2022 05 26

Mariusz Placek OCarm

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Šventasis Titas Brandsma – karmelitas, žurnalistas, kankinys

Šv. Titas Brandsma OCarm. Wikipedia.org nuotrauka

Visai neseniai šventuoju paskelbtas Anno Sjoerdas Brandsma gimė 1881 m. Nyderlanduose, Oegekloosterio ūkyje netoli Bolsvardo, 30 km nuo Fryzijos sostinės Leuvardeno. 95 procentai šio regiono gyventojų buvo protestantai. Tito tėvai buvo giliai religingi žmonės, garsėję dideliu pamaldumu. Jie susilaukė šešių vaikų. Penki iš jų pasirinko vienuolinį gyvenimą.

Tito motina manė, kad katalikai pirmiausia turėtų susitelkti į dvasinį gyvenimą, o jo senelis ir tėvas buvo labai įsitraukę į socialinius reikalus, pripažindami, kad katalikai turi būti aktyvūs visuomenėje, ypač švietimo srityje. Tikėtina, kad iš motinos Anno paveldėjo domėjimąsi karmelitų dvasingumu, o iš tėvo perėmė domėjimąsi socialinėmis problemomis ir su jomis susijusiais religijos klausimais.

Baigęs pradinę mokyklą, Anno buvo išsiųstas į internatinę mokyklą Megeno mieste, esančiame už 150 km nuo šeimos namų. Jis buvo labai protingas ir gabus mokinys, pasižymėjęs akademiniais pasiekimais. Ypač aukštus įvertinimus gaudavo iš lotynų, graikų, prancūzų, vokiečių kalbų, literatūros, religijos ir geometrijos. Jo mėgstamiausi dalykai buvo istorija ir literatūra, tačiau sunkiai sekėsi kalbėti viešai. Draugai jį vadino „Mažyliu“. Nuolat buvo prastos sveikatos, turėjo skrandžio problemų.

Tuo metu laisvę atgavusi Katalikų Bažnyčia Nyderlanduose aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime. Turėjo katalikiškų mokyklų tinklą, gerai išvystytą katalikišką spaudą ir vadovavo misijų tinklui visame pasaulyje: Azijoje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje.

Pranciškonų vienuolyno Megene žemės, kur Titas Brandsma ėjo į vidurinę mokyklą. Wikipedia.org nuotrauka

Vidurinė mokykla, kurioje Anno mokėsi, buvo pranciškonų mažoji seminarija. Nepaisydamas siūlymų tapti jėzuitu (dėl savo intelektinių gebėjimų), tikriausiai paveiktas tolimo giminaičio Casimiro De Boerio OCarm, 1898 m. jis įstojo į karmelitų noviciatą Boksmere. Po daugelio metų jis sakys, kad įstojo į kongregaciją dėl jos dvasingumo, ypač dėl maldos gyvenimo ir glaudaus ryšio su Dievo Motina. Per pirmąją profesiją (įžadus) jam buvo suteiktas vienuolinis Tito vardas. Antraisiais metais Boksmere jis pradėjo studijuoti filosofiją.

Noviciato dienotvarkė buvo labai įtempta, pavyzdžiui, eiti miegoti 20 val., o keltis prieš patį vidurnaktį į giedamą naktinę Valandų liturgiją. Po keturių valandų vėl reikėjo keltis. Titas dėl silpnos sveikatos buvo atleistas nuo naktinės Valandų liturgijos.

Jis studijavo su dideliu entuziazmu ir uolumu. Mokėdamas prancūzų kalbą, kurią išmoko mokykloje, jis susidomėjo šv. Teresės Avilietės veikalų prancūziškais leidimais. Pirmaisiais filosofijos studijų metais jis išleido pirmąją knygą: „Šv. Teresės Avilietės publikuotų darbų antologija“ – vertimas iš prancūzų į nyderlandų kalbą.

