2021 04 04

Paulius Aleksandravičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Sveikas sulaukęs šv. Velykų, Benediktai!

Fra Angelico, „Šv. Benediktas“ (freskos fragmentas), 1441 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Visagalis Dievas pagaliau panoro […] Benedikto gyvenimą žmonėms parodyti kaip pavyzdį, idant imtų spindėti nelyginant žibinto žiburys ir šviestų visiems, kas yra namuose. Tada tolėliau gyvenusiam kunigui, kuris taisėsi Velykoms šventinį stalą, Viešpats teikėsi apsireikšti regėjimu ir tarė jam: „Tu sau ruoši skanumynus, o mano tarnas anoje vietoje galuojasi iš bado.“ Kunigas iškart pašoko ir per pačias Velykų iškilmes nuskubėjo į tą vietą su maistu, kurį buvo sau parengęs. Jis ieškojo Dievo vyro kalnų šlaituose, slėnių įdubose, laukų grioviuose ir surado jį pasislėpusį oloje.

Pasimeldę ir pašlovinę visagalį Viešpatį, jiedu susėdo ir po malonaus pokalbio apie gyvenimą atėjusysis kunigas tarė: „Kelkis, valgykim, nes šiandien Velykos.“ Dievo vyras jam atsakė tardamas: „Žinau, kad šiandien Velykos, nes nusipelniau tave išvysti.“ Mat, gyvendamas atokiai nuo žmonių, Benediktas nežinojo, jog tą dieną yra Velykų iškilmė. O garbusis kunigas primygtinai kalbino: „Tikrai šiandien Viešpaties Prisikėlimas – Velykų diena. Tau išties nedera susilaikyti, nes ir aš esu pasiųstas, kad pasidalytume visagalio Viešpaties dovanas.“ Taigi, pagarbinę Dievą, jie pavalgė. O kai pasistiprino ir pasišnekėjo, kunigas grįžo į bažnyčią.

Grigalius Didysis, Šventojo Benedikto gyvenimas: „Dialogų“ II knyga, vert. J. Morkus, Vilnius: Aidai, 1996, I.6–7.

***

Labai dažnai pagarba didiems Bažnyčios mokytojų tekstams padaro juos nebegyvus. Vienas ar kitas kūrinys tarytum aptraukiamas bronza, pastatomas ant aukšto pjedestalo ir šitaip paverčiamas raštijos paminklu, o jo garbinimo ritualus sudaro sudėtinga mokslinių tyrinėjimų metodologija, svãrios rimtų akademikų ištaros, solìdžios istorijos, kultūros, filosofijos ar teologijos studijos. Visa tai neretai užšaldo veikalo dvasią, eliminuoja jausminius, emocinius dėmenis, suspenduoja minties polėkį… Iš tokio pagarbaus atokumo arčiau prisitraukime Grigaliaus Didžiojo „Dialogų“ fragmentą, pateiktą aukščiau. Šiandienė jo analizė neturės jokių mokslinių / akademinių pretenzijų. Žvilgsnis kreipiamas į (iš)ryškėjančius „gyvenimiškus“ elementus; atsiveriančios teksto réikšmės ir prãsmės suasmeninamos, personalizuojamos; sykiu aktualizuojamas, sudabartinamas turinys.

Iškart galima pastebėti, kad atsiskyrėliškai gyvendamas Benediktas nieko nežinojo ne tik apie pasaulio, bet ir apie Bažnyčios dalykus. Toks faktinis atotrūkis nuo bažnytinio gyvenimo verčia daryti prielaidą, kad jis kone lygiai, vienodai buvo ir apdovanotas, ir stokojo vienuoliškojo bendruomeninio ugdymo[1]. Galbūt dėl šios asmeninės patirties Benediktas vėliau Reguloje aiškiai pažymės, tarytum patars, kad atsiskyrėlio (anachoreto, arba eremito) gyvenimą dera rinktis ne atsivertimo pradžios įkarščio pagautam, bet tik po ilgalaikio išmėginimo vienuolyne, po tinkamo lavinimosi bendruomenėje, po sutvirtėjimo brolių gretose[2].

Paulius Aleksandravičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Taip pat aiškėja, jog vienumoje gyvendamas Benediktas susilaikė nuo bet kokios sakramentų praktikos. Tai yra įdomu ir iš dalies paradoksalu, mat pačiam Benediktui ir jo vienuoliškosios šeimos nariams priskiriama liturgistų šlovė. Regulos autorius smulkmenišką dėmesį skiria bendruomeninei maldai, liturgijai, ją pavadindamas Dievo darbuote (lot. Opus Dei), kurią, kaip svarbiausią vienuolio veiklą, puoselėja ir šiandien gyvenantys Šv. Benedikto ordino broliai bei seserys.

