2021 09 17

Arturo Milici OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Šv. Pranciškaus stigmos: tapti Jėzaus atvaizdu

El Greco (Dominikos Theotokopoulos)1567-1570 m., „Pranciškus gauna stigmas“. Academia carrara kolekcija. Lacarrara.it nuotrauka

Rugsėjo 17 dieną, visa Pranciškoniškoji šeima švenčia Kryžiaus slėpinį, kuris tapo matomas Neturtėlio iš Asyžiaus kūne. Ta proga primename Arturo Milici OFM paskaitą, skaitytą Bernardinų parapijos vasaros stovykloje 2013 m. Joje autorius, peržvelgdamas šv. Pranciškaus gyvenimą bei istorinį kontekstą, stabteli prie ypatingo momento šventojo gyvenime.

Tai momentas, kada Pranciškaus tikėjimas sustiprėjo ir labai išaugo. Dar būdamas jaunas, po susitikimo su raupsuotaisiais jis atsiduria prieš San Damiano Nukryžiuotąjį. Tikrai neturime galvoti, kad tuo metu jis jau buvo šventasis – jis buvo paprasčiausias jaunuolis, toks, kaip ir mes. Tai asmuo, kuris viduje turėjo daug susipriešinimų ir nuodėmių. Būtent tam krikščioniui, kuris buvo tikėjimo kelyje, Pranciškui, šis Nukryžiuotasis pakeitė gyvenimą. Po truputį Jis vedė Pranciškų kelyje į šventumą.

Nepamirškime, kad kiekvienas iš mūsų, jeigu tik esame pakrikštyti, esame kviečiami tapti šventi. Tikrai neturime manyti, kad šventumas skirtas kažkam kitam ir net negalvokime, kad turime teisę rinktis nebūti šventais. Mūsų nusiteikimas šiandien turėtų būti sujungtas su malda ir prašymu: „Taip kaip priėmei jaunąjį Pranciškų ir jį pašventinai, taip priimk ir mane šiandien su mano nuodėmėmis ir pašventink mane.“ Štai ta dvasia apmąstykime ištrauką iš pranciškoniškų šaltinių, kur pasakojama būtent apie šį susitikimą.

Pranciškaus širdis ir kūnas buvo visiškai pasikeitęs. Kai kartą ėjo pro San Damiano bažnyčią, beveik sugriuvusią ir visų apleistą, paskatintas Dvasios, jis įėjo pasimelsti ir nuolankiai bei pamaldžiai suklupo prieš Nukryžiuotąjį. Ir ypatingu būdu paliestas Dievo malonės, jis pasijuto esąs visiškai perkeistas. Jam taip susijaudinus, nelauktai nutiko neįtikėtinas dalykas – Kristaus atvaizdas prabilo į jį, krutindamas lūpas. Pranciškau, tarė šaukdamas vardu, eik, atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva. Pranciškus, drebantis ir apstulbęs, sulig šiais žodžiais beveik prarado nuovoką, tačiau tuoj pat nusprendė paklusti ir atsidavė šiam kvietimui. Nuo tos akimirkos jo siela prisipildė Nukryžiuotojo užuojautos ir, kaip galima numanyti, garbingosios kančios stigmos įsispaudė nors dar ir ne kūne, bet giliai jo širdyje. […] Kristus kalbėjo jam nuo kryžiaus medžio, kai bent jau išoriškai jis dar nebuvo visiškai atsižadėjęs pasaulio. Nuo tos akimirkos, kai tik jį pasiekė Mylimojo žodžiai, jo paties dvasia ėmė mažėti. Vėliau širdies meilė išryškėjo per kūno žaizdas. Taip pat nuo tada Pranciškus nebepajėgė sulaikyti ašarų, net garsiai apverkdamas Kristaus kančią, nuolat jam stovinčią prieš akis, užliejo kelius aimanomis ir nesileido paguodžiamas, prisimindamas Kristaus žaizdas. Kartą, kai sutiko artimą draugą ir atskleidė jam savo skausmo priežastį, tuoj pat ir šis pratrūko karčiomis ašaromis. Tuo tarpu jis pradėjo rūpintis nukryžiuotojo atvaizdu ir uoliai vykdyti Jo paliepimą. Tuoj pat paaukojo pinigų vienam kunigui, kad šis parūpintų žibintą ir aliejaus, idant šventasis atvaizdas neliktų net akimirkai nepagerbtas, neapšviestas. Vėliau jis su atsidavimu ėmė atstatyti bažnyčią, nes nors Viešpaties paliepimas nurodė Bažnyčią, kurią Kristus gavo savo paties krauju, jis norėjo ne iškart tobulai atliekamų darbų, bet palaipsniui pereiti nuo kūno prie dvasios.

