Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šventas vienodumas

Lovų eilės
Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Neturiu ko daug papasakoti apie šią fotografiją. Nei kur tos lovos sustatytos, nei kas jose miega. Nesuprantu, kodėl ją prisiminiau, kai ėmiau ruoštis adventui.

Tiesą sakant, kone prisisapnavo paryčiais. Pandemijos vaizdų įtaka? O gal yra joje kas nors adventiška? Metų laikas? Langas šviesus, galėtų ten irgi būti saulėtas ir žvarbus gruodis. Bet nežinai. Jokio užrašo kitoje pusėje. Tas keistas kadras ne šiaip sau pasirinktas, dar nebuvo tada mados fotografuoti bet kur ir bet ką. Nuotrauka dailiai apkarpyta, didelio formato, nebūdingo mėgėjiškai fotografijai. Liks tik klausimai. Aišku, jų visai nė nereikia, jeigu ką. Kas darbo jums ir man dėl kažkokių tuščių lovų? Paslaptis traukia? Tada gal jau būtų įžanga į adventinį kalendorių.

Kad vaizdas lietuviškas, abejonių nėra – nuo sienos žiūri skarota Žemaitė. Ji tapo kultine tarybine rašytoja dar 1940-aisiais. Buvo mirusi, tai nereikėjo nei papirkinėti, nei šantažuoti, kaip kitų klasikų. Iškart po karo pasipylė knygelės. 1956 metais pradėtas leisti jos iškupiūruotas šešiatomis. Tebestovi lentynoje, neatsisakiau. Greičiausiai ir nuotraukoje tas pats vadinamojo atlydžio dešimtmetis. Be Stalino portretų. Tironas jau negyvas, visiems ramiau, saldžiau miegasi. Gera žinia.

Pradėjau gyventi truputį vėliau, todėl neatpažįstu nei konkrečios aplinkos, nei aplinkybių. Tvarkinga, simetriška vienodų lovų rikiuotė. Jokio žmonių pėdsako. Tikrai ne ligoninė, ne senelių prieglauda, ne kareivinės. Gal internatas, pionierių stovykla? Nors reikėtų prie lovos kokios spintelės ar kėdės. Man veikiau primena vienuolyno ar kunigų seminarijos dormitoriumą, miegamąjį. Bet Žemaitė nekabotų, sako, ji šaipėsi iš ilgaskvernių.

Ką tikrai atpažįstu, prisimenu nuo vaikystės, tai metalinės lovos, o ypač – balti vafliniai rankšluosčiai galvūgalyje. Pavadinti taip dėl savo mažų langučių. Tie rankšluosčiai pergyveno tarybų valdžią ir sulaukė laisvos Lietuvos. Net šiandien jų pasitaiko, gal iš kaimynų atsigabenama. Jie įrodymas, jog sovietmečiu ne viskas buvo blogai. Perbrauki dabar per veidą tais langeliais, ir įsijungia stebuklinga laiko mašina. Juk, kai gerai pagalvoji, pasaulyje neliko beveik nieko, kas būtų lietęs tavo vaikišką veidą. Štai ir advento dvasios atsiranda daugiau, ar ne?

Ir jau visai adventiška, kad lovos tuščios, tvarkingai paklotos. Jokio miegotojų ženklo. Artėjant Kristaus sugrįžimui, visi išlakstė į kalnus, kaip paliepta Evangelijos? Miegoti rizikinga. Kristaus atėjimo dieną du gulės vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Irgi ten pat pranešama. Kur atsidurs paimtasis, baisu net sakyti. Budėkite, dar kartą – budėkite. Atėjo metas pabusti iš miego. Vis advento šūkiai.

Lovos nuotraukoje lyg tyčia ir sustatytos poromis, su siaurais tarpais tarp dviejų lovų, kad galėtum praeiti. Valdžia taupė gyvenamąjį plotą. Dar turbūt buvo svarbu viską kontroliuoti ir sekti. Per miegus kas nors ims ir išsiduos. Taip pat galima gaudyti svetimus sapnus ir demaskuoti priešą. Nors būdavo ir atvirkščiai. Sykį pionierių stovykloje gavau į kaimynus nepažįstamą berniuką. Lovos suspaustos kaip šioje nuotraukoje. Griežti prižiūrėtojai vakare gesina šviesas ir liepia visiems gultis ant dešinio šono. Bet bus tamsu, ir darysi ką nori. Atsisukame vienas į kitą ir šnabždamės. Naktis ir šiltas kvėpavimas atriša liežuvį. Rytą bus drovu, bet dabar išlieji vienas kitam visas savo paslaptis. Net kūno paslaptį. Ir daugiau kas, suguldyti šalimais, panašiai susidraugaudavo. Popiežius Pranciškus tokius kambarius galėtų pagirti savo paskutinėje enciklikoje apie brolybę ir socialinę draugystę.

Rodos, tų dalykų labiau nei visko geidė ir pagyvenusi moteris nuo sienos. Mokykloje mums sakė, kad ji sielojosi matydama atsilikusį, ydose paskendusį pobaudžiavinį kaimą. Rūsti veido išraiška, kaimiški drabužiai, nepamainoma skarelė. Dvaro ūkvedys, iš kito krašto, perpus už ją jaunesnis, išsaugojo jos švelniausius meilės laiškus. Buvo jau įkopusi į septintą dešimtį. Sučiauptos lūpos ir skausmingas žvilgsnis visai ne dėl to, kad lietuviškas sodžius tūno tamsybėse. Norėjo ir laukė tik meilės. Didelės, nesenstančios, neįmanomos.

Čia viskas – kaip Viešpaties Jėzaus. Jis gąsdino potvyniais ir žemės drebėjimais, tačiau mokytis lieps iš susprogusio figmedžio. Kadangi jo stilius ir norai nesikeis, kaip ir Žemaitės, o mes irgi turbūt nesikeisime ir nieko neišmoksime, per adventą, net pandeminį, nebus atsivertimų bangos. Šioje žemėje visada yra daugiau prielaidų laukti ko kito, ne Žmogaus Sūnaus debesyse. Jeigu jis ateidamas žada patraukti sau iš kelio žvaigždes ir saulę, tai ir mūsų inventoriai bei dekoracijos nebus jam didelė kliūtis. Viltis šioje vietoje susidaro ne dėl to, kad tu gali ką nors pralenkti, pasižymėti, išsiskirti. Vienodų lovų kambarys. Šv. Paulius rašė: ar gyvename, ar mirštame, mes esame Viešpaties. Tik jo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien