Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Šv. Stanislovas Kostka: „Tegulgi dziaugies isz tawa waldistes / Gudu szalis, Lituwa, ir Lęku karalistes“

Freska su šventuoju.
Šv. Stanislovo Kostkos atvaizdas VU bibliotekos Joachimo Lelevelio salėje. VU bibliotekos nuotrauka

Neseniai restauruotoje Vilniaus universiteto bibliotekos J. Lelevelio salėje, buvusioje jėzuitų koplyčioje, atidengta plafono freska, vaizduojanti jėzuitų šventąjį, studentų ir mokinių globėją šv. Stanislovą Kostką.

Šis plafonas dekoruotas dar jėzuitų laikais, XVIII a. antrojoje pusėje. Ilgą laiką nežinota, kad šis atvaizdas išlikęs, mat panaikinus jėzuitų ordiną koplyčia buvo naudojama kitiems tikslams, o nuo XIX a. vidurio priklausė valstybės archyvui. Visa tapyba buvo uždengta keliais dažų sluoksniais – Stepono Batoro universiteto restauratoriai XX a. pradžioje plafono puošybos pėdsakų neaptiko.

Iš 1773–1774 metų universiteto liustracijos akto buvo žinoma, kad anksčiau skliautą puošė šv. Stanislovo Kostkos atvaizdas. Kas buvo šis šventasis, kodėl jėzuitai jam skyrė tiek dėmesio? Jo vardu pavadinta ir koplyčia Šv. Jonų bažnyčioje, kurios skliautuose vaizduojamas šventojo gyvenimas.

Apie visa tai teiraujamės Istorijos fakulteto docento LIUDO JOVAIŠOS, tyrinėjančio krikščionybės Lietuvoje istoriją.

Kas buvo tas šv. Stanislovas Kostka?

Šv. Stanislovas Kostka – XVI a. viduryje (1550–1568 m.) gyvenęs lenkų jėzuitas, vienas pirmųjų iš Lenkijos kilusių Jėzaus draugijos narių. Su broliu išvykęs mokytis į Vienos jėzuitų kolegiją, Stanislovas pavojingai susirgo. Ligos metu jį aplankė regėjimai: šv. Barbora, su dviem angelais atnešanti jam Eucharistiją, ir Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi, atiduodanti sūnų į ištiestas Stanislovo rankas ir nurodanti šiam stoti į Jėzaus draugiją.

Pasveikęs jaunuolis pasiprašė priimamas į jėzuitų ordiną, tačiau Austrijos provincijolas Lorenzo Maggio (tas pats, kuris 1570 m. atvyko įkurti kolegijos Vilniuje) jį priimti atsisakė – liepė pirma gauti tam prieštaraujančių tėvų sutikimą. Patartas kito tėvo jėzuito, Stanislovas slapta paliko Vieną ir leidosi kelionėn į kitą – Aukštutinės Vokietijos – jėzuitų provinciją, kad to paties paprašytų tenykščio provincijolo – vėliau šventuoju paskelbto populiariųjų katekizmų autoriaus Petro Kanizijaus. Ieškoti bėglio pasileido kartu mokęsis brolis Petras, tačiau Stanislovo nesurado; šis, pėsčiomis sukoręs per 600 km, sėkmingai susitiko su Kanizijumi ir buvo pasiųstas į Romą. Čia atliko naujokyną ir, davęs pirmuosius įžadus, mirė Romos jėzuitų naujokyno namuose.

Amžininkai pastebėjo išskirtinį Stanislovo maldingumą, klusnumą, nuolankumą. Naujokyno magistras apibūdino ugdytinį kaip „saldų kitiems, kietą ir griežtą sau“ ir kaip tobulą vienuolį, kurio idealą vienuolijos įkūrėjas šv. Ignacas buvo nupiešęs savo parašytose ordino konstitucijose. Įdomu, kad šv. Stanislovas buvo pirmasis jėzuitas, kurio viešas gerbimas buvo aprobuotas (anksčiau už vienuolijos „patriarchų“ Ignaco Lojolos ir Pranciškaus Ksavero kulto patvirtinimą). 1605 m. jį netiesiogiai sankcionavo popiežius Paulius V (sakoma, Romoje tuomet gyvenusio Lietuvos jėzuito Mikalojaus Lancicijaus pastangomis), leisdamas įnešti Stanislovo Kostkos paveikslą į Šv. Andriejaus Kvirinale bažnyčią. XVI a. pabaigoje Stanislovo Kostkos dorybes ir mirtį aprašė pirmasis Vilniaus kolegijos rektorius Stanislovas Varševickis, o pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga įtraukė jo gyvenimo aprašymą į atnaujintą savo „Šventųjų gyvenimų“ leidimą.

Kuo jis svarbus Vilniaus jėzuitų akademijai?

