Svarbus tėviškės artumas. Vertėjos Elenos Kuosaitės-Jašinskienės šimtmetis

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2022 m. Nr. 2)

Mirė būdama 93-ejų – 2016 m. rugpjūčio 16 d. Vilniuje, kur apsigyveno 1946 m. baigusi studijas universitete. Vienus mokslo metus (1944–1945) dirbo fizinio lavinimo mokytoja Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje. Šią gimnaziją ji baigė 1939 m., buvo viena iš šešiolikos 7-osios laidos abiturientų (jos bendraklasis – Juozas Velžys).

Šeima

Elenos tėvas Adomas Kuosa (1895–1952) – mokytojas, Pasvaliui nusipelnęs žmogus. Nuo 1918 m. dirbo Pasvalio pradžios mokyklos mokytoju, o 1921 m. paskirtas jos vedėju. Su šeima gyveno mokyklos pastate (Pumpėnų gatvės gale – dabar Nepriklausomybės gatvė). Iš Punsko krašto (dabar Lenkija) ūkininkų šeimos kilęs Adomas Kuosa per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Rusiją. Vitebske, kur dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įkurtoje prieglaudoje-mokykloje, susipažino su pasvaliete Konstancija Baltrušiūnaite, taip pat nuo karo pasitraukusia į Rusiją. 1917 m. jiedu susituokė. Po metų jau su sūneliu Vytautu atvažiavo į Pasvalį.

Konstancija Baltrušiūnaitė-Kuosienė (1887–1968) gimė taip pat ūkininkų šeimoje, gyvenusioje Pasvalyje, Biržų gatvės gale. Ji viena iš keturių vaikų siekė mokslo: pramokusi rašto Pasvalyje, mokėsi Obelių moterų praktinėje žemės ūkio mokykloje, bet dėl karo jos nebaigė. Konstancija žinoma kaip pirmoji Pasvalio moterų katalikių draugijos pirmininkė (nuo 1922 m.).

Pasvalyje gimė kiti Adomo ir Konstancijos Kuosų vaikai: Algirdas ir Birutė.

Adomas Kuosa Panevėžyje baigė mokytojų kursus ir įgijo jaunesniojo mokytojo teises. Pasiprašė perkeliamas į Skrebotiškio mokyklą – nuo 1921 m. rugsėjo paskirtas vedėju. Dirbo iki 1926 m. ir pasižymėjo kaip puikus pedagogas.

Gyvenant Skrebotiškyje, gimė dar dvi atžalos: Elena ir Jonas. Kai vyresniesiems vaikams jau reikėjo mokytis gimnazijoje, Adomas Kuosa paprašė jį sugrąžinti į Pasvalį, ir nuo 1926 m. jis vėl vadovavo Pasvalio pradžios mokyklai. Po poros metų ji gavo Maironio vardą. 1940 m. pastačius mokyklos pastatą Vilniaus gatvėje ir ten perkėlus Maironio pradžios mokyklą (ji sujungta su Vasario 16-osios mokykla), Adomas Kuosa čia dirbo mokytoju iki 1944 m. Paskui išvyko į Vilnių, ten taip pat mokytojavo.

Adomas Kuosa – vienas iš miesto parko sodinimo organizatorių: kurti parką pradėta 1937 m., mokiniai pasodino pirmuosius medžius (iki tol plytėjo laukas, kuriame 1923 m. augo tik Nepriklausomybės, arba Vilniaus, ąžuolas). Mokytojas buvo aktyvus Pasvalio mėgėjų teatro („Artistų kuopelės“) dalyvis, Šaulių sąjungos rėmėjas, gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas.

Elenos brolis Jonas Kuosa (1925–1999) – žinomas Lietuvos agronomas zootechnikas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, Lietuvos veterinarijos akademijos dėstytojas, profesorius, daugybės mokslinių straipsnių autorius. Vyriausiasis brolis Vytautas Kuosa, pagal specialybę ekonomistas, metus mokė matematikos Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje (1944–1945), vėliau dirbo dėstytoju Kaune. Brolis Algirdas, architektas, 1941 m. suimtas ir ištremtas į Sibirą (po tremties keletą metų dirbo Joniškėlio žemės ūkio technikume). Sesuo Birutė tapo biologijos mokslų daktare. Visi ilgiau ar trumpiau dirbo pedagoginį darbą.

Elenos vaikystė ir jaunystė

Septynių asmenų šeimai iš mokytojo algos pragyventi nebuvo lengva. Augindavo daržoves, uogas, laikydavo gyvulių ir paukščių. Ūkiu rūpindavosi mama Konstancija ir jai sekdavosi. „Būdavome pavalgę sočiai, bet apsirengę kukliai“, – prisimena Elena. Išeiginis rūbas būdavo gimnazisto uniforma, kurią tekdavo vilkėti ir bažnyčioje, ir vakarėliuose.

Mama buvo tikinti, aktyvi katalikė, taip auklėjo ir vaikus – diegė tikėjimo tiesas, mokė gražaus elgesio. Tėvai ugdė meilę tėvynei. „Mes augom Vilniaus pasiilgimo dvasia“, – tvirtino Elena (tėvas organizavo Vilniui vaduoti sąjungos Pasvalio skyrių).

Kuosų vaikai buvo griežtai prižiūrimi, „robaksuose“ (taip buvo vadinami slapti jaunimo vakarėliai) neleisdavo dalyvauti. Jei tėvai duodavo pinigų, tai nueidavo pažiūrėti kino, rodomo ugniagesių salėje Kapų gatvėje (dabar P. Avižonio), arba cirko pasirodymų, į kuriuos įsiterpdavo populiarusis Pupų Dėdė ar kitas dainininkas. Vasarą savaitgalių pramoga būdavo stotyje pasitikti ir palydėti traukinius, riedančius siauruku į Biržus, Panevėžį, Šiaulius. „Mums traukinys buvo ne tik priemonė keliauti, bet ir gija, siejanti provincijos miestelį su platesniu pasauliu. Todėl ir eidavome į stotį pažiūrėti, kas atvažiavo, o kas išvažiavo, arba ko nors sutikti bei išlydėti“, – pasakojo Elena Kuosaitė.

Aštuoneri metai gimnazijoje

Abu tėvai ragino vaikus siekti mokslo. Pradžios mokyklą baigę visi penki Kuosų vaikai toliau mokėsi Petro Vileišio gimnazijoje, kuri iš pradžių vadinosi Aukštesniąja komercijos mokykla. Elena į gimnaziją išėjo baigusi tik 3 pradžios mokyklos skyrius, todėl laikė stojamuosius egzaminus. Iš pradžių jos klasėje mokėsi net 30 mokinių, o 4 klases baigė tik 20. Baigiamojoje klasėje beliko 16 mokinių, 3 iš jų neišlaikė egzaminų. Elena mokėsi stropiai, mokomųjų dalykų žinios brandos atestate įvertintos penketais ir ketvertais.

Elena nuo pat vaikystės mėgo literatūrą, gimnazijoje už rašinius gaudavo geriausius pažymius. Paklausta, kodėl baigusi gimnaziją pasirinko anglų kalbos studijas, atsakė: „Svarbiausią vaidmenį turbūt suvaidino mokytojo pavyzdys. Mokiausi Pasvalio gimnazijoje, anglų kalbą ten dėstė puikus mokytojas Vaclovas Baravykas. Aš irgi nutariau tapti anglų kalbos mokytoja, svajojau studijuoti anglistiką, dėstyti gimnazijoje, nuvažiuoti į Angliją pasitobulinti vasaros kursuose, kaip tuomet buvo įprasta. Deja, ne visos svajonės išsipildė. Dėl rusų okupacijos Anglija tapo nepasiekiama. Esu joje buvusi tik vieną kartą ir nuvykau jau šiais laikais, Nepriklausomybės pradžioje.“ (Pokalbis su D. Dilyte, Literatūra ir menas, 2008-06-27)

