2021 12 29

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Šv. Tomas Beketas – Bažnyčios laisvės kankinys

Altorius, žymintis Tomo Beketo kankinystės vietą Kenterberio katedroje. 1986 m. altorių papuošė dramatiška skulptūra, vaizduojanti keturis kardus (du metaliniai, raudonais ašmenimis, ir du jų šešėliai). Autorius - Giles Blomfield iš Truro. Wikipedia.org nuotrauka

Šventasis, manoma, gimė 1118 m. gruodžio 21 d. Londone, mirė – 1170 m. gruodžio 29 d. Kenterberyje, Anglijoje.

Tomas buvo turtingo normanų pirklio sūnus. Vaikinas studijavo Londone, Paryžiuje, Bolonėje. Grįžęs į Londoną ėmė bendrauti su kunigų būreliu, susibūrusiu aplink Kenterberio arkivyskupą Teobaldą. 1155 m. jis įšventino Tomą į kunigus ir paskyrė savo arkidiakonu.

Arkivyskupas Teobaldas tarpininkavo Tomui tampant jaunojo karaliaus Henriko II kancleriu. Tomas Beketas buvo puikus kancleris ir netrukus artimai susidraugavo su karaliumi, turėjo jam didelę įtaką politikoje ir veikiai pats ėmė save traktuoti beveik kaip karalių.


Tomo gyvenimas kuo toliau, tuo labiau tapo prabangus. Jis rėmė karaliaus pretenzijas į Tulūzą ir palaikė jo interesus kovoje dėl turto su Kenterberio arkivyskupu. Kai arkivyskupas Teobaldas pakvietė Tomą atgal, jis atsisakė grįžti. Tuomet 1162 m.  karalius Henrikas II paskyrė Tomą Beketą Kenterberio arkivyskupu, tikėdamasis didesnės įtakos Bažnyčiai. Iš pradžių Tomas svyravo, tačiau žinodamas, kad atsisakęs karaliaus pasiūlymo praras gerus santykius su juo, galiausiai sutiko. Tačiau didelei karaliaus nuostabai ir nusivylimui, Tomas atsisakė kanclerio pareigų.

Beketas su Henriku II (14 a.), Wikipedia.org nuotrauka

Tapęs Kenterberio arkivyskupu, Tomas Beketas vis labiau ėmėsi ginti Bažnyčios teises nuo Anglijos karalių pretenzijų. Taip pat radikaliai pasikeitė ir jo gyvenimo būdas. Tomas išdalijo savo turtą vargšams ir ėmė gyveno kuklų, asketišką  gyvenimą. Dėl nesutarimų su karaliumi, kuris siekė didelės įtakos Bažnyčiai, Tomą Beketą apleido jo kolegos – kiti vyskupai, kurie reikalavo jo atsistatydinimo.  Galiausiai Tomas Beketas buvo apkaltintas tėvynės išdavimu ir patrauktas į teismą.

Tomas pabėgo į Prancūziją. Ten sutiko popiežių Aleksandrą III, kuris nepritarė jo atsistatydinimui. Popiežiaus patartas, Tomas Beketas prisiglaudė Pontigny cistersų vienuolyne, tačiau buvo priverstas jį palikti dėl karaliaus Henriko II grasinimų vienuolynui.

Dauguma Anglijos vyskupų ieškojo kompromisų su karaliumi Henriku ir Tomo Beketo elgesį laikė provokuojančiu. Tačiau šis ir toliau kovojo už Bažnyčios laisvę. Tomas Beketas, remdamasis savo, kaip arkivyskupo, autoritetu, paskelbė bažnytines bausmes vyskupams bei kitiems Bažnyčios priešininkams Anglijoje, nors ne visuomet esant popiežiaus Aleksandro III pritarimui.

Freska, vaizduojanti Tomo Beketo kankinystę vienoje Oksfordširo bažnyčių (apie 1330 m.). Wikipedia.org nuotrauka

1170 m. karalius Henrikas pasiūlė Tomui Beketui laisvę. Pasirengęs kankinystei, kurią išvydo vizijoje, Tomas grįžo į Angliją ir buvo nužudytas prie Kenterberio katedros altoriaus keturių karaliaus šalininkų.

Netrukus po Tomo Beketo mirties žmonės pradėjo jį pamaldžiai gerbti. Po trejų metų Tomas buvo paskelbtas šventuoju. Dar po metų karalius Henrikas II atvyko prie šventojo kapo ir atliko atgailą. Veikiai piligriminės kelionės prie šv. Tomo Beketo kapo tapo tokios dažnos kaip į Santjago de Kompostelą. Pasakojama, kad prie šventojo kapo įvyko daugybė stebuklų. O šv. Tomo Beketo relikvijos keliavo po visą Europą.

Deja, 1538 m. karalius Henrikas VIII įsakė sunaikinti šventojo relikvijorių.

Tomą Beketą šventuoju paskelbė popiežius Aleksandras III dar 1173 m. ir pavadino jį „Bažnytinės teisės ir Bažnyčios laisvės kankiniu“.