiestos rankos ir sunertos kojos buvo prikaltos prie kryžiaus. […] Jis ilgai mąstė, ką galėtų reikšti šis regėjimas, ir labai sieloj nerimavo norėdamas savo svarstymais surasti prasmę. Po užtrukusių galvojimų jis nepešė nieko aiškaus, o širdyje nerado ramybės dėl tokio nebūto regėjimo, tik staiga jo rankose ir kojose ėmė rastis tokios vinių žymės kaip ką tik pasirodžiusio nukryžiuoto vyro. […] Kol nukryžiuotas nukryžiuotojo Viešpaties tarnas dar buvo gyvas, tik nedaugeliui teko laimė pamatyti šventąją šono žaizdą. […] Aukščiausiojo tarnas ir draugas, žinodamas, kad yra padabintas šitokiais vertingais perlais, tarytum skaisčiausiais brangakmeniais ir stebuklingai susilaukęs visus žmones pranokstančios garbės ir šlovės, savo širdyje nepasikeitė…“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ant kryžiaus kabanti Dievo meilė jo sūnuje Jėzuje Kristuje yra neabejotinai vienas iš svarbiausių pranciškoniškojo dvasingumo elementų. Kryžius bei Evangelijų knyga yra pagrindiniai šv. Pranciškaus Asyžiečio atributai, tačiau kryžių galime sutikti šio šventojo ikonografijoje neabejotinai dažniau. Juk Kristaus kryžiuje telpa jo visa Geroji Žinia. Neabejotinai tai labai gerai žinojo ir Jurgis Ambraziejus Pabrėža. Prieš beveik 20 metų restauruojant Kretingos bažnyčią centrinėje navoje ant sienos buvo rastas garsus pranciškoniškas įrašas: „SIGNASTI DOMINE SERVUM TUUM FRANCISCUM, SIGNIS REDEMPTIONIS NOSTRAE“. (Pažymėjai, Viešpatie, tarną savąjį Pranciškų mūsų atpirkimo ženklais), kurį, tikėtina, kasdien matė Pabrėža aukodamas mišias, melsdamasis ir pamokslaudamas.

J. A. Pabrėžos studentavimo laikais tapyta dvipusė bažnytinė vėliava. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Jo pamoksluose randame kalbant apie kryžių, kryžiaus ženklą, apie Kristaus nukryžiavimą, kaip teisingai ir pamaldžiai apeiti kryžiaus kelią. „Perteikdamas Jėzaus mirtį ant kryžiaus, kun. J. Pabrėža paaiškina ne tiktai, kaip Jėzus buvo nukryžiuotas, bet ir įvardina keletą priežasčių, kodėl Jėzus pasirinko kančią ant kryžiaus“, – rašo Remigijus Oželis, nagrinėdamas kristocentrizmą Pabrėžos pamoksluose. „Kl. Ką reiškia „Nukryžiuotas“? Ats.: Viešpats Kristus ant kryžiaus medžio buvo nukryžiuotas, tai yra, turėjo geležinėmis vinimis prikaltas prie kryžiaus rankas ir kojas, ir , […] neišmatuojamą skausmą kentėjo, kol numirė.

Kl.: Dėl ko Išganytojas pasirinko mirti ant kryžiaus? Ats.: , […] Dėl to, kad: [1] ten kur mirtis prasidėjo, iš ten ir gyvenimas prisikeltų, nes šėtonas, kuris per medį pirmuosius mūsų gimdytojus Rojuje apgavo, pats lieka per Viešpaties kryžiaus medį nugalėtas, [2] Sūnus Dievo pasirinko ant kryžiaus kentėti, jog Dievo meilę ir gerumą mums parodytų, […], [3] visiems būtų regimas ir daugelis turėtų Gyvenimo šviesą, kurią kitiems apsakytų”. Pabrėža kviečia jo klausytojus gerbti kryžiaus ženklą ir pamaldžiai atlikti persižegnojimą, tam skiria gerą dalį savo pamokslo Apey Znoka Kriziaus Szwęta, yr Apey Malda ogolnay imta, Sakits par Jomilesta Konyga Baltramiejo Tyszkewiczy Altarista Szatiu, Layko Atposku 40. Adinu Salątusy. Metusy 1823. […]: „atmink, kas daroma, ką kalbi, kokiomis Paslaptimis save pažymi. Nes pažymi save Viešpaties Kristaus Kančios Paslaptimis, tavo Išganymo, Atpirkimo paslaptimis. O kurie nedėmesingai žegnojasi, nepatiria jokios naudos, nes daro lyg sapne.“ Pabrėža nuolat savo klausytoją, stovintį Viešpaties slėpinių akivaizdoje, kreipia į tobulą sąmoningumą. Išleisdamas žmones apeiti Viešpatie kančios kelią T. Jurgis Ambraziejus kviečia nuostabiais teologinių tiesų žodžiais: „Didžiulis yra tavo mielaširdingumas, Viešpatie! mums, kuris per savo Sūnaus kraują duodi mums meilę ir atleidimą, kad galėtume jau padarytas mūsų nuodėmes išnaikinti ir naujų nuodėmių neprisileisti. Tą Švenčiausiąjį tavo Sūnaus Kraują, kuris už mus yra pralietas, Dieve mielaširdingiausias, tą, sakau, Kraują Tau aukojam, […] kad už buvusias nuodėmes tau išsimokėtumėm; ir Tavo meilė reikalinga, kad išsisaugotumėm nuo naujų nuodėmių.“ V. Gidžiūnas, rašydamas apie Jurgį Ambraziejų Pabrėžą kaip apie pranciškoną pažymi: „Stodamas į vienuolyną pasirinko Mažesniųjų brolių ordiną, nes tai labiausiai atitiko jo dvasios polėkius. Pranciškoniškosios dvasios kryptis yra kristocentrinė. Jos esmė glūdi Kristaus pažinime, jo meilėje ir su juo sutapime. […] Evangelijoje pažinęs Kristų, Pranciškus daugiau niekuo nesirūpino, kaip tik tapti į jį panašiu. […] jei atidžiau pažvelgsime į Tėvo Ambraziejaus Pabrėžos dvasinį gyvenimą, apaštalavimą ir žmonių bei gamtos meilę, tuoj atrasime visus šios dvasios požymius.

Žemaičių žemė išaugino šį didį žmogų, kunigą, pranciškoną tretininką ir šv. Pranciškaus Asyžiečio mylėtoją, kuris Dievo Neturtėlio dvasia pats ištikimai gyveno ir jos mokė bei ją stengėsi perduoti gyvenimo kelyje jam pavestoms sieloms. Visas T. Pabrėžos gyvenimas, maldingumas, savitvarda, apaštalinis užsidegimas, uolumas dėl sielų, meilė mažam ir vargų išvargintam, žmogui, jo meilė ir dėmesys Kūrėjui ir kūrinijai, meilė žodžiui ir savo kraštui jį padarė didžiu šv. Pranciškaus Asyžiečio sūnumi, kurio šventas gyvenimas dar įkvėps ne vieną gyventi meile Dievui ir artimui.