Apie anglų kalbos mokymąsi gimnazijoje Elena Kuosaitė pasakoja savo atsiminimuose: „<…> anglų kalbą išmokome gerai, nors ją mokėmės tik ketverius metus. Šią kalbą dėstė nuo 1934 / 35 m. m. pradžios paskirtas mokytojas Vaclovas Baravykas, išklausęs Humanitarinių mokslų fakulteto kursą, o 1937 m. apgynęs ir diplomą. Jis mokė nuosekliai, nuo elementarių dalykų pereidamas prie sudėtingesnių, gerai išaiškino anglų kalbos gramatiką, didelį dėmesį skyrė tarimui. Norėdamas išmokyti kalbėti angliškai, liepdavo papasakoti perskaitytus tekstus. Mokėjo mus priversti dirbti, o kartu ir sudominti dėstomu dalyku. Pamokas paįvairindavo angliškais anekdotais ir dainomis.“

Kai Elena mokėsi gimnazijoje, visus 8 metus jai vadovavo direktorius Vladas Klusis, dėstęs ir buhalterijos mokslą. Klasės auklėtojais buvo kapelionai: iš pradžių Adolfas Stašys, kuris dėstė ne tik tikybą, bet ir istoriją, vokiečių kalbą (iškeltas į Panevėžį, kilus konfliktui dėl Ateitininkų organizacijos: 1930 m. ji buvo uždrausta, bet kapelionas nepaisė draudimo, todėl jam buvo atimtos auklėtojo teisės); vėliau auklėtoju tapo kunigas Vytautas Balčiūnas („Tai buvo aukštos dvasinės kultūros, gilaus intelekto kunigas, pasišventęs sielovados darbui“, – taip jį vertino Elena Kuosaitė).

Gimnazijoje Elena lankė choro būrelį, vadovaujamą Kaliksto Šimkevičiaus, dalyvaudavo sporto varžybose, gerai sekdavosi žaisti stalo tenisą. Taip pat dalyvaudavo ir literatų būrelio veikloje, nors pati nekūrė. Kadangi gimnazijoje buvo stiprios teatro tradicijos, Elenai irgi teko įsijungti į šią veiklą. Ji šoko baletą Moljero komedijos „Vestuvės per prievartą“ pastatyme, vaidino mokytojų V. Kulboko ir K. Šimkevičiaus sukurtoje operetėje „Poviliukas – gimnazistas“ (atliko Geografijos vaidmenį), pasakos „Sigutė“ inscenizacijoje vaidino pamotės raganos dukterį. Dar buvo įsitraukusi į mokinių kooperatyvo „Bičiulis“ veiklą: pardavinėdavo mokiniams rašymo priemones.

Vilniaus universiteto dėstytoja

1946 m. baigusi anglų kalbos ir literatūros studijas, Elena liko dirbti Vilniaus universitete. Jame dirbo iki pat pensijos – 1993 metų. Dėstė visuotinės literatūros istoriją ir anglų literatūros speckursą. Gavo mokslinį docentės vardą, apgynė disertaciją – tapo humanitarinių mokslų daktare. Ilgą laiką buvo Užsienio literatūros katedros vedėja. Rašė vadovėlius vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, redagavo mokslo darbų žurnalą „Literatūra“, skelbė straipsnius apie užsienio literatūros vertimus į lietuvių kalbą.

Jos buvusi studentė Aldona Vasiliauskaitė-Kačerauskienė teigia, kad per paskaitas ar seminarus niekada nematė dėstytojos Elenos supykusios, susinervinusios, visada buvo santūri ir rami, jautėsi, kad yra tikintis žmogus, nors ir reikėjo pažiūras slėpti (ji niekada nepriklausė komunistų partijai). Dėstytoja atkakliai siekė, kad studentai kuo daugiau skaitytų.

Kitas jos studentas Vytautas Merkys liudija, kad sovietinėje Lietuvoje užsienio kalbų aukštųjų mokyklų programos buvo žemio lygio, reikalavimai buvo žemesni nei gimnazijoje. Prisimena, kad dėstė Elena Kuosaitė, kuri išsiskyrė elegancija. Ji draugavusi su profesoriumi Eugenijumi Meškausku, ir po universiteto baigimo dažnai sutikdavęs vaikščiojančius drauge. (V. Merkys, Atminties prošvaistės, 2009 m.)