Po 1901 m. Kalėdų Titas turėjo padaryti pertrauką studijose, kad sustabdytų kraujavimą skrandyje. Tuo metu jis susipažino su tėvu Hubertu Driessenu, vėlesniu provincijolu. Teologijos studijas tęsė Zenderene, o vėliau Ose. 1903 m. davė amžinuosius įžadus. Studijų metu, tėvui Eugene´ui Driessenui pritarus, jis įkūrė mokslinių ir literatūrinių diskusijų klubą, pavadintą didžiojo humanisto karmelito palaimintojo Baptisto Spagnolo iš Mantujos vardu. Spagnolo raštai padarė didelę įtaką jaunojo vienuolio formavimuisi. Titas taip pat pradėjo leisti vidinį karmelitų žurnalą „Olandų Karmelis“.

1905 m., būdamas 24 metų, Titas buvo įšventintas į kunigus.

1906 m. per baigiamąjį teologijos egzaminą Titas turėjo nagrinėti angelų temą. Jis paprašė leisti rinktis šiuolaikinę temą, labiau susijusią su to meto krikščionių gyvenimu, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Be to, tai buvo suvokiama kaip arogancija. Titas kritikavo griežtai scholastinį požiūrį į teologiją ir buvo linkęs laikytis šiuolaikiškesnio, liberalesnio požiūrio. Dėl, dėstytojų nuomone, netinkamo požiūrio į teologiją Titas nebuvo išsiųstas toliau studijuoti į Romą. Jis tapo zakristijonu ir bibliotekininku Boksmero provincijos namuose, padėjo kaimyninėse parapijose ir rašė straipsnius į įvairius laikraščius. Vėliau jis rašė, kad tai buvo viena iš pamokų, kurias jam reikėjo išmokti.

Mokslevis Titas Brandsma. RagingR2 / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Kardinolas Johannesas Willebrandsas savo pamoksle po jo beatifikacijos 1985 m. sakė: „Jaunystėje ir studijų metais jis pasižymėjo gyvybinga dvasia, aštriu ir skvarbiu protu. Jis ne tik greitai įgijo žinių, bet ir labai asmeniškai suvokė ir suprato tai, kas jam buvo pateikta studijų metu. Dėl to kartais atrodė savavališkas, o kai kurie net įžvelgė jame grėsmę tradiciniam Bažnyčios mokymui ir tradicinei karmelitų dvasingumo formai. Taip jį vertinusiems jis buvo dar pavojingesnis, nes visada stengėsi savo įžvalgoms suteikti praktinį pavidalą (susieti jas su gyvenimu).“

Praėjus metams po šventimų, vėl iškilo klausimas dėl kelionės į Romą. Kunigas Hubertas Driessenas OCarm buvo sukrėstas ir sutrikęs, kai sužinojo, kad Titas buvo pripažintas pavojingu ir nebuvo išsiųstas toliau studijuoti. Titas paklausė tėvo Huberto: „Ar žinote apie mano nepriklausomą dvasią?“ Tėvas Hubertas atsakė: „Puikiai, todėl turite vykti į Romą.“ Pasikalbėjęs su provincijolu ir paaiškinęs, kad negali sutikti su kai kuriomis savo dėstytojo kunigo Eugene´o Driesseno OCarm nuomonėmis, ypač su kai kuriomis jo filosofinėmis teorijomis, Titas buvo išsiųstas į Romą studijuoti filosofijos.

Studijuodamas vienuolis susidomėjo sunkia darbininkų dalia ir prastai apmokamu darbu. Jis pažymėjo, kad socializmas pagrįstai atkreipia dėmesį į socialinio neteisingumo, prastos darbuotojų padėties problemas, tačiau yra nepriimtinas dėl savo materialistinio požiūrio į žmogų ir pasaulį.

Aistringo studento neapleido sveikatos problemos. 1908 m. po Velykų jis gulėjo ligoninėje dėl skrandžio. Tais pačiais metais, išlaikius filosofijos bakalauro egzaminą, tėvas Hubertas išsiuntė jį atostogų į Mainburgą (Vokietija). Tris mėnesius trukusios viešnagės metu jis tęsė filosofijos studijas, derindamas su Karmelio dvasingumo tyrinėjimu ir jo paveldo apmąstymu.

Grįžęs iš Vokietijos į Romą studijuoti doktorantūroje, tėvas Brandsma kentė didelius skrandžio skausmus ir spjaudėsi krauju. Gydytojai liepė pailsėti, jis turėjo gulėti. Tai tęsėsi kelis mėnesius. Jam buvo uždrausta bet kokia veikla ir studijos. Gydytojai baiminosi dėl jo gyvybės. Nepaisydamas kančių, jis pozityviai žiūrėjo į gyvenimą ir buvo kupinas vilties. Kartu su juo viename kambaryje gyvenęs bendramokslis Alberto Gramatico OCarm sakė, kad jis kentėjo „kaip šventasis“ (come un sante).

Popiežiškojo Grigaliaus universiteto biblioteka, 1930 m. Wikipedia.org nuotrauka

1909 m. pavasarį Tito sveikata pagerėjo. Gegužės mėnesį buvo numatytas doktorantūros egzaminas. Grigaliaus universitetas tuo metu patarė studentui Brandsmai nelaikyti egzamino. Gegužės 17 d. Titas sužinojo, kad jo neišlaikė. Rašė tėvui Hubertui: „Matyt, taip ir turi būti. Atsiprašau. Visa kita gerai.“ Būsimasis filosofijos daktaras per Ženevą ir Fribūrą grįžo į Olandiją – gimtojoje šalyje dėstyti filosofijos karmelitų studentams.

Nepaisydamas sunkumų, paskatintas tėvo Huberto, jis nusprendė baigti studijas Grigaliaus universitete ir vėl imtis apsiginti doktoratą. Iš savo mokytojo jis išmoko, kaip vėliau rašė, „įžvelgti tai, kas svarbu, ir atskirti tai, kas antraeiliai dalykai“, ir tęsti darbą nepaisant kitų nesupratimo, nuvertinimo ir padrąsinimo stokos. Tų pačių metų rugsėjį Titas grįžo į Romą ir baigė doktorantūrą Grigaliaus universitete. Tada jam buvo 28 metai.

Grįžęs į gimtąjį Osą, jaunasis daktaras buvo atsakingas už karmelitų klierikų intelektinį ugdymą. Tuo metu (1909 m.) provincijolu buvo išrinktas tėvas Hubertas Driessenas, jaunojo intelektualo draugas ir mokytojas. Provincijos kapitula pritarė karmelitų studijų namų (filosofijos – Ose, teologijos – Zenderene) įkūrimui. Nors studentų nebuvo daug, Titas parengė trejų metų studijų programą ir dėjo visas pastangas, kad karmelitų studentų studijų lygis neatsiliktų nuo aukščiausio to meto filosofijos ir teologijos mokymo lygio Nyderlanduose.

Jo santykiai su  provincijolu tėvu Hubertu buvo geri ir artimi, tačiau sugebėjo atkreipti jo dėmesį, kai šis per griežtai elgėsi su vienu iš tėvų, ir įspėjo, kad taip gali pakenkti tėvo X psichikai. Nors tėvas Hubertas buvo jo draugas, Titas rodė pagarbą jam kaip viršininkui.

Titas ir misijos 1919–1923 m.

Misionierių judėjimas Nyderlanduose prasidėjo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Apie 1919 m. tėvas Titas, suvokęs Bažnyčią kaip misionierę, susidomėjo šia sritimi. Jis buvo paskirtas misionieriumi į Braziliją, tačiau prieš pat kelionę sužinojo, kad vietoj jo vyks kitas žmogus. Būdamas atsakingas už studentų intelektinį ugdymą, jis padėjo ruošti misionierius, kurie bus siunčiami į Javą, ir rėmė pastangas atgaivinti uždarytus karmelitų vienuolynus Vokietijoje ir Brazilijoje. Kasmet per misijų savaitę jis skaitė paskaitas apie misijas. Stengėsi jomis sudominti jaunus karmelitus. Jis populiarino iš misionierių Brazilijoje gautą medžiagą ir įkūrė misionierių muziejų.

Kai 1920 m. karmelitams buvo pasiūlyta misija Javoje, jis parašė provincijolui: „Audaces fortuna iuvat“ (Fortūna palanki drąsiems). Kitais metais Titas kentėjo nuo bendro protinio išsekimo ir nuolatinio skausmo skrandyje, tačiau liko empatiškas kitiems, užjaučiantis. Jis rėmė studentą, kurio motina mirė.