Pasislėpusio oloje Benedikto gyvenimo etapas gerokai primena kiekvieno iš mūsų situaciją, kai dėl pandemijos negalėjome (ar vis dar negalime) gyventi visaverčio sakramentinio ir bendruomeninio gyvenimo. Vis dėlto kaip anas pasakojimo kunigas taisomės Velykoms šventinį stalą. Tik ar esame lygiai taip pat jautrūs Viešpaties balsui ir įkvėpimams, bylojantiems apie greta esantį stokojantį žmogų? Grigaliaus Didžiojo aprašytasis kunigas netgi nebuvo artimas tikrąja šio žodžio prasme – jis gyveno tolėliau ir ilgokai ieškojo Benedikto, kaip rašoma, „kalnų šlaituose, slėnių įdubose, laukų grioviuose“. Jis nebuvo artimas, bet buvo ugningos sielos: iškart pašoko ir nuskubėjo. O juk galėjo regėjimu apsireiškusį Viešpatį palaikyti paprasčiausiu sapnu ar nuovargio sukelta vizija (daugelis puikiai žinome, kókios intensỹvios dvasininkams būna Velykų šventės), galėjo Dievo žodžius palaikyti nereikšminga užklydusia mintimi, pagaliau galėjo visą „reikalą“ atidėti iki antros Velykų dienos arba iki vadinamojo Atvelykio, ir pan.

Visais šiais galėjimais kunigas nepasinaudojo, nes tąkart nugalėjo tvirtas tikėjimas bei veikli širdis, tačiau, deja, visa tai neretai darome mes: nors vadiname save tikinčiaisiais, dažnai (per dažnai!) numojame ranka į dvasios įkvėpimus, kreivu šypsniu ir įtariai primerktomis akimis palydime Viešpaties siunčiamus ženklus, atidėliojame įvairiausius kvietimus bei raginimus veikti. „Duok Dieve ir mums ano kunigo uolumo!“ – tebūna ši trumputė malda kaip palinkėjimas, kad šiųmečių Velykų džiaugsmas peržengtų kiekvieno iš mūsų šventinio stalo ribas.

Šv. Benediktas Nursietis. Fragentas iš Cima da Conegliano paveikslo „Šv. Petras kankinys ir šventieji“, 1504 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Žinoma, ne tik reikia padėti artimui, bet ir mokėti padėti. Perdėtas geranoriškumas gali „smaugti“, „dusinti“, neteisingai išpildyti geri darbai gali „priploti“. Kaip stulbinamai taktiškai šiuo atveju elgiasi kunigas! Dovanas – maistą, kurį buvo parengęs – jis įvynioja į malonų pašnekesį. Tekste tai virsta netgi rėminės kompozicijos modeliu: pastraipos pradžioje ir pabaigoje regime pasikalbėjimo momentus, bylojančius apie tai, kad „žmogus gyvas ne vien duona“ (Mt 4, 4). Labai dažnai su materialiu stygiumi koja kojon žengia bendrystės stoka, socialumo poreikis. Taigi dera prisiminti, kad kiekviena pagalba yra kompleksinis aktas ar gestas, reikalaująs tam tikro diskretiškumo, subtilumo bei įvairiapusio / įvairiakrypčio veikimo.

Į akis krinta fragmento dievocentriškumas. Dievas dviejose nedidelėse pastraipose „linksniuojamas“, rodos, aštuonis kartus, tad galima drąsiai tarti, kad pasakojimas prasideda ir baigiasi Viešpačiu. Esame religinė bendruomenė, todėl privalome būti radikalūs pačia pirmiausiąja šio epiteto reikšme: privalome laikytis (už) Dievo – šaknies (lot. radix), teikiančios mums būtį, gyvybę (plg. Vynmedis ir šakelės: Jn 15, 1–17). Negalime Dievo temos paversti antraplane, esame raginami dažniau kartu melstis, esame kviečiami daugiau kalbėtis apie Dievą, kaip tai darė susitikę kunigas ir Benediktas.

Jiedu nepabijojo dalytis. Jiedu dalijosi ne tik maistu, bet ir vieno kitam skirtu laiku, dėmesiu, nuomonėmis, maldomis ir mintimis. Taip užsimezgė, skleidėsi ir plito tikrų tikriausias velykinis džiaugsmas. Tebūna tai mums dar vienas palinkėjimas: nebijoti dalytis. Atiduodami neprarandame nieko, atiduodami turtėjame patys. Kaip yra sakęs kun. A. Toliatas, geriausia daugyba yra dalyba.

Linksmų šventų Velykų!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

[1]Adalbert de Vogüé, Šventasis Benediktas: Dievo vyras, vert. P. Kimbrys, Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas, 2011, p. 56.

[2]žr. Šventasis Benediktas, Regula: lotynų ir lietuvių kalbomis, vert. K. Gražys, Palendriai, 2020 (Monastica 2), p. 37.