Grožinės literatūros vertėja

Nors literatūros vertimas Elenai Kuosaitei nebuvo pagrindinis darbas, išverstų kūrinių lygis ją įkelia į geriausių Lietuvos vertėjų sąrašą. Kas gi neskaitė jos verstų kūrinių, pvz., Jacko Londono „Jūrų vilkas“, Jerome’o K. Jerome’o „Trise valtimi (neskaitant šuns)“, Henry Fieldingo „Pamestinuko Tomo Džono istorija“, Laurence’o Sterno „Sentimentali kelionė“, C. P. Snow „Lūkesčių metas“ ir kt. Paskutinieji jos vertimai: Walterio Scotto „Lamermuro sužadėtinė“, Charleso Dickenso „Neeiliuota Kalėdų giesmė“, Michaelo Roseno „Shakespeare: Jo kūryba ir Jo pasaulis“.

Versti Elena pradėjo apie 1950 metus, papildomai įsidarbinusi Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje redaktore. Pirmieji vertimai buvo J. Londono apsakymai. Viename interviu ji papasakojo apie vertimų „virtuvę“: „Ranka rašydama plunksnakočiu ar rašikliu, išversdavau visą kūrinį, palikdama tarp eilučių nemažus tarpus. Norėjau turėti viso vertimo darbinį variantą. Man rodosi, kad taip lengviau pagauti autoriaus stilistikos ypatumus, įsigyventi į kūrinį. Versdama pasižymėdavau neaiškias ar, mano nuomone, būtinai vėliau pataisytinas vietas. Pasidarydavau ieškotinų realijų, sinonimų ir kitų žodžių sąrašą. Surinkusi reikiamus duomenis, skaitydavau rankraštį iš pradžios, braukydama, pataisydama ir redaguodama. Nors ir stengdavausi padaryti galutinį variantą, paskui, perrašinėdama tekstą rašomąja mašinėle, dar šį bei tą pakeisdavau ir taisydavau. Esu rašomosios mašinėlės žmogus, kompiuteriu naudotis neteko.“ (Pokalbis su D. Dilyte, Literatūra ir menas, 2008-06-27)

Elena teigė, kad vertimas turi gražiai, laisvai skambėti lietuviškai, skaitytojai turi nejausti, kad jų skaitomas tekstas yra vertimas. Bet seniai parašyto teksto nevalia sumoderninti, o modernaus teksto negalima archajinti, vartojant pasenusius žodžius. Prisipažino, kad versdama rėmėsi ir savo gimtąja tarme – pasvalietiška šnekta, jos žodynu. Visgi vertimas turi būti nenutolęs nuo originalo, vertėjas neturi teisės neperteikti smulkiausių autoriaus minties ar stiliaus niuansų, ką nors praleisti ar ką nors pridėti, savavališkai interpretuoti tekstą.

***

Elena ištekėjo už Jono Jašinsko – jis buvo ekonomistas, patyręs tremtį (mirė 1986 m.). Užaugino du sūnus: Algimantą, kuris tapo architektu, ir Joną, pasirinkusį hidrogeologo profesiją.

Kai ji 1939 m. baigė gimnaziją ir siauruku išvažiavo iš Pasvalio, į gimtąjį kraštą nebesugrįžo. Atvažiuodavo tik aplankyti tėvų, kol jie čia gyveno. Mirus tėčiui, pasiligojo mama ir ją 1964 m. išsivežė į Vilnių. Namą, stovėjusį Biržų gatvės gale, pardavė.

Ryšius su Pasvaliu Elenai padėjo atkurti 1989 m. susibūrusi Vilniaus pasvaliečių bendrija. „Bendravimas su tėviške atsinaujino“, – sakė ji. Parengė straipsnį apie Maironio pradžios mokyklą leidiniui „Mes esam Šiaurės krašto’98“. Nuoširdžiai bendravo su Pasvalio Petro Vileišio gimnazija: parašė atsiminimus apie tuometę mokyklą, padovanojo daug to laiko fotografijų bei kokybiškų nuotraukų ir dokumentų kopijų, savo mokslinių straipsnių. „Vėl jaučiu tėviškės artumą“, – džiaugėsi galėdama bendrauti su pasvaliečiais po 50 metų, praleistų Vilniuje.