Prie Vilniaus jėzuitų kolegijos ištakų stovėjo keli jėzuitai, asmeniškai pažinoję šv. Stanislovą – tuometinis Austrijos provincijolas Lorenzo Maggio ir pirmasis Vilniaus kolegijos rektorius Kostkos bendravardis Varševickis, drauge su juo atlikęs naujokyną Romoje. Vis dėlto tas „asmeniškas“ kolegijos kūrėjų ryšys su šv. Stanislovu kažin ar buvo jo gerbimo Vilniaus kolegijoje-universitete pamatas – bendruomenės nariai pernelyg dažnai keitėsi.

Tik 1634 m. paminėta jo kaip palaimintojo garbei skirtos koplyčios prie Šv. Jono bažnyčios statyba, tačiau tuomet Stanislovo Kostkos kultas jau buvo išpopuliarėjęs – tais metais paminėta, kad pal. Stanislovo užtarimu vykstančius stebuklus prie jo atvaizdo skelbia per du šimtus sidabrinių votyvinių plokštelių ir kardinolo Jono Alberto Vazos atsiųsta sidabrinė šv. Jono Evangelisto skulptūra. 1638 m. į baigtą statyti koplyčią studentai iškilmingai pernešė pal. Stanislovo paveikslą ir paskelbė jį visos Akademijos globėju. Minėtosios koplyčios šeimininke tapo Vidurinioji (Media) Marijos sodalicija – kolegijos mokinių-studentų bendruomenė, kurios vienu iš globėjų ir tapo Stanislovas Kostka.

1670 m. į gobelenais ir iškabintomis eilėmis papuoštą Šv. Jono bažnyčią iš Šv. Kazimiero bažnyčios iškilmingai (su trimitais, gaudžiant būgnams ir patrankoms) atnešus Stanislovo Kostkos atvaizdą, trijų dienų iškilmėmis (jų metu parodytas ir vaidinimas apie pergalę Chotino mūšyje) pažymėtas oficialus popiežiaus Klemenso X leidimas aukoti Mišias pal. Stanislovo garbei Jėzaus Draugijoje ir Abiejų Tautų Respublikoje. 1674 m. pal. Stanislovą paskelbus Lenkijos ir Lietuvos šventuoju globėju, 1675 m. jo atvaizdas Šv. Jono bažnyčios koplyčioje buvo padengtas sidabro aptaisais, papuoštais auksinėmis gėlėmis ir brangakmeniais; aptaisai įgyti daugiausia LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco lėšomis. Kariuomenės vado dosnumas nebuvo atsitiktinis: pal. Stanislovo Kostkos globai buvo priskiriama globa karuose su turkais – pradedant 1621 m. pergale Chotino mūšyje ir baigiant Jono Sobieskio 1683 m. pergale prie Vienos. Neatsitiktinai 1677 m. pastatytą Viduriniosios sodalicijos koplyčios altorių papuošė mūšių ir priešų, prieš kuriuos „triumfavo“ Stanislovas Kostka, atvaizdai.

XVII amžiuje suklestėjęs Stanislovo Kostkos kultas apogėjų pasiekė po 1726 m. įvykusios kanonizacijos, kuri Vilniuje buvo atšvęsta 1728 m.; vyko iškilminga procesija su triumfo vartais, ant priemiesčio kalvų ir Rotušės aikštėje gaudė pabūklai, Šv. Jono bažnyčios varpinėje giedojo choras, nuo Pilies kalno kilo fejerverkai. Stanislovo Kostkos gerbimo tradiciją vaizdžiausiai liudija Viduriniosios sodalicijos koplyčia – ko gero, pagrindinis šio šventojo kulto centras Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje. XVIII amžiuje ji išpuošta mūsų dienas pasiekusia šv. Stanislovą glorifikuojančia (ir nugalėtus turkus vaizduojančia) kupolo, skliautų ir paskliaučių tapyba.

Kaip buvo švenčiamas jo atminimas? Kokia diena skirta jo minėjimui?

Senajame Romos Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje jo šventė buvo minima lapkričio 13 dieną. Tą dieną šv. Stanislovą jėzuitai mini iki šiol; bendrajame Bažnyčios kalendoriuje minėjimas dabar perkeltas į rugsėjo 18 dieną. XVIII a. Vilniaus jėzuitų kolegijoje-universitete šv. Stanislovo Kostkos šventė buvo minima lapkričio 13-ąją arba keliama į artimiausią sekmadienį, tad įvairiais metais ji buvo minima skirtingomis dienomis – tarp lapkričio 13 ir 19 dienos.

Liturginė šventė prasidėdavo šeštadienio vakarą iškilmingais mišparais, prieš tai paskambinus visais bažnyčios varpais ir didįjį altorių išpuošus relikvijoriais, pacifikalais, reflektoriais (šviesą atspindinčiomis detalėmis), didelėmis sidabrinėmis žvakidėmis ir gėlėmis. Mišparų metu rengiama procesija užsukdavo į Viduriniosios sodalicijos koplyčią (visos šventės metu ją ryškiai apšviesdavo daugybė aliejinių lempų) ir čia giedodavo šv. Stanislovo Kostkos litaniją. Mišparus paprastai atlikdavo šia proga pakviečiami bernardinai, jie vadovaudavo ir sekmadienio pamaldoms bei buvo kviečiami į kolegiją pietų ir šlakeliui midaus ar kitokio geresnio gėrimo. Pamaldų metu patarnaudavo ir asistuodavo kolegijos mokiniai – šv. Stanislovo Kostkos globai pavestos Viduriniosios sodalicijos nariai. Procesijos metu jie nešdavo baldakimą ir degančias žvakes, gal ir žibintus.

Sekmadienį rytą ir vakare miestiečiams apie šventę paskelbdavo trimitavimas iš Šv. Jono bažnyčios varpinės. Dieną, pasibaigus pamaldoms, susirinkusiesiems Šv. Jono bažnyčioje buvo duodamos bučiuoti šv. Stanislovo Kostkos relikvijos. Iki 1737 m. šv. Stanislovo Kostkos šventadienis buvo vienas iš nedaugelio, kurių metu kolegijos bažnyčioje buvo sakomas pamokslas ir lietuvių kalba. Sekmadienio vakare pamaldos baigdavosi himnu „Tave, Dieve, garbinam“ ir palaiminimu, po kurio giesmininkai varpinės bokšte užgiedodavo šv. Stanislovui Kostkai skirtą lenkišką giesmę „Nauja aušrele Sarmatijos krašto“ (Nowa jutrzenko kraju sarmackiego).

Kokia gi šventė be specialiųjų efektų – muzikos ir šviesos? Šv. Jono varpinė buvo dailiai iliuminuojama įvairiais herbais, šv. Stanislovo insignijomis, vokalistai giedodavo keliais balsais, grodavo kapela. 1742 m. lapkričio 18-osios vakarą lietus pylė kaip iš kibiro, tačiau didžiulė galybė lempų varpinės bokšte degė ir neužgeso; anot amžininko, tatai derėjo laikyti ypatingu stebuklu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip manote, kodėl būtent jis pasirinktas jėzuitų namų koplyčiai VU? Kas išliko iš buvusios šventojo pagerbimo tradicijos? Ką verta išsaugoti ir atminti?

Šv. Stanislovo gerbimą Vilniaus jėzuitų kolegijoje-universitete, kaip ir kitose Lietuvos jėzuitų kolegijose, palaikė ir skatino kelios aplinkybės. Šis šventasis buvo ir yra ypatingas jėzuitų, ypač studijuojančių jėzuitų ir jėzuitų mokyklų mokinių užtarėjas. Be to, šv. Stanislovo gimtinė – Mazovijos žemėje esantis Rostkovas – nuo 1608 iki 1756 m. priklausė Lietuvos jėzuitų provincijai. Prisiminus dar ir tai, kad šv. Stanislovas Kostka buvo vienas iš Abiejų Tautų Respublikos šventųjų globėjų, nestebina faktas, kad šis šventasis pasirinktas 1760 m. pavaizduoti ir jėzuitų bendruomenei skirtos privačios jų namų Šv. Onos koplyčios skliaute.

Reikia pasakyti, kad šv. Stanislovas Kostka nebuvo vien elitinės Lietuvos visuomenės dalies šventasis. Jo vardu Lietuvoje vadinamos dvi – Dūkšto (Vilniaus arkivyskupijoje) ir Gasčiūnų (Šiaulių vyskupijoje) – parapinės bažnyčios. Dėl aktyvios jėzuitų veiklos jo pažinimas ir gerbimas plačiai paplito Lietuvoje, taip pat ir tarp lietuviškai kalbančių valstiečių. Tai liudija ankstyvųjų (XVII–XVIII a.) lietuviškų maldynų ir giesmynų tekstai – dvi skirtingos giesmės, išspausdintos jėzuito Pranciškaus Šrubauskio giesmyne „Balsas širdies“ ir maldyne „Altorius duchaunas“. Pastarojoje į šv. Stanislovą kreipiamasi kaip į tėvynės užtarėją: Jukaygi tiewiskiay ne patiewis ale tiewas / Swiedku ira to Wadinas ir Chocimas, / Isz kur ant Turku pargaleima gawa, / Ira mace Szwę. Kostko warda tawa. / Tegulgi dziaugies isz tawa waldistes / Gudu szalis, Lituwa, ir Lęku karalistes.