Šv. Rožė iš Viterbo – jauna ir atkakli

Bartolomé Estebanas Perezas Murillo, „Švč. Mergelė su Kūdikiu ir šventieji pasirodo šv. Rožei“. „Wikipedia Commons“ nuotrauka

1252 m. popiežius Inocentas IV norėjo paskelbti Rožę šventąja ir įsakė pradėti kanonizacijos procesą, kuris tikriausiai niekada ir neprasidėjo. Tačiau dėl to jos šventumo garsas anaiptol nemenkėjo, ir 1457 m. Kaliksto III iniciatyva pradėtas naujas procesas, jis vyko normalia eiga. Tačiau popiežius mirė, o Rožė taip ir liko iškilmingai nekanonizuota. Nepaisant to, jos vardas minimas tarp šventųjų jau 1583 m. sudarytame Romos šventųjų sąraše (Martyrologium romanum).

Viena po kitos jos vardu dedikuojamos bažnyčios, koplyčios ir mokyklos visoje Italijoje, taip pat Lotynų Amerikoje.

Rožės gyvenimas buvo trumpas. Gimė Jono ir Katerinos šeimoje, tikriausiai žemdirbių. Būdama 16–17 metų sunkiai susirgo, tačiau gavo leidimą įstoti į Trečiąjį šv. Pranciškaus ordiną, kurio nariai gyveno pagal šv. Pranciškaus regulą pasilikdami savo šeimose.

Pasveikusi Rožė nenuilsdama vaikščiojo Viterbo gatvėmis su mažu kryželiu bei šventu paveikslėliu rankose: garsiai meldėsi ir visus ragino mylėti Jėzų ir Mariją, būti ištikimiems Bažnyčiai. Niekas jos tam neįpareigojo.

Tuo metu Viterbe buvo krizinė situacija, kuri susidarė tarp Šventojo Sosto ir imperatoriaus Federiko II. Pastarasis okupavo miestą 1240 m., o 1247 m. Viterbas pasidavė pripažindamas imperatorių savo suverenu.

Rožė pradėjo kampaniją prieš gyvai besireiškiančių religinio nepaklusnumo grupių veiklą, siekdama sustiprinti katalikų tikėjimą. Miestą valdė imperatoriui palankūs ir popiežiui priešiškai nusiteikę gibelinai. Toji dvasinė iniciatyva vis dėlto buvo susijusi su politine situacija, dėl to valdžia priverstinai išsiuntė Rožės šeimą į Soriano del Cimino. Tremtis buvo trumpa, nes 1250 m. mirė Federikas II ir Viterbas vėl perėjo Bažnyčios žinion.

Tačiau miesto gatvėse daugiau nebesigirdėjo Rožės balso. Mergina mirė birželio 6 d., tikriausiai 1251 m. (kiti jos gyvenimo pabaigą datuoja tarp 1234 ir 1252 m.). Buvo palaidota be karsto šalia Šv. Marijos bažnyčios Podžio mieste.

1252 m. lapkritį popiežius Inocentas IV paskelbė pirmąjį kanonizacijos procesą (kuris niekada neprasidėjo) ir nurodė palaikus perkelti į pačią bažnyčią.

1257 m. popiežius Aleksandras IV įsakė perkelti palaikus į Klarisių vienuolyną ir tikriausiai asmeniškai dalyvavo, nes tuo metu rezidavo Viterbe, palikęs per daug pavojingą Romą (Viterebe jo įpėdiniai pasiliko iki 1281 m.).

Rožės mirtis minima kovo 6 d., tačiau ne mažiau garsi yra rugsėjo mėnesį minima palaikų perkėlimo į jos vardu pavadintą bažnyčią šventė.

Prieš daugiau nei 130 metų grafas Mario Fani subūrė Šv. Rožės būrelį ir taip Viterbe padėjo pamatus Katalikiško jaunimo sąjungai. 1922 m. Benediktas XV paskelbė Rožę Katalikų akcijos merginų globėja.