Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Šv. Tomas Akvinietis: mažakalbio dominikono epochinės įžvalgos

Wikipedia.org nuotrauka

Kai To­mą Ak­vi­nie­tį bu­vo nu­spręs­ta pa­skelb­ti šven­tuo­ju, kai kas iš tų, ku­rie šven­tu­mą lin­kę pa­sver­ti svars­tyk­lė­mis, ėmė rau­ky­ti no­sį. „Bet kaipgi? – prie­kaišta­vo jie po­piežiui Jo­nui XXII, – jūs jį skel­bia­te šven­tuo­ju? Bet kur jo did­vy­riš­kos do­ry­bės, kur ste­buk­lai?“ Taip kal­ban­tie­ji bu­vo tei­sūs: iš tie­sų šv. To­mas ga­nė­ti­nai pa­šykš­tė­jo ste­buk­lų, jis ne­pa­da­rė nei tų tri­jų ar ke­tu­rių, ku­rių bū­tų pa­ka­kę nu­til­dy­ti be ga­lo pa­gar­bių ko­dek­sų puo­se­lė­to­jų są­ži­nę. Ta­čiau po­pie­žius vi­sus juos nu­ra­mi­no: „Tiek, kiek jis pa­ra­šė te­olo­gi­nių tei­gi­nių, tiek ste­buk­lų ir pa­da­rė.“

Iš tie­sų To­mas nu­si­pel­no pa­gar­bos pir­miau­sia dėl sa­vo pro­to, ku­rį pa­šven­tė tar­nau­ti krikš­čio­niš­ka­jai te­olo­gi­jai bei mo­ky­mui, aiš­ku­mo ir gi­lu­mo. Jo iš­ties mo­nu­men­ta­lūs dar­bai at­vė­rė ke­lius ir nu­ro­dė kryp­tis, ku­rio­mis ėjo vi­sų epo­chų moks­lo žmo­nės.


To­mas, kil­min­gos d’Akvino (d’Aquino) šei­mos, Ro­ka­se­kos (Roc­ca­sec­ca) ne­to­li Fro­zi­no­nės (Fro­si­no­ne) šei­mi­nin­kų/val­dy­to­jų at­ža­la, pa­sau­lio švie­są iš­vy­do 1225 me­tų pa­bai­go­je. Jis au­go rim­tas, ra­mus, be už­gai­dų ir mė­go moks­lus. Tai ne­tru­ko pa­kurs­ty­ti tė­vo, ku­ris jam bu­vo nu­ma­tęs švie­sią at­ei­tį tais lai­kais vie­no­dą pres­ti­žą tu­rė­ju­sia­me po­li­ti­kos ar Baž­ny­čios pa­sau­ly­je, am­bi­ci­jų. Ta­čiau vis­kas su­si­klos­tė vi­sai ki­taip.

Kai at­ėjo lai­kas ap­si­spręs­ti, ma­ža­kal­bis To­mas vi­sus pri­ver­tė tie­siog su­ak­me­nė­ti iš ne­ti­kė­tu­mo pra­ne­šęs: „Tap­siu do­mi­ni­ko­nu.“ Do­mi­ni­ko­nai pir­miau­sia bu­vo žino­mi kaip išmal­dos pra­šy­to­jai, be­veik el­ge­tos žiū­rint Ak­vi­no po­nų, ku­rie da­rė vis­ką, kad tik jų at­ža­la at­si­sa­ky­tų šio „ne­nor­ma­laus“ ke­ti­ni­mo, aki­mis. Jie net­gi ban­dė jį pa­grob­ti ir taip su­kliu­dy­ti įvyk­dy­ti sa­vo ke­ti­ni­mus. Bet vi­si jų mė­gi­ni­mai nu­ė­jo per­niek.

To­mas įsto­jo į bro­lių Pa­moks­li­nin­kų or­di­ną ir bu­vo pa­siųs­tas iš pra­džių į Kel­ną, kur jo mo­ky­to­jas bu­vo šv. Al­ber­tas Di­dy­sis, o pas­kui į Pa­ry­žiaus uni­ver­si­te­tą. Čia jis iš kar­to iš­si­sky­rė aiš­kiu pro­tu, di­de­liu no­ru mo­ky­tis ir tam tik­ru už­si­spy­rė­liš­ku ty­lu­mu. Tad grei­tai jo ben­dra­moks­liai jį pra­mi­nė „ne­by­liu jau­čiu“. Jo mo­ky­to­jas Al­ber­tas Di­dy­sis, ver­ti­nęs jo san­tū­ru­mą ir pra­na­ša­vęs švie­sią at­ei­tį, kar­tą ta­rė: „Taip, jis ne­by­lus jau­tis, bet kai pra­kal­bės, jo bau­bi­mą iš­girs vi­sas pa­sau­lis.“

To­mo nuo­sta­bų im­lu­mą stu­di­joms liu­di­jo įdo­mus nu­ti­ki­mas. Vie­ną kar­tą plauk­da­mas lai­vu ir įni­kęs skai­ty­ti kny­gą, jis net ne­pa­ste­bė­jo jū­ro­je ki­lu­sios bai­sios aud­ros, siau­bin­gai mė­čiu­sios lai­vą ir šiur­pi­nu­sios vi­sus ki­tus ke­lei­vius.

Pa­ry­žiu­je To­mas ėmė dės­ty­ti fi­lo­so­fi­ją ir te­olo­gi­ją. Vė­liau dės­tė ir Or­vie­te bei Ne­apo­ly­je. Sa­vo stu­di­jų bei abst­rak­čių te­olo­gi­nių ty­ri­nė­ji­mų vai­sius jis api­ben­dri­no be­ga­li­nės įžval­gos vei­ka­luo­se. Ži­no­miau­sias iš jų yra Sum­ma the­o­lo­giae – šis mo­nu­men­ta­lus kū­ri­nys yra ly­gi­na­mas su di­din­ga ir to­bu­la ka­ted­ra, tu­rin­čią pui­kią puošybą ir tvir­tus pa­ma­tus, – ku­ria­me jis tie­sos ieš­ko­jo gi­lin­da­ma­sis į dog­mas bei krikš­čio­niš­ko­jo ti­kė­ji­mo slė­pi­nius.

Mi­rė 1274 me­tais Fo­sa­no­vos (Fos­sa­no­va) cis­ter­sų vie­nuo­ly­ne, ke­liau­da­mas į Gri­ga­liaus X su­šauk­tą Lio­no Su­si­rin­ki­mą. Šven­tuo­ju bu­vo pa­skelb­tas 1323 me­tais.

Apie jį Jo­nas XXII yra pa­sa­kęs: „To­mas Baž­ny­čią nu­švie­tė la­biau nei ki­ti mo­ky­to­jai. Dau­giau nau­dos gau­na­me vie­nus me­tus pa­stu­di­ja­vę jo kny­gas, nei vi­są gy­ve­ni­mą vi­sų ki­tų.“

Piero Lazzarin Mažoji enciklopedija, „Naujoji šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2011 m.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu