Šv. Steponas Hardingas – cistersų pradininkas

Hardingo gyvenimo istorija veda prie cistersų vienuolijos ištakų XI–XII amžių sandūroje. Šis anglų vienuolis drauge su šv. Robertu iš Molesmės bei Alberiku 1098 m. įkūrė naują vienuolyną Cito mieste Burgundijoje. Šią naują bendruomenę įkvėpė troškimas sugrįžti prie klusnumo šv. Benedikto regulai. Steponas vėliau pats tapo Cito abatu, ir būtent jis čia priėmė šventąjį Bernardą – figūrą, kuri savo charizma prisidėjo prie naujosios vienuolijos suklestėjimo. Dar vadovaujant Steponui Hardingui buvo įkurti kiti dvylika cistersų vienuolynų.

Steponas buvo geras studentas, jam mokytis patiko, ypač domėjosi literatūra. Jis rimtai žiūrėjo į gyvenimą ir kasdien meldėsi.

Kartą Steponas su draugu išsiruošė į piligriminę kelionę pėsčiomis į Romą. Grįžęs prisidėjo prie labai neturtingos ir šventai gyvenančios vienuolių bendruomenės. Šie vyrai meldėsi, pasninkavo ir sunkiai dirbo. Tokiu būdau siekė parodyti savo meilę Dievui. Steponą sužavėjo jų džiugi dvasia. Bendruomenei vadovavo abatas Robertas, vėliau jis irgi tapo šventuoju.

Kurį laiką Steponas kartu su jais džiaugsmingai tarnavo Dievui. Tačiau po truputį vienuoliai ėmė norėti švelnesnio asketiško gyvenimo. Taip Robertas ir Steponas bei 20 kitų vienuolių įkūrė naują vienuolyną. Pasistatė patys sau namus dykynėje Prancūzijoje netoli Cito (Citeaux). Vienuoliai gyveno labai neturtingai, siekdami atkartoti Jėzaus gyvenimą. Be to, griežtai laikėsi tylos.

Steponas, tapęs abatu, turėjo nemažai rūpesčių, nes vienuoliams nuolat trūko maisto. Apie pusę jų susirgo ir mirė. Ėmė atrodyti, kad bendruomenė netrukus išnyks. Jiems reikėjo naujų, jaunų narių.

Steponas meldėsi tvirtai tikėdamas, ir jo maldos buvo išklausytos. Dievas atsiuntė šiems vienuoliams, vadinamiems cistersais, 30 jaunų vyrų, kurie panoro prisijungti prie bendruomenės. Jie atvyko prie vienuolyno vartų visi kartu. Jų vadovas Bernardas (minimas rugpjūčio 20 d.) tapo didžiu šventuoju. Tai buvo nuostabi diena Steponui ir jo bendruomenei.

Paskutinius gyvenimo metus Steponas praleido rašydamas vienuoliams Regulą ir ruošdamas Bernardą užimti jo vietą.

Mirties patale Steponą vienuoliai drąsino nebijoti mirties, nes tiek daug ir sunkiai dirbo, ir taip stipriai mylėjo Viešpatį. Tačiau Steponas nesijautė daug nusipelnęs.

Mirė 1134 m., kanonizuotas 1623 m.