2020 12 31

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min
Popiežius Pranciškus Kalėdų nakties šv. Mišiose šv. Petro bazilikoje. EPA-EFE/VINCENZO PINTO / POOL nuotrauka

2020 12 31

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Svarbiausi 2020-ųjų įvykiai Bažnyčioje

Keistas jausmas įsiamžinti nuotraukoje greta šimto įvairaus amžiaus ir tautybių žmonių, dėvinčių medicinines kaukes. Atmosfera pagyvėja, nuskambėjus komentarui, kad daroma fotografija – istorinė. Po keleto dešimtmečių galėsime pasakyti, jog ir mes ten buvome, tai patyrėme. Pandemija – stipriausias šių metų leitmotyvas ir Katalikų Bažnyčios gyvenime, prislopinęs ne vieną itin reikšmingą, ar net kokybiškai naują įvykį. Žengdami per metų slenkstį prisiminkime bent keletą, siekdami įžvelgti laiko ženklus.

Pandemija

Prieš metus prasiveržusi pandemija perkėlė į virtualią erdvę net ir Mišių šventimą. Sužinojome, kas yra dvasinė komunija, dalyvavome internetinėje adoracijoje, atlikome išpažintį lauke, ant suoliuko. Popiežius Pranciškus pamažu taip pat rado būdų, kaip parodyti artumą ir tęsti savo dvasinę lyderystę ne vien milijardo pasaulio katalikų gyvenimuose. Rytais internetu transliuojamos šv. Mišios iš Šv. Mortos namų koplyčios daugybei jų leido dieną pradėti su Kristaus vietininku žemėje. Ir tai joks mažmožis.

Netrūko ir stiprių dramatiškų gestų. Pradedant Mišiomis be tikinčiųjų Romos Dieviškos Meilės Motinos šventovėje, kai didysis tarpininkas meldė Dievo Motinos užtarimo pandemijos parklupdytai žmonijai. Gegužę specialia maldos iniciatyva popiežius kvietė visus prašyti Marijos užtarimo, o gruodį paskelbė Šv. Juozapo metus – išryškindamas tėvišką, artimą ir atjaučiantį Dievo veidą. Kovo 25-ąją, minint Apreiškimo Marijai ir Dievo sūnaus įsikūnijimo slėpinį, pakvietė visų konfesijų krikščionis bendrai maldai, kviesdamas kreiptis į Dangiškąjį Tėvą.

EPA nuotrauka

Po poros dienų iš Šv. Petro aikštės televizijos ir interneto kanalai į viso pasaulio tikinčiųjų namus atnešė ypatingąjį popiežiaus palaiminimą „Urbi et Orbi“, o kulminacija tapo balandžio 10-osios Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio liturgija Bazilikos prieigose. Įmirkusi nuo lietaus, neįprastai tuščia ir nebyli Šv. Petro aikštė iškalbingiausiai liudijo apie tamsą ir tylą, nužengusią į žmonijos sielos gelmes. Dangaus ašarų skalaujamas XVI a. marą sustabdęs Nukryžiuotasis, specialiai atgabentas į Vatikaną iš San Marcello al Corso bažnyčios, bei prie jo prigludęs senas ir pavargęs popiežius. Viena iškalbingiausių praėjusių metų ikonų.

„Šią akimirką mąstau apie nukryžiuotą Viešpatį ir daugybę kryžiaus istorijų pasaulio istorijoje, pandemijos kryžių: medikų, slaugytojų, vienuolių, kunigų, kurie paaukojo savo gyvybę iš meilės… Štai apie ką šiuo metu galvoju“, – sakė Pranciškus tiesioginiame laidos eteryje #ASuaImmagine. „Esu arti Dievo tautos, tačiau žvelgdamas aukštyn, žvelgdamas į viltį, nes viltis neapgauna, – tęsė popiežius. – Nepašalina skausmų, bet neapgauna. Velykos visada baigiasi prisikėlimu ir ramybe, tačiau jos nėra happy endas. Jos yra įsipareigojimas, ryžtas mylėti, leidžiantis nueiti sunkų kelią.“

Popiežius Pranciškus aukoja šv. Mišias šv. Mortos namų koplyčioje. EPA nuotrauka

Paradoksalu – Katalikų Bažnyčiai šis sunkus metas – tikra Dievo palaima, nes palengvina Evangelijos kelią į žmonių širdis. Nors ir ne iš karto, Pranciškus perėmė iniciatyvą skatinti apmąstymus ir diskusijas apie tai, kaip gyvensime pandemijai pasibaigus. Kokio naujo pasaulio norime, matydami, kad ligšiolinis gęsta?

