Šv. Tomas Akvinietis: mažakalbio dominikono epochinės įžvalgos

Carlo Crivelli, „Šv. Tomas Akvinietis“ (1476 m.). Londono Nacionalinės galerijos eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka

Kai Tomą Akvinietį buvo nuspręsta paskelbti šventuoju, kai kas iš tų, kurie šventumą linkę pasverti svarstyklėmis, ėmė raukyti nosį. „Bet kaipgi? – priekaištavo jie popiežiui Jonui XXII, – jūs jį skelbiate šventuoju? Bet kur jo didvyriškos dorybės, kur stebuklai?“

Taip kalbantieji buvo teisūs: iš tiesų šv. Tomas ganėtinai pašykštėjo stebuklų, jis nepadarė nei tų trijų ar keturių, kurių būtų pakakę nutildyti be galo pagarbių kodeksų puoselėtojų sąžinę. Tačiau popiežius visus juos nuramino: „Tiek, kiek jis parašė teologinių teiginių, tiek stebuklų ir padarė.“

Iš tiesų Tomas nusipelno pagarbos pirmiausia dėl savo proto, kurį pašventė tarnauti krikščioniškajai teologijai bei mokymui, aiškumo ir gilumo. Jo išties monumentalūs darbai atvėrė kelius ir nurodė kryptis, kuriomis ėjo visų epochų mokslo žmonės.

Tomas, kilmingos d’Akvino (d’Aquino) šeimos, Rokasekos (Roccasecca) netoli Frozinonės (Frosinone) šeimininkų, valdytojų atžala, pasaulio šviesą išvydo 1225 metų pabaigoje. Jis augo rimtas, ramus, be užgaidų ir mėgo mokslus. Tai netruko pakurstyti tėvo, kuris jam buvo numatęs šviesią ateitį tais laikais vienodą prestižą turėjusiame politikos ar Bažnyčios pasaulyje, ambicijų. Tačiau viskas susiklostė visai kitaip.

Kai atėjo laikas apsispręsti, mažakalbis Tomas visus privertė tiesiog suakmenėti iš netikėtumo pranešęs: „Tapsiu dominikonu.“ Dominikonai pirmiausia buvo žinomi kaip išmaldos prašytojai, beveik elgetos, žiūrint Akvino ponų, kurie darė viską, kad tik jų atžala atsisakytų šio „nenormalaus“ ketinimo, akimis. Jie netgi bandė jį pagrobti ir taip sukliudyti įvykdyti savo ketinimus. Bet visi jų mėginimai nuėjo perniek.

Tomas įstojo į brolių Pamokslininkų ordiną ir buvo pasiųstas iš pradžių į Kelną, kur jo mokytojas buvo šv. Albertas Didysis, o paskui į Paryžiaus universitetą. Čia jis iš karto išsiskyrė aiškiu protu, dideliu noru mokytis ir tam tikru užsispyrėlišku tylumu. Tad greitai jo bendramoksliai jį praminė „nebyliu jaučiu“. Jo mokytojas Albertas Didysis, vertinęs Tomo santūrumą ir pranašavęs šviesią ateitį, kartą tarė: „Taip, jis nebylus jautis, bet kai prakalbės, jo baubimą išgirs visas pasaulis.“

Tomo nuostabų imlumą studijoms liudijo įdomus nutikimas. Vieną kartą plaukdamas laivu ir įnikęs skaityti knygą, jis net nepastebėjo jūroje kilusios baisios audros, siaubingai mėčiusios laivą ir šiurpinusios visus kitus keleivius.

Paryžiuje Tomas ėmė dėstyti filosofiją ir teologiją. Vėliau dėstė ir Orviete bei Neapolyje. Savo studijų bei abstrakčių teologinių tyrinėjimų vaisius jis apibendrino begalinės įžvalgos veikaluose. Žinomiausias iš jų yra Summa theologiae – šis monumentalus kūrinys yra lyginamas su didinga ir tobula katedra, turinčia puikią puošybą ir tvirtus pamatus, – kuriame jis tiesos ieškojo gilindamasis į dogmas bei krikščioniškojo tikėjimo slėpinius.

Mirė 1274 metais Fosanovos (Fossanova) cistersų vienuolyne, keliaudamas į Grigaliaus X sušauktą Liono susirinkimą. Šventuoju buvo paskelbtas 1323 metais.

Apie jį Jonas XXII yra pasakęs: „Tomas Bažnyčią nušvietė labiau nei kiti mokytojai. Daugiau naudos gauname vienus metus pastudijavę jo knygas, nei visą gyvenimą visų kitų.“

Parengta pagal Piero Lazzarino „Mažąją enciklopediją“, „Naująją šventųjų knygą“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011 m.).