Šveicarų dominikonų vienuolis: žmogaus gyvenime reikalinga ir dvasinė tėvystė

Knygos autorius nėra linkęs atsisakyti žodžio „tėvas“, kuris Katalikų Bažnyčioje kvalifikuoja kunigą. Vienuolio dominikono nuomone, ši kvalifikacija nėra pasirenkama – ji yra gyvybiškai svarbi, nes kunigo tėvystė jo tarnystėje lemia tikinčiųjų dvasinio gyvenimo perdavimą, kaip ir tėvas perduoda biologinį gyvenimą savo vaikui.

Tačiau vienuolis kunigams linki būti atsargiems, apibrėžiant terminą „tėvas“ ir santykiuose su tikinčiaisiais nustatyti, kur kunigo tėvystė sustoja ir palieka vietos brolystei.

Autoriams sutikus, publikuojame šveicarų interneto svetainės „Cath.ch“ pokalbį su kunigu de La Soujeole.

Ar nebūtų paprasčiau turėti Bažnyčią be „tėvų“, reaguojant į kunigų piktnaudžiavimus? Kad tai labiau būtų tikinčiųjų, kaip „brolių“, susirinkimas?

Taip, galbūt. Galėtume pritarti šiai idėjai rezervuoti „tėvo“ vardą tam, kuris yra visiškas, tobulas ir begalinis: Tėvas Trejybėje. Dėl šios priežasties Jėzus savo mokiniams pasakė: „Nieko žemėje nevadinkite savo tėvu“ (Mt 23, 9). Tačiau Šventajame Rašte vis dėlto turime išlaikyti šį Jėzaus teiginį su šventojo Pauliaus, kuris save vadina tėvu „tų, kuriuos pagimdė krikštu Jėzuje Kristuje“ (1 Kor 4, 14–15). Panašiai šventasis Paulius kalbėjo romiečiams (Rom 8) – kad dangiškojo Tėvo tėvystė su tuo yra susijusi.

Kaip kunigas gali konkrečiai dalyvauti šioje dangiškoje tėvystėje?

Klausimas – kaip aiškiai apibrėžti šį dalyvavimą. Kunigo tėvystė nėra visiškai Dievo tėvystė. Panašiai kaip biologiniams tėvams, kurie gimdo vaikus, kyla dalyvavimo tėvystėje klausimas. Nes jie gimdo biologiškai. Bet kas duoda sielą? Ne tėvai. Tai reiškia, kad kai tik žmogus dovanoja gyvenimą, jam tenka tam tikra prasme varžytis su Dievo tėvyste. Nesvarbu, ar būtum tėvas pagal kūną, ar tėvas pagal dvasią. Tačiau visiška tėvystė gali būti tik iš Dievo.

Kad tėvai suteikia biologinę gyvybę, o Dievas jai įkvepia sielą – tai suprantama. Bet jei dar ir įtrauksime kunigą į šią tėvystės schemą, ar ji netaps pernelyg sudėtinga?

Perduodamas gyvenimas, egzistavimas, yra sudėtinga realybė. Natūralioje plotmėje biologinis gyvenimas yra pirmasis aspektas, be kurio negali egzistuoti kiti. Bet tai nėra visuma: yra ir psichologinis gyvenimas, kultūrinis gyvenimas bei dvasinis gyvenimas. Net ir kalbant apie biologinį gyvenimą, tėvams reikalingi bendradarbiai. Nors tėvai vieninteliai perduoda biologinę gyvybę, jie – ne vieninteliai, kurie perduoda kultūrą. Štai kodėl, pavyzdžiui, egzistuoja mokykla. Švietimas reikalauja mus bendradarbiauti ir protiniame gyvenime. Lygiai taip pat, kaip yra mokytojų, yra ir kunigų.

Bet, skirtingai nei kunigus, niekas mokytojų, gydytojų ar psichologų nevadina „tėvais“?

Pagrindinis žmogaus gyvenimo pagrindas natūralioje plotmėje yra biologinis gyvenimas. Tačiau dvasinėje plotmėje tai yra malonės gyvenimas. Tie, kurie perduoda šiuos radikalius pagrindus – tiek biologinius, tiek malonės dalykus – tai daro per tėvystę. Aš palaikau šią kunigišką tėvystę, nors, skirtingai nei šeimos tėvas, kunigas neperduoda gyvenimo iš savęs. Kunigas pagimdo Dievo vaikus, pavyzdžiui, krikštu. Bet jis nesukuria dvasinio gyvenimo iš savo paties gyvenimo. Jis yra tik Dievo malonės įrankis.

Savo naujausioje knygoje taip pat minite dvasinę tėvystę. Ar tai liečia ne tik kunigus?

Iš tiesų, kunigas per savo tarnystę vykdo tarnaujančiąją arba kunigiškąją tėvystę. Ji yra susijusi su malonės dovana, ypač per pamokslavimą ir sakramentus. Tačiau nebūtinai visi kunigai turi dvasinės tėvystės charizmą. Dvasinis palydėjimas maitina malonės gyvenimą. Tai labiau pasireiškia broliškų santykių tarp dvasinio patarėjo ir asmens, kuris ieško patarimo, lygmenyje. Panašiai kaip vyresnysis brolis gali padėti savo jaunesniajam broliui.

Kas nustato, ar žmogus yra, ar tampa dvasiniu palydėtoju?

Yra orientyras: kad kiti ateina pas jus. Iš savo aplinkos galiu pasakyti, kad visi mano broliai kunigai nebūtinai yra palydėtojai, patarėjai. Tai yra charizma, kurią Dvasia suteikia tam, kam Ji nori. Pavyzdžiui, savo knygoje nurodau, kad tėvas ar motina galėtų dvasiškai patarti kitam tėvui ar kitai motinai, kaip, pavyzdžiui, geriau suprasti santuokinio gyvenimo situacijas. Šios tarnybos pagrindas, šalia charizmos, yra dvasinio gyvenimo patirtis.

Kiekvienas gali būti dvasinis palydovas. Ir vis dėlto, ar ne šioje tarnystėje buvo padaryta įvairių piktnaudžiavimų?

Aš galiu kalbėti iš savo, kaip kunigo ir mokytojo, patirties. Per daugiau nei dvidešimt dėstymo universitete metų aš sistemingai atsisakiau dvasiškai lydėti studentus – su keliomis deramai subrendusiomis išimtimis – tam, kad man nereikėtų dalyvauti „keliose tėvystėse“ tam pačiam asmeniui. Turėtumėte būti atsargūs pasirinkdami. Mes taip pat galime paprašyti patarimo. Dramos ar piktnaudžiavimai įvyksta ne iš karto, bet dėl iškreipto proceso, kurį skatina vienatvė, ypač kunigo.

Geriausias tokio proceso saugumo užtikrinimo sprendimas yra bendruomeninis gyvenimas. Mes visi esame silpni ir klystantys. Kyla klausimas, kokią apsaugą aš turiu, kad nenupulčiau. Ir patys kunigai, ir palydėtojai turi turėti savo palydėtojus, sugebančius viską girdėti, ir ne tik paženklintus išpažinties paslapties antspaudu.

Iš prancūzų kalbos vertė br. Jokūbas Marija Goštautas, OP