Dokumentai

Metų pradžioje pasirodė 2019 m. rudens vyskupų sinodo išvadas apibendrinanti „Querida Amazonia“. Kaip niekada iki šiol aiškiai demonstruojantis iš esmės naują ir vis įprastesniu tampantį suvokimą, kad visa ir visi esame susiję. „Atsinaujinimo poreikis ryškiausiai matomas periferijose“, – vis kartoja Pranciškus. Amazonijos regiono sielovados specifiką analizuojantis dokumentas plėtoja tokias universalias temas kaip inkultūracija, naujos pasauliečių sielovados tarnystės formos, moterų įsitraukimas, visapusiškas švietimas bei ugdymas ir ypač – integralioji ekologija.

Tęsdamas „Laudato si’“ liniją, Pranciškus demaskuoja nusikaltimus prieš gamtą, įvardindamas ir pačių katalikų moralinę atsakomybę. Prisiminkime, kad atodairos į sesę Žemę stoka šiandien katalikui jau yra nuodėmė.

Mūsų dienomis svarbu ne vien kas, bet ir kaip pasakoma. Amazonijos sinodas ir vėliau iš jo kilęs posinodinis paraginimas klausimus gvildena iš esmės nauju – daugiabalsiškumo – metodu, formuoja sinodališkumo, kaip bendro įžvalgos proceso, metodą bendruomenėje. Lotynų Amerikos dovana pasaulinei Bažnyčiai?

Spalio 3 d. po šv. Mišių Asyžiuje, šv. Pranciškaus bazilikoje esančioje kriptoje, kurioje palaidotas Pranciškus Asyžietis, popiežius pasirašo savo trečiąją encikliką „Fratelli tutti“ („Visi esame broliai“). EPA-EFE/VATICAN MEDIA nuotrauka

Spalio 3-iąją Porciunkulės bažnytėlėje Pranciškus pasirašė kitą dokumentą, interpretuojantį dabartinę žmonijos būklę Evangelijos šviesoje. Bažnyčios socialinis mokymas iš esmės juk yra evangelinių principų pritaikymas aktualioms gyvenimo aplinkybėms. Pasiūlydama konkrečius sprendimus, galinčius realiai prisidėti prie visuomenės raidos ir bendrojo gėrio, Bažnyčia turi šansą kaip lygiavertė partnerė įsitraukti į laikmečio diskusijas ir ieškojimus.

„Fratelli tutti“ pateikia unikalų žiūros tašką: mūsų tarptautinė politika, kariniai konfliktai, migranto ar vaiko orumas, socialinis teisingumas įgyja visai kitą reikšmę, pripažinus faktą, kad visi esame broliai. Šio dokumento paskelbimas prie Asyžiaus Neturtėlio kapo yra aiški nuoroda į tą krikščionybės naujovę, kurią galingiausiai išryškino šventasis Pranciškus, pirmasis pasivadinęs žmonių broliu ir pradėjęs naują dvasingumo srovę Bažnyčioje. Popiežius, interpretuodamas kontekstą, įsitikinęs, kad šiandien žmonijai reikia būtent tokio vaisto.

Pranciškaus ekonomika ir Visuotinis susitarimas dėl ugdymo

Pandemijai suardžius planus, du itin inovatyvūs projektai sulaukė ne tokio stipraus dėmesio, kokio yra verti. Abu jie tęsia Pranciškaus eros dvasią.

Lapkričio 19–21 d. iš Asyžiaus į visą pasaulį tris paras buvo transliuojamas „Economy of Francesco“ renginys, skirtas pirmiausia jauniems ekonomistams, verslininkams ir pokyčių iniciatoriams („change-makers“). Tiems, kurie nori kritiškai permąstyti dabartinę ekonominę teoriją bei praktiką ir „išrasti“ tikrai žmogui, o ne vien pelnui, tarnaujančią sistemą.

Idėjomis dalijosi ne vien Nobelio premijos laureatai Muhammadas Yunusas ir Amarthya Sen, bet ir tokie ekspertai kaip Bruno Frey, Tony Meloto, Carlo Petrini, Kate Raworth, Jeffrey Sachsas, Vandana Shiva bei Stefano Zamagni. Praktine patirtimi – įsitvirtinę verslo atstovai, jauni įvairių iniciatyvų autoriai. Dvylikoje centrų susibūrę stebėtojai ruošėsi šiam renginiui daugiau nei metus, nes buvo teigiama, kad tarpusavio santykis yra ne mažiau svarbus nei pačios idėjos.

Muhammad Yunus. francescoeconomy.org nuotrauka

Panašu, kad netrukus sulauksime „EoF“ tęsinio. Lugino Bruni, mokslinis renginio direktorius, viliasi, kad šis susitikimas padės formuotis ekonomikai, kuri žvelgia į augimo kokybę, ne vien kiekybę ir „sugeba investuoti į dvasingumą“. Juk „ne viskas, kas auga, yra absoliutus gėris“, pažymi Lumsos universiteto Romoje politinės ekonomikos profesorius. „Pavyzdžiui, mes labai „išaugome“ per pastaruosius 40 metų, sunaikindami planetą, nes į kaštus neįtraukėme to augimo padarinių. Turime atrasti daugiau žodžių, apibūdinančių ir pamatuojančių taip pat ir kokybinį augimą.“ 

Dar mažiau pastebėta liko Vatikano katalikiškojo ugdymo kongregacijos iniciatyva, iš gegužės perkelta į spalio 15 d., vykusi taip pat internetu: „Global Compact on Education. Together to look beyond“. Visuotinio susitarimas dėl ugdymo reikalingas siekiant esmingų ir globalių pokyčių ugdymo srityje. Pranciškus savo vaizdo žinioje kalbėjo apie septynis konkrečius aspektus, būtinus norint įveikti atmetimo kultūrą, segregaciją, klimato kaitą, rasinę ir lytinę diskriminaciją, abejingumą ir įsiklausymo stoką tarp kartų, politinę ir ekonominę korupciją.

Ieškant reikšmingų atsakymų, būtinas daugialypis ir daugiabalsis dialogas, gebantis visus mus įtraukti, kuriame įvairovė ir požiūriai sugebėtų darniai derėti, sutartinai siekiant bendrojo gėrio, sakė popiežius.

Laterano universitete vykęs susitikimas vainikavo 2019 m. rudenį įsibėgėjusį procesą: dešimtys akademinių konferencijų gilinosi į tokias temas kaip demokratija, taika, ekologija ir dialogas tarp religijų bei kartų, tarptautinis bendradarbiavimas. Netrūko ir Abu Dabio dokumento analizės.

Darbas turi tęstis, nes dar tik prasidėjo. UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay kalbėjo apie pasaulinę švietimo krizę ir sveikino popiežiaus iniciatyvą „Taika kuriama pirmiausia mūsų galvose“.

Kurijos reforma ir McCarrico ataskaita

Dar vienas precedentų neturintis įvykis – beveik dvejus metus Vatikano pareigūnų vykdyto tyrimo rezultatų paskelbimas. Archyvo dokumentai, liudijimai ir apklausos atskleidė algoritmą, leidusį amerikiečiui kunigui, tapusiam savotiška lytinio išnaudojimo piktžaizdės veidu, nekliudomam kopti bažnytinės karjeros laiptais bei mėgautis viešu pripažinimu.

Ne antraeilis vaidmuo tenka ir ryšiams su „teisingais“ politikais, greta bendros klerikalinės kultūros. Tiesa, klausimas dar toli gražu neišspręstas, Pandoros skrynia dar vos tik atidaryta, ir pats Pranciškus ne kartą suklydo, vadovaudamas apsivalymo procesui. Viena aišku, ataskaitos paviešinimas – lemtingas žingsnis, liudijantis ryžtą tęsti pradėtą Vatikano kurijos reformą, permąstyti ekleziastinę komunikacijos sistemą ir kultūrą. Daugelį šią reformą įgyvendinančių potvarkių neseniai pratęsė sprendimas centralizuoti finansines bei investicines operacijas.

