2020 09 17

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Šv. Pranciškaus stigmos – „Kristaus antspaudas“

Pranciškus gauna stigmas. El Greco (Dominikos Theotokopoulos)1567-1570 m. Academia carrara kolekcija. lacarrara.it nuotrauka

„Savo kūne nešioju Jėzaus žymes“ (Gal 6, 17). Šie apaštalo žodžiai apibūdina paslaptį, kuri paženklino Pranciškaus patyrimą: ant La Vernos kalno gautas stigmas, slėpiningą įvykį, kurį mes šiandien prisimename bei kartu išgyvename.

Tai nėra naujas patyrimas, tai – Kristaus slėpinys, kurį jis iš meilės mums prisiėmė savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Tuo tarpu nauja yra tai, jog Pranciškus gauna stigmas, kurios tarsi vainikuoja jo dvasinę ir evangelinę kelionę, padėjusią jam tobulai supanašėti su Kristumi. Tai liudija šventoji Klara, sakydama: „Palaimintasis mūsų brolis Pranciškus, tikrasis Kristaus mylimasis ir sekėjas.“

Šiuo atžvilgiu „Kristaus antspaudas“, įspaustas Pranciškaus kūne, yra jo tikėjimo kelionės tęstinumas ir pasekmė – jam kartu su Kančios ženklais dar giliau įsiskverbė „nemylimos Meilės“ paslaptys, jis patyrė gailestingumą, gėrį, saldumą, per kuriuos Viešpats jam leidosi pažįstamas asmeniškai, kaip apie tai pasakoja pats šventasis savo intymiausiuose užrašuose: „Tu esi ramybė, tu esi grožis, tu esi mūsų paguoda…“ Taip jis išsako savo meilę Dievo Garbinime, parašytame būtent La Vernoje.

Pranciškaus stigmos liudija apie jo, kaip tikro Kristaus sekėjo ir mylimojo, dvasinį kelią; kartu jos atveria naują Pranciškaus askezės matmenį. Stigmos mums leidžia priartėti prie Pranciškaus kūno. Iš tiesų Kančios ženklai, įsispaudę į gyvą Pranciškaus kūną, yra gyvojo Dievo antspaudas, paženklinęs jį ir suteikęs jam kančią, kuri yra meilė: meilė iškentėta, būtent – meilė, kurios kaina milžiniška.

Pranciškus, nusišalinęs į La Verną, troško patirti tai, ką Jėzus Kristus patyrė, kai iš meilės atidavė savo gyvybę už žmoniją. Neprašydamas papasakoti ar paaiškinti, nesistengdamas netgi suprasti, tačiau tik norėdamas patirti. Atsakymas, kurį jis gauna iš Viešpaties, – unikalus patyrimas. Pranciškus išgyvena tai, ką Kristus išgyveno. Jam neužtenka dvasinio patyrimo, jausmų ir emocijų, neužtenka širdies artumo, neužtenka ir suvokti protu, jam reikia patirti tai taip pat ir kūnu. Visa Pranciškaus esybė, siela ir kūnas, įtraukiama į neapsakomą Kristaus meilės slėpinį, panardinama meilėje, patirtoje Išganytojo Kančioje ir Mirtyje ant kryžiaus.

Palietęs raupsuotąjį, Pranciškus pažino Kristų, šis pažinimas prasidėjo nuo atsinaujinusio žvilgsnio: „Tai, kas iš pirmo žvilgsnio jam sukėlė pasibjaurėjimą, vėliau tapo saldybe“. Šv. Damiano bažnytėlėje Pranciškus pažino Kristų asmeniškai, išgirdęs žodžius, kuriuos Nukryžiuotasis jam sakė La Vernoje. Pranciškus prašo pažinti Kristų nauju būdu, jau ne matydamas, ne liesdamas, ne klausydamas, tačiau mėgindamas patirti – „tai, ką jaučiau savo širdyje, – tai išskirtinę meilę, dėl kurios tapo įmanoma ištverti didžiulę kančią dėl mūsų, nusidėjėlių“.

