Sveiki prabudę (iš svajos)

Durys šarvuotos, teikiančios pasitikėjimą. „Bet spynas gi pasikeisim?“ – klausia Justė. Pasikeisim, žinoma, pasikeisim – linksi. Nors žinai, kad nepa(si)keisi(m). Sutingsi, pamirši, netflix and chill ir visa kita. O ir kam reikia? Vargu bau kažkas pasidarė raktų kopijas. Vargu bau kažkas kada nors laušis į šias duris, į šį butą. Nei visrakčiu, nei šautuvo buože – nesilauš. Niekam tokie eilinių biudžetininkų butai neįdomūs. Vargu. Bau.

Laminatas prieškambaryje, aišku, keistinas. O dar labiau keistinas veidrodis. Mažas. Reikia didelio, per visą sieną. Priešais tokį patogu fotografuotis – o Justė tai ypač mėgsta. O pats mėgsti laikus ant jūsų bendros nuotraukos. Nes pats vienas niekad tiek nesurinkdavai. „O ir Girkoniai palaikino“, – informuoji tokiais atvejais Justę, informuoji džiugiai. O viduje džiaugsmas, kad palaikino ir Rūta, Justės bendraklasė, kuriai jauti slaptą simpatiją. Bet čia tarp kitko – lyrinis nukrypimas.

Svetainėje reiks didelio televizoriaus. Di-de-lio. Irgi per visą sieną. Vi-są. Tokio, kad susodinęs visą chebrą ant sofos (kurios irgi reikės di-de-lės) galėtum žiūrėt krepšinį bei dugnuot alų – ypač neribotai tada, kai Justė išvažiuos savaitgaliui pas tėvus, o tu liksi Vilniuje, nes daug darbo labai. Dar sofos reikia minkštos ir patogios – kad kitą rytą visas pagiringas galėtum tįsoti ilgas ilgai. Drybsoti ir žiūrėti filmus. Dažniausiai banalius, o kartais – apie karą.

Dar svetainėje reiks didelio stalo. Tokio didelio, kad visa chebra galėtų susidėt alų (čia kai Justės nebus). O kai bus Justė – kad galėtų susėsti visa giminė: tėvai, uošviai, visokie ten dėdės ir tetos. Ir maisto gausa, žinoma, kad sutilptų: visokios žąsys, silkės, pyragai ir t. t. ir kt. ir pnš. Tas gėris, kuriuo lūžta visos parduotuvės – tos, kurios niekada neužsivers – tas gėris, kurio visada bus gausu ir užtektinai – kad ir kas nutiktų. Gerovės valstybė juk.

Virtuvėje Justė garantuotai norės koliažo iš tų keturiolikos šalių, kur jau buvote. Reiks didelio rėmo. Rėmo, kuris iš pradžių bus pustuštis: juk keturiolika tik pradžia – gyvenam globalizacijos amžiuj. Skrydis iki Buenos Airių? Su persėdimu Bostone? O kodėl ne Kanberoje? Pasaulis toks mažas, skrydžiai tokie pigūs, o mūsų telefonai talpūs nuotraukoms, tad koliažo reiks didelio. Koliažo, kuris kabos brežneviniam penkiaukšty Pašilaičiuos. Virtuvėj.

Dar reiks patikrinti visus čiaupus ir tarpines – ne juokas. Čia gali labai prichimičinti. Po to užliesi visus kaimynus. Nuostoliai bele kokie, teisinės bėdos – rimti reikalai. Gali ir draudimas nepadėti. Paragauji vandens. Visai neblogas – nors Justė reikalauja filtro ir jonizatoriaus. Svarbiausia, kad jis yra ir visada bus. Niekada gi neteks kęsti troškulio ir bado. Europoje gyvenam.

Vaikštai po butą ir bandai suprasti – bus šalta čia kitą žiemą, ar ne. Velnias žino. Penktas aukštas iš penkių. Vasarą turbūt bus karšta. O žiemą? Gal ne, tik radiatorius periodiškai reiks nuorint. Nes kaimynai iš apačios belsis ir skųsis. Belsis ir skųsis. Eis nesibaigiančia eile. Gerai – susipažinsi su kaimynais. Gal faini žmonės – gal ir sekmadienio pusryčiams kada susitarsi. Kaimynai gi, ne rusų desantininkai kokie.

„Dėdė Viktoras sakė, kad viršutinis aukštas – šūdas“, – konstatuoja Justė. Tu nieko nesakai, bet mielai pasakytum: Juste, po velnių, ko tu nesakei to, kol nepasiėmėm paskolos? „Būna, kad stogas prakiūra ir tada patiems remontuot…“, – murma Justė, o tu balkone žvelgi į žvaigždes ir ieškai kokios krentančios. Visai kaip raketa. Bet nekrenta. Visai kaip raketa. Kol kas.

Miegamasis erdvus, lova plati. Visa miesčioniška idilė. Čia irgi bereikia didelio televizoriaus, kad tada, kai su Juste planuosit vaiką – planuosit kaip kokį UAB`ą, VŠĮ, MB ar naują startuolį – galėtumėt nuodėmingai pasileist pornografiją – kad nepristigtų energijos ir fantazijos. Nieko čia baisaus – visi taip daro. Bet mintyse vis tiek tie trys su automatais, kalbantys kalba, kurios nebemoki (laimei). Tie trys, kurie tave nudobę paeiliui prievartaus tavo Justę. Tavo miegamajame (erdviame) su lova (plačia).

„Nakvosim čia?“ – klausia Justė. Atsakai teigiamai – ne kasdien nusiperki butą. Už paskolą trisdešimčiai metų, bet nesvarbu. Gyvenimas šviesus. Viskas bus gerai. Mes – Europa, Vakarai, globalus pasaulis. Jūs pasimylit, po to nusiprausiat kiek senokai valytoj dušo kabinoj – toje, kur visada bus vandens, visada visada. Nusiprausiat ne kraują, o tik prakaitą. Po to romantiškai pasižiūrit per savo betono džiungles – vienodas ir vienodai saugias – į Vilniaus šviesų nublyškintą naktinį dangų. Į žvaigždes toli toli, žvaigždes, kurių pavadinimų nežinot, ir sugulę užmiegat. Ryt – kasdieniai rūpesčiai, darbai ir, žinoma, naujų džiaugsmų, kelionių, vakarėlių ir pirkinių planavimas. Labanakt.

Iš lėto aušo vasario 24-oji.