Sklandų kurijos darbą, be abejo, trikdo atskirų bažnytinių frakcijų trintis. Ar ši poliarizacija jau pasiekė savo kulminaciją? Tradiciškai metų pabaigoje kreipdamasis į kuriją, Pranciškus ragino ištrūkti iš nesibaigiančio konflikto spąstų, išsiruošti į bendrą žygį. Juk „konfliktas, – sakė popiežius, – yra netikras žygis, tai klaidžiojimas be tikslo ir užmojo, tai – labirintas.“

Šeimos metai ir kelionės

Šeima yra ta vieta, iš kurios galėtume pasisemti visų mums šiandien taip trūkstamų resursų. Tokią žinią Bažnyčia nori pasiųsti tikintiesiems ir visuomenei, desperatiškai ieškančiai naujų atramos taškų. 2021 m. kovo 19-ąją prasidėsiantys Šeimos metai skirti aktualizuoti prieš penkerius metus paskelbto Pranciškaus posinodinio apaštališkojo paraginimo „Amoris laetitia“ turinį. Numatomos gvildenti tokios temos: Krizės patirtis poroje, liga ir senatvė, asmeninio pašaukimo ir atsakomybės (už kitus bei kūriniją) įsisąmoninimas; įvairiapusis dėmesys šeimų sielovadai. Šeimos metų uždarymas 2022 m. birželio 26-ąją įvyks Romoje, kur planuojamas X pasaulinis šeimų susitikimas.

Pasauliečių ir šeimos dikasterija vyskupijoms, parapijoms, universitetams ir bendruomenėms bei šeimų asociacijoms parengė kuo įvairiausių ugdymo įrankių. Numatomi tarptautiniai akademiniai simpoziumai, o internete jau veikia portalas įvairiomis kalbomis.

Pabaigai – kita įdomi žinia, kad po daugiau nei metų pertraukos, jei pandemija vėl nesutrukdys, Pranciškus ketina vykti į pavojingą, bet labai trokštamą kelionę. Atsiliepdamas į Irako vyriausybės kvietimą, ateinantį kovą popiežius ketina aplankyti sostinę Bagdadą, istorinį Uro miestą, trijų monoteisitnių religijų pradininko Abraomo gimtinę bei Erbilį, Mosulą ir Karakošą Ninivės lygumoje.

EPA nuotrauka

Jei kelionė įvyktų, Pranciškus būtų pirmasis popiežius, apsilankęs šioje musulmoniškoje šalyje. Vienas iš kelionės tikslų, be abejo, pastiprinti nuo ISIS persekiojimų sunkiai nukentėjusius vietos krikščionis ir plėsti savo sąjungininkų ratą tarp islamo išpažinėjų. Šalies prezidentas Barhamas Salihas tviterio žinutėje rašė, kad ši viešnagė bus „taikos žinia visoms Irako religijoms ir pasitarnaus įtvirtinti bendrąsias vertybes: teisingumą ir orumą“.

Teigiama, kad Jonui Pauliui II taip ir nepavyko įgyvendinti svajonės apsilankyti Ure, nes lankytis Irake buvo paprasčiausiai nesaugu, o tuometinei Sadamo Husseino vyriausybei toks svetys nebuvo pageidaujamas.

Tad ką Bažnyčiai atneš 2021-ieji? Nežinome. Pirmieji pandemijos metai išmokė gyventi su didesniu netikrumo jausmu ir parodė, į ką tikrai verta kreipti dėmesį. Popiežius žinioje Taikos dienai kalba apie rūpinimosi kultūrą kaip įsipareigojimą saugoti ir skatinti visų orumą bei gėrį, atvirumą domėtis, atjausti, susitaikinti ir gydyti, puoselėti tarpusavio pagarbą ir priėmimą. Tik šis kelias veda į taiką. „Kasdien konkrečiai angažuokimės, kurdami vienas kitą priimančių ir vieno kitu besirūpinančių brolių bendruomenę“, – teigia jis.