Žiūrėdamas į šį Nukryžiuotąjį, Pranciškus jaučia, kad jo tikėjimas stiprėja. Pranciškus pradeda persikeitimo pokalbį su Jėzumi. Kalbėdamas su Jėzumi ir Jo klausydamasis, Pranciškus palaipsniui tampa perkeistas į Jėzaus atvaizdą. Visa tai pilnai įvyks La Vernos kalne, maždaug po dvidešimties metų nuo to susitikimo, kada Pranciškui bus jau 42 metai. Tačiau meilės Nukryžiuotajam pradžios momentas buvo susitikimas San Damiano bažnytėlėje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Būtent iš to kyla stigmų paslaptis. Jis tikrai paliko vietos Nukryžiuotajam savo gyvenime. Pranciškus nestatė jokių sienų tarp savęs ir Viešpaties. Jis iškėlė baltą vėliavą ir kaip Marija ištarė: „Tebūnie man taip, kaip tu pasakei.“ Būtent dėl to Nukryžiuotasis galėjo užimti vis daugiau vietos jo gyvenime ir misijose, kurios vedė per visą pasaulį. Galiausiai Nukryžiuotasis Kristus perėmė visą Pranciškaus kūną.

Pranciškus į šią ikoną žvelgė daugybę kartų ir dėl to, kad po keleto metų toje bažnytėlėje apsigyveno šventoji Klara. Kiekvieną kartą, kai ją lankė, stabteldavo ir prieš Nukryžiuotąjį. Kaskart žvelgiant į jį Pranciškaus tikėjimas darėsi vis gilesnis ir konkretesnis.

 

Pranciškui ta ikona kas kartą vis labiau tapo veidrodžiu. Tai yra visų ikonų jėga – atspindėti mumyse tai, ką jose įžvelgiame. Pranciškus, kontempliuodamas šį atvaizdą, suvokė, kad tai yra veidrodis, ir po truputį Jėzaus veide atpažino savo veidą. Lygiai taip pat Pranciškaus veidas vis labiau panašėjo į Išganytojo veidą. Ši ikona gali prabilti ir kiekvienam iš mūsų, perkeisti mūsų veidą į Jėzaus atvaizdą. Visai nebūtina turėti stigmas savo kūne tam, kad tavo veidas darytųsi vis panašesnis į Jo veidą.

Susitikimas buvo apsikeitimas ne tik žvilgsniais, bet ir žodžiais. Girdėjome aprašyme, kad Pranciškus aiškiai pajuto kvietimą savo širdyje: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva“. Pranciškus ne iš karto suvokė tikrąją šių žodžių prasmę. Jis manė, kad Jėzus kalba apie tą San Damiano bažnytėlę, kuri iš tikrųjų buvo pavirtusi griuvėsiais. Pranciškus tampa mūrininku ir atstato tą bažnyčią. Labai gražus šis jo pasitikėjimas ir paklusnumas. Mums irgi yra be galo svarbu paklusti tam, ką suvokiame. Turime paklusti Viešpačiui šiandien, o ne rytoj. Paklusti per tai, ką supratau šiandien, nes rytoj Jis duos kažką kitą suvokti.

Pranciškus būtent taip ir pasielgė – ėmė atstatyti bažnytėlę, nes taip suvokė Dievo valią. Vėliau, gyvenimo tėkmėje, jis suprato, kad tuose žodžiuose yra gilesnė prasmė, kad tai viso jo gyvenimo pašaukimas – atstatyti Bažnyčią iš didžiosios raidės. Ne mūrus, o Katalikų Bažnyčią, sudarytą iš gyvųjų akmenų, kiekvieno tikinčiojo, ką vadiname mistiniu Kristaus kūnu. Tą Bažnyčią, griuvėsį, apie kurią jau kalbėjome – siekiančią galios, kovojančią kardu, papiktinančią liaudį. Dievas pakvietė Pranciškų ją atstatyti ne politiškai, ne grąžinti jos prestižą ar iškilmingumą, bet atkurti joje gyvą dvasią, sugrąžinti Evangeliją į Bažnyčią ir Bažnyčią į Evangeliją.

Kiekvieną kartą, kai Bažnyčia atsitolina nuo Evangelijos, gimsta erezijos. Pranciškus prieš 800 metų, o mes šiandien esame kviečiami vis labiau sutaikyti Bažnyčią su Evangelija. Šie žodžiai tinka ir tau. Net jei Bažnyčia nėra tiek sugriuvusi kiek Pranciškaus laikais, tačiau ir dabar yra vietų, kur ji apgriuvusi. Tai gali būti nesutarimai, nesusikalbėjimai tarp jos narių. Žinome, kad šiuolaikinės komunikacijos priemonės su džiaugsmu iškelia į šviesą visas Bažnyčios blogybes. Ji visada turėjo priešų, net ir šiandien jų yra, ir tai normalu. Tačiau tikrai nesame kviečiami kovoti su Bažnyčios priešais, bet atstatyti ją pačią iš vidaus savo šventu gyvenimu pagal Evangeliją, kuriant broliškumą, nešant vienybę ir paklusnumą ganytojams ir nešant šviesą net į tamsiausias Bažnyčios kerteles. Eik, nes tai yra kvietimas ir tau, asmeninis kvietimas. Kartu su savo broliais ir seserimis, eik ir atstatyk Bažnyčią. Savo gražiu pavyzdžiu ir šventu gyvenimu bei atidumu artimui, neteisiant ir nekovojant prieš tuos, kurie gyvena kitaip.

Jeigu nori atstatyti didžiąją Bažnyčią, pastatytą iš gyvųjų akmenų, pradžioje esi kviečiamas atstatyti savo mažus namelius. Žinote, kokie tie maži nameliai? Mes patys. Pranciškus pats taip sako savo pirmojoje Reguloje broliams: visuomet statome savyje namus, nuolatinę gyvenamąją vietą tam, kuris yra visagalis Viešpats. Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Amen.

Tu esi Dievo namai. Dažnai gali pasitaikyti, kad esi apgriuvęs namas. Tavo namai gali būti kaip ta bažnytėlė: iškritusiais akmenimis, purvina, pilna įvairiausių piktžolių, kur vaikšto visokie laukiniai gyvūnai. Iš tiesų, mano gyvenimas gali tapti vieta, kur nėra nieko panašaus į Dievo namus. Priminti netvarkingą landynę, skirtą visiems, tik ne Dievui. Taigi eik ir atstatyk namus, kurie esi Tu. Eik ir pakviesk Viešpatį, kuris trokšta gyventi tavyje.

Ir iš tiesų vien savo jėgomis nepajėgiame atstatyti savo namų – mums reikia Viešpaties pagalbos, kuris gali atstatyti tuos namus, nes ateis gyventi mumyse. Jis tikrai nebijojo gimti tvarte, nuodėmingame pasaulyje. Todėl Viešpats nebijo įeiti į tavo namus, nesvarbu, kokie jie dabar bebūtų. Bet po to, kai Jis ateis, norės tuos namus sutvarkyti, padaryti iš jų nuostabią bažnyčią, švytinčią šventovę, pilną meno kūrinių, kurioje tilptų daugybė žmonių. Tavo širdis gali tapti tokia didelė, jeigu Jį priimsi.

Susitikimas su Nukryžiuotuoju nebuvo monologas. Tai buvo dialogas. Ne tik Jėzus kalbėjo Pranciškui, bet ir Pranciškus atsiliepė ir kalbėjo Viešpačiui. Esame laimingi, nes žinome žodžius, kuriais jis kreipėsi į Jėzų. Tai patys seniausi išlikę Pranciškaus raštai. Malda, kurią jis sukūrė dar būdamas jaunas, klūpėdamas prieš San Damiano Nukryžiuotąjį:

Aukščiausias šlovingasis Dieve,

Apšviesk mano širdies tamsybes,

Duok man teisingą tikėjimą, gryną viltį ir tobulą meilę,

Išmintį ir pažinimą, Viešpatie,

Kad įvykdyčiau Tavo šventą ir teisingą paliepimą.

Pasistenkime ir mes įsijausti į šį dialogą tarp Jėzaus ir Pranciškaus, nes tai gali tapti pokalbiu tarp mūsų ir Jėzaus. Aukščiausias šlovingasis Dieve – pirmieji žodžiai, kuriuos Pranciškus ištaria Viešpačiui. Jis atpažįsta, kad šis nukryžiuotas vyras yra aukščiausias ir šlovingas Dievas. Tai krikščioniško tikėjimo širdis – atpažinti aukščiausią visa ko Kūrėją, neaprėpiamą ir begalinį, nukryžiuotame žmoguje. Žmoguje, kuris miršta iš meilės. Štai tam aukščiausiam visagaliam Dievui Pranciškus išsako savo maldavimus.

Visų pirma – apšviesti širdies tamsybes. Pranciškus prašo Jėzaus suteikti jam šviesos. Po to prašo trijų dieviškųjų dorybių – malonių, suteikiamų per krikštą. Dažnai nutinka, kad jos būna paralyžiuojamos mūsų gyvenime. Tad Pranciškus prašo atgaivinti jame šias dorybes. Galiausiai jis prašo pažinimo, teisingų sprendimų dovanos. Šioje maldoje jis panašus į karalių Saliamoną, prašiusį vienintelio dalyko – išminties – ir kartu su išmintimi gavusį iš Dievo visus palaiminimus. Pabaigoje Pranciškus prašo pagalbos įvykdyti Dievo valią. Pranciškus nepažada paklusti Dievui – jis meldžia padėti Jam paklusti. Ši Pranciškaus malda gali tapti ir mūsų malda.

Užrašė Monika Midverytė OFS