Stigmos – tai intymus ir gilus pažinimas unikaliu būdu, ypatingai suvienijantis su Kristumi – patiriant tai, ką Kristus patyrė. Šiam pažinimui nepakanka proto, širdies, sielos, tam reikia viso žmogaus ir jo kūno. Daug žinome apie šv. Pranciškų iš jo raštų, biografijų, apie jį sukurtų literatūros bei meno kūrinių. Tačiau nė vienas menininkas negali perteikti unikalios stigmų patirties. Tik prisiartinus prie intymaus Pranciškaus ryšio su jo Viešpačiu, ši paslaptis atsiveria šiek tiek ir mums.

Pats Pranciškus liudija, kad trūksta žodžių nusakyti šventųjų stigmų patirčiai. „Stipri kaip mirtis yra meilė!“. Stigmų slėpiniu Kristus parodo savo meilės stiprybę. Šios žaizdos, mirties ženklai, galingos meilės jėgos dėka tampa neįveikiamais gyvybės ženklais. Pranciškus yra pakviestas būti šio didžio ir tauraus slėpinio dalyviu. Mažajame brolyje išsipildo Dievo Tėvo troškimas „Dievo karalystės paslaptis apreikšti mažutėliams“. Evangelijoje sakoma: „jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka” (Lk 9, 23). Žiūrėdami į Pranciškų šiandien, aiškiai matome Pranciškaus pasiimtą kryžių, idant jis galėtų sekti Jėzumi.

Pranciškaus kryžiuje, įrėžtame jo paties kūne, mes kontempliuojame tobulai išpildytą Kristaus sekimą: tai kelias, vedantis į meilę, tačiau visuomet visų pirma yra kelias, kurį reikia nueiti iš meilės.

Šios Dievo Žodžio eilutės leidžia mums suprasti, kad stigmų gavimas, kurio atminimas saugomas La Vernoje, nepalieka mūsų žiūrovais ir prašalaičiais, tačiau įtraukia mus, kaip Kristaus mokinius, paliečia mus neišsenkančios meilės slėpinio malone. Pranciškus per šią malonę mus nuveda prie gėrio šaltinio, palydi pas Kristų, padeda įsimylėti jį. Dėl šių priežasčių šiandienos šventė pripildo mūsų sielas džiaugsmo ir artumo; tačiau taip pat primena, kad mums vis dar reikia Pranciškaus. Taip, broli Pranciškau, mums vis dar reikia tavęs. Pasauliui reikia tavęs!

Mums reikia tavęs, kuris mokai, kad be asmeninio santykio su Kristumi nėra išminties, negali būti Dievo pažinimo. Mums reikia tavęs, kuris tikėjai, kad meilė nugali mirties ženklus, matomus pasaulyje: nuo tavo laikų iki mūsų laikų.

Mums reikia tavęs, kad vėl atrastume orumą ir didingumą mūsų kūno – kaip Dievo atvaizdo, kūno prisiimto Kristaus, kūno nukryžiuoto, kad per jį būtų dovanojama gyvybė, amžinasis gyvenimas. Mums reikia tavęs, tikinčio apaštalo, „pirmojo po vienintelio“, kad paskatintum mus kasdien sekti Jėzumi, vargšu ir nuolankiu, ir sekti jį iš meilės.

Mums reikia tavęs, broli Pranciškau, stigmatizuoto La Vernoje, kad neštume šiandienos žmonėms regimus nukryžiuotos Meilės ženklus, Meilės nemylimos, Meilės, kuri visiems dovanoja save, Meilės, kuri atveria, atnaujina, perkeičia.

Mums reikia tavęs, kad kiekvienam kūriniui padėtume atrasti būties prasmę ir naujai atrastume pašaukimą garbinti Kūrėją. Mums reikia tavęs, tėve Pranciškau, „kuris esi nukryžiuoto Kristaus ikona“, nes – kaip ir tau – mums reikia meilės, mums reikia Kristaus.

Pagal www.ofmtoscana.org parengė D. Žemaitytė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.