1923 m. karmelitai perėmė atsakomybę už misijas Javoje.

Sumbingo kalnas, Java (Indonezija). Wikipedia.org nuotrauka

Švietimas

Titas, kaip filosofijos dėstytojas, atsakingas už ordino švietimą, įžvelgė gero katalikiško ugdymo mokykloje svarbą. Jis matė, kad reikia remti katalikiškas vidurines mokyklas. Tad padėjo įsteigti karmelitų vidurinę mokyklą Ose, kur gyveno, ir pradėjo joje mokytojauti.

Pedagogas Brandsma tapo Oso mokyklos viceprovincijolu ir direktoriumi, atsakingu už karmelitų mokyklas Nyderlanduose. Jis buvo oficialus katalikiškų mokyklų atstovas derybose su vyriausybe. Kovojo už tai, kad Švietimo ministerija paremtų krikščioniškas mokyklas – tiek katalikiškas, tiek protestantiškas – ir suteiktų joms tokią pačią finansinę paramą kaip ir kitoms Nyderlandų mokykloms.

Rašytojas

Norėdamas populiarinti karmelitų dvasingumą, vienuolis prisidėjo prie žurnalo „Carmelrozen“ (Karmelitų rožės) įsteigimo. Jis stengėsi, kad žurnalo turinys būtų įdomus, tačiau rūpinosi, kad ir jo apipavidalinimas būtų patrauklus, pats irgi rašė tekstus žurnalui. Be kita ko, buvo paskelbta jo straipsnių serija apie Mariją, Dievo Motiną, kur parodoma, kad Marijos santykis su Kristumi yra mūsų santykio su ja pagrindas. Jis pabrėžė Marijos, kaip karmelitų ordino globėjos, vaidmenį ir priminė, kad kiekvienas ordino darbas turi būti patikėtas jos globai. Jis rašė apie Mariją kaip kontempliacijos pavyzdį ir ėmėsi Dievo Motinos kaip bendraatpirkėjos temos.

Šv. Teresės Avilietės kūrinių leidėjas ir vertėjas

1916 m. jaunasis mokslininkas subūrė karmelitų grupę, kuri išvertė šios šventosios veikalus į olandų kalbą. Jis tapo vyriausiuoju serijos, kurią sudarė septyni tomai, redaktoriumi. Pirmoji knyga išėjo 1919 m., dr. Brandsma atliko jos korektūrą. Jis pats išvertė „Gyvenimo knygą“ ir „Vidines pilies buveines“. Išleidus mistikės, Karmelio reformatorės veikalus, karmelitų kongregacija tapo žinoma kaip maldos ir mistikos ordinas.

Šv. Teresės Avilietės portreto fragmentas iš Carma bažnyčios Bragoje, Portugalijoje. Wikipedia.org nuotrauka

Laikraščio „De Stad Oss“ leidėjas

Tito laikais Nyderlanduose buvo įvairių krikščioniškų konfesijų – katalikų ir protestantų. Pietuose vyravo katalikai (90–95 proc.), centriniuose regionuose – Utrechte, Gelderlande – katalikų buvo apie 30 proc., o šiaurėje, pavyzdžiui, Fryzijoje, – tik 5 proc. Dėl katalikų emancipacijos plėtėsi katalikiškas švietimas, klestėjo katalikiška spauda, buvo įkurta daug katalikiškų misijų. 1920 m. Nyderlanduose buvo leidžiami 38 katalikiški laikraščiai, kurie turėjo 471 800 prenumeratorių.

Ose, kur tuo metu gyveno Titas, buvo leidžiamas katalikiškas laikraštis „De Stad Oss“ (Oso miestas). Dr. Brandsma tapo jo vyriausiuoju redaktoriumi. Tuo metu laikraščio padėtis buvo sudėtinga. Titas pradėjo bendradarbiauti su pasauliečiais, ir laikraštis ilgainiui atgavo buvusią šlovę. 1919–1923 m. į „De Stad Oss“ ir kitus vietinius katalikiškus laikraščius jis parašė apie šimtą straipsnių. Jis taip pat rašė dviem garsiausiems katalikų dienraščiams Nyderlanduose.

