Švč. Trejybės iškilmė kalba ir apie mūsų santykius

Kodėl krikščionys tiki į Trejybę? Ar nepakankamai sunku patikėti jau vien Dievo buvimu, kad dar pridedamas ir galvosūkis, jog jis yra „vienas ir triasmenis“? Kai kurie iš mūsų neprieštarautų, jei Trejybę būtų galima palikti nuošalyje dar ir dėl to, kad taip būtų lengviau vesti dialogą su žydais ir musulmonais, išpažįstančiais tikėjimą į vienasmenį Dievą.

Krikščionys tiki, jog Dievas yra triasmenis, nes tiki, kad Jis yra meilė. Jei Dievas yra meilė, jis turi ką nors mylėti. Nėra meilės kuri būtų betikslė, tuščia, neskirta kitam. Klausiame: ką myli Dievas? Vienas iš atsakymų galėtų būti toks: Jis myli žmones. Tačiau žmonių gyvenimas siekia kelis milijonus metų, ne daugiau. O ką mylėjo Dievas iki tol? Negali būti, jog meilė atsirado tam tikru metu, nes Dievas nesikeičia. Kitas atsakymas: iki tol mylėjo kosmosą, visatą. Tačiau visata egzistuoja keletą milijardų metų. O iki tol, ką tad mylėjo Dievas? Negalime sakyti: mylėjo save patį, nes mylėti save tai ne meilė, o egoizmas, ar, kaip sako psichologai, narcisizmas.

Dievas pats yra meilė per amžius, nes visuomet turi Sūnų – Žodį, kuris myli begaline meile, o ši meilė yra Šventoji Dvasia. Kiekvienoje meilėje visuomet slypi trys veiksniai: mylintysis, mylimasis ir juos vienijanti meilė. Ten, kur Dievas suprantamas kaip absoliuti galia, nereikia kitų, nes galia puikiai gali naudotis ir pats vienas, tačiau yra kitaip, jei Dievas suvokiamas kaip absoliuti meilė.

Teologija naudojasi prigimties ar substancijos apibrėžimu, kad galėtų nurodyti dievišką vienybę, ir asmens sąvoka, kad galėtų ją apibūdinti. Todėl sakome, jog mūsų Dievas yra vienatinis trijuose asmenyse. Krikščioniška Trejybės doktrina nėra grįžimas atgal, kompromisas tarp monoteizmo ir politeizmo. Priešingai – tai žingsnis į priekį, kurį tik paties Dievo dėka žmogaus protas galėjo įveikti.

Kontempliuodami Trejybę galime padaryti savo žmogišką gyvenimą vertingesnį. Trejybė yra santykių slėpinys. Teologija apibūdina dieviškus asmenis kaip „esančius santykyje”. Tai reiškia, kad dieviški asmenys neturi santykių, tačiau yra santykiai. Mes, žmogiškos būtybės, susaistyti ryšiais – vaiko ir tėvo, žmonos ir vyro, ir pan. Tačiau mūsų būtis neapsiriboja šiais santykiais; egzistuojame ir be jų, ar už jų ribų. Tačiau Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios santykiai kitokie.

Laimė ir nusivylimas žemėje dažniausiai priklauso nuo mūsų santykių kokybės. Trejybė mums atskleidžia, kaip puoselėti gražius santykius. Brangius, laisvus ir vertingus santykius padaro meilė, išreiškiama skirtingais būdais. Matome, kaip svarbu priimti Dievą pirmiausia kaip meilę, o ne galią: meilė dovanoja, galia dominuoja. Santykius nuodija noras dominuoti, valdyti kitą, savintis, pajungti, išnaudoti, užuot priėmus kitą ir dovanojus save.

Dar viena svarbi pastaba. Krikščionių Dievas yra vienas ir triasmenis. Taigi, tai yra ir Dievo vienybės šventė, ne tik jo Trejybės. Mes, krikščionys, tikime į „vieną Dievą“, ir ta vienybė, kuria tikime, nėra skaičiaus, o prigimties vienybė, panaši į šeimos vienybę, o ne asmens.

Publikuota www.cantalamessa.org, vertė Dalia Žemaitytė