1922–1942 m. Neimegeno profesorius

XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Nyderlanduose suaktyvėjo judėjimas už visišką katalikų emancipaciją. Tam buvo būtinas tinkamas išsilavinimas. Utrechto arkivyskupas ir Nyderlandų primas Henricus van de Weteringas norėjo įsteigti katalikišką universitetą. Vienas iš mokomųjų dalykų turėjo būti mistika (dvasingumas). Titas, jau žinomas kaip misticizmo specialistas ir šventosios Jėzaus Teresės raštų žinovas, tapo misticizmo profesoriumi pirmajame Nyderlandų katalikiškame universitete.

1923 m., būdamas 42 metų, jis persikėlė į Neimegeną, kur karmelitai neturėjo savo vienuolyno. Jis gyveno miesto centre esančio namo pirmame aukšte. Jį nuolat lankė žmonės, bet jis niekada neatsisakydavo padėti ir skirti laiko. Šeimininkė net palikdavo atviras duris, nes ateidavo labai daug žmonių. Prof. Brandsma dėstė gamtos filosofiją ir prigimtinę teologiją, šiuolaikinės filosofijos istoriją, olandų misticizmo istoriją ir istorijos filosofiją. Praleido daug laiko rengdamas paskaitas. Jo interesai labiau krypo į misticizmą nei į filosofiją, mistika persmelkė net jo filosofijos paskaitas. Pirmaisiais metais, kaip prisiminė vienas studentas, paskaitos buvo nuobodžios, tačiau ilgainiui jos tapo labai įdomios.

Titas studentams sakydavo: „Į žmones reikėtų žiūrėti taip, tarsi jie jau būtų tokie, kokie turėtų būti.“ 1932 m. jis tapo universiteto rektoriumi (jo kadencija truko vienerius metus). Sužinoję apie jo paskyrimą, studentai sukėlė ovacijas ir surengė spontanišką paradą jo garbei. Universitete jis dėstė iki 1942 metų.

Titas – karmelitas 1923–1942 m.

1923 m. Titas tapo viceprovincijolu. Tų metų vasarą Mainco vyskupas Vokietijoje paprašė karmelitų atstatyti tame mieste griūvančią karmelitų bažnyčią. Provincijolas kartu su Titu išvyko į Vokietiją, jie priėmė sprendimą atstatyti bažnyčią, ir ilgainiui karmelitai grįžo į Maincą.

1923–1926 m. Titas buvo Merkelbeko karmelitų studijų direktorius (atsakingas už intelektinį ugdymą). Jis reguliariai ten važinėjo. Rūpindamasis geru jaunųjų karmelitų mokymo lygiu, 1924 m. nusprendė, kad dalis studentų turėtų persikelti į Osą, kad galėtų kasdien važinėti į paskaitas Neimegeno katalikiškame universitete. Galiausiai Neimegene buvo nupirktas namas, ir tėvas Titas tapo prioru. Jis įvedė griežtą dienotvarkę su Eucharistija ir Valandų liturgija. Rūpinosi viskuo, įskaitant maisto įvairove ir gera atmosfera poilsio bei rekreacijos metu.

Vienas mokinys, pavarde van Rooy´us, prisiminė, kad Titas dėstė jiems filosofiją savitu būdu: „Jis mokė mus mąstyti ir ieškoti savarankiškai, bet taip pat neužsidaryti savyje, vertinti geras kitų idėjas ir kitą požiūrį bei nedaryti skubotų sprendimų kasdieniame gyvenime.“

Pal. Titas Brandsma OCarm. Wikipedia.org nuotrauka

Du mokiniai pažymėjo, kad pats Titas buvo labai susikaupęs ir dirbo greitai, bet neskubėdamas. Jis galėjo greitai ir sklandžiai rinkti tekstą mašinėle ir tuo pat metu aptarti tai su šalia esančiu žmogumi.

Kai Neimegene buvo įkurtas vienuolynas, o vėliau ir karmelitų bažnyčia, tėvas Titas ta proga surengė pirmąjį mokslinį kongresą „Mūsų dvasinis paveldas“. Prof. Brandsma pradėjo kongresą pranešimu apie karmelitų misticizmą.

Keletas tėvo Tito minčių

Kalbėdamas apie maldą, jis pabrėžė, kad ji turi mus paskatinti misionieriškai veiklai. Tie, kurie negali vykti į misiją, turėtų būti misionieriai malda ir pasiaukojimu. Titas tikėjo, kad reikia ugdyti ir lavinti misionierišką dvasią. Apie Mariją jis sakė, kad ji buvo maldos pavyzdys ir bendradarbiavo sielų išganymo labui. Jis tikėjo, kad Dievo Motina drauge su Kristumi yra bendraatpirkėja ir kad karmelitų ordinas yra marijinis. Visa, ką daro ordinas, turėtų būti Marijos dvasioje – totus Marianum.

„Dvasinis gyvenimas, – rašė jis, – nėra vien saldumas ir malonios emocijos. Be aukos ir kančios dvasinis gyvenimas yra neteisingas ir netikras.“

Nacizmas ir Antrasis pasaulinis karas

1940 m. gegužės mėn. vokiečiai okupavo Nyderlandus. Bažnyčios veikla tapo nepatogi, buvo apribota kasdienė spauda, katalikiškų mokyklų mokytojų atlyginimai sumažinti 40 procentų. Tėvas Titas, kaip Katalikiškų mokyklų asociacijos pirmininkas, aptarė šį klausimą su naciais, tačiau daug nepasiekė – tik tiek, kad katalikiškų mokyklų direktoriais liko dvasininkai. 1941 m. Vokietijos valdžia įsakė visiems visuomeniniams ir privatiems laikraščiams publikuoti nacistinius skelbimus.

Tėvas Titas, katalikų žurnalistų dvasinis globėjas, pasitaręs su kai kuriais redaktoriais, nuvyko pas Utrechto arkivyskupą Johannesą de Jongą pasitarti dėl Bažnyčios pozicijos. Buvo siekiama, kad laikraščiai išlaikytų savo katalikišką pobūdį. Vienuolis pasisiūlė arkivyskupui susisiekti su redaktoriais ir paraginti juos nepasiduoti okupacinės valdžios spaudimui. Arkivyskupas de Jongas įspėjo jį, kad taip gali užsitraukti pavojų. Titas tai žinojo, tačiau nusprendė nekelti pavojaus vyskupui ir ėmėsi paties pasiūlytos užduoties. Jis taip pat parašė straipsnį, ginantį persekiojamus žydus.

Kaip ir buvo nesunku nuspėti, naciai vienuolio veiklą traktavo kaip sabotažą, karmelitas buvo laikomas pavojingu. 1942 m. sausio 19 d. gestapas jį suėmė. Jis buvo teisiamas, pripažintas kaltu ir nuteistas kalėti.

Šv. Titos Brandsmos atminimas. Busspotter / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Kryžiaus kelio stotys. Ševeningenas, Amersfortas, Klevė ir Dachau

Pirmiausia įkalintas Ševeningene, jis atkartojo Jobo knygą (2, 10): „Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ Ševeningeno kalėjime jis buvo izoliuotas ir liko vienas savo kameroje. Tada jis rašė: „O palaiminta vienatve, čia esu vienas, bet Viešpats dar niekada nebuvo taip arti, Jis dabar yra mano sielos atrama.“

Vėliau jis buvo išvežtas į Amersforto stovyklą, kur nebegyveno vienatvėje, bet bendravo su kaliniais ir pasakojo jiems apie šių dienų šventuosius. Kaliniai neturėjo Eucharistijos, todėl Titas rengė žmones priimti dvasinę komuniją. 1942 m. Didįjį penktadienį jis pasakojo aplinkiniams apie Kristaus kančią.

Paskui jis buvo išvežtas į Klevę Vokietijoje, o vėliau – į Dachau. Ten jam buvo suteiktas kalinio numeris 30 492. Vienuolį guodė tai, kad ten sutiko olandų karmelitą brolį Raphaelį Tijhuisą ir du brolius iš Lenkijos: tėvą Albertą Urbańskį ir tėvą Hilarijų Januszewskį (beatifikuotas 1999 m.). Jis kėlė jų dvasią, kai jie buvo pesimistiškai nusiteikę dėl ateities ir Vokietijos nacizmo viešpatavimo. Jiems sakydavo: rugpjūtį mes jau būsime namie. Pats Titas į Tėvo namus iškeliavo dar prieš rugpjūtį. Tėvas Albertas išgyveno stovykloje, o tėvas Hilarijus sąmoningai atidavė savo gyvybę tarnaudamas sergantiesiems vidurių šiltine.

Šv. Tito Brandsmos pypkė ir maišelis tabakui iš koncentracijos stovyklos, 1942 m. Šalia eksponatų parašyta: „Sulūžusi nepalūžusio žmogaus pypkė“. 23 dingen voor musea / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Gyvenimo sąlygos Dachau buvo labai sunkios: alinantis darbas laukuose, mušimas, o maisto daviniai tokie maži, kad teko badauti. Silpnos sveikatos Titui tai buvo nepakeliama. Nepaisant to, jo dvasia išliko tokia pati: linksmas, drąsus, jis nesiskundė, padėjo, kam tik galėjo, guodė. Kartą stovykloje jis grįžo į baraką, nes pamiršo akinius. Už tai jam buvo spirta į koją, taip pat į galvą. Jis buvo pusiau sąmoningas, iš nosies ir burnos bėgo kraujas. Vienuolis pasakė: „Beveik nieko nekainuoja su užuojauta ir atlaidumu pažvelgti į prižiūrėtoją.“ Kartais jis priimdavo Komuniją, kurią atnešdavo vokiečių kunigai. Jo stiprybė buvo pats Kristus.

1942 m. liepos 18 d. jį iš lauko į stovyklą parvežė du lenkų karmelitai – tėvas Albertas Urbańskis ir tėvas Hilarijus Januszewskis. Vienas eiti nebepajėgė. Jo sveikata toliau blogėjo, todėl jis buvo perkeltas į izoliatorių. Su juo buvo atliekami medicininiai eksperimentai. Jis parodė užuojautą ir šilumą olandų slaugytojai, kuri tikėjo nacizmu ir galiausiai nužudė jį karbolio rūgšties injekcija. Jis mirė 1942 m. liepos 26 d.

1985 m. Romoje popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju kankiniu.

O kanonizacija įvyko 2022 m. gegužės 15 d. Romoje.

Atminimo stendas prie Šv. Tito Brandsmos gatvės. Agaath / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Stebuklas, kurio reikėjo kanonizacijai, buvo tėvo Michaelo O’Driscollo OCarm išgijimas nuo metastazavusios piktybinės melanomos, priskiriamas palaimintojo Tito Brandsmos užtarimui. Kanoninis procesas šioje byloje prasidėjo 2016 m., o baigėsi 2021 m.

Tėvas Titas, susižavėjęs mokslu ir misticizmu, ne tik mokė dvasingumo (misticizmo), bet ir pats juo gyveno. Jis visada stengėsi suteikti teologijai praktiškumo, susieti ją su gyvenimu. Nors jo veiklos apimtis buvo didelė, išliko kontempliatyvus, neapleido maldos, visada dalyvaudavo bendrose maldose. Jis parodė, kad dvasingumas yra ne tik teorija, bet ir gyvenimo būdas.

Jo dvasingumas paskatino jį giliai įsitraukti į šiandienos pasaulio ir Bažnyčios reikalus: švietimą, spaudą, t. y. to meto žiniasklaidą, bendradarbiavimą su pasauliečiais ir paskaitas, formaciją. Visa tai neatplėšė jo nuo Dievo, bet panardino į Jį. Jis gyveno Dievo akivaizdoje ir bendrystėje su Juo, todėl liko ištikimas karmelitų charizmai ir gyveno pagal regulą „tyra širdimi ir švaria sąžine“. Mistika, t. y. vienybė su Dievu, su Nukryžiuotuoju Kristumi, padėjo jam išgyventi didžiules kančias, tamsią kalėjimo ir koncentracijos stovyklos naktį, išsaugoti pasitikėjimą ir viltį, kuria dalijosi su kitais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jo sėkla mirė per anksti, bet dabar ji ir toliau duos vaisių. Jis paliko mums krikščioniško gyvenimo pavyzdį: maldingo, misionieriško, atviro pasauliui. Jis mums parodė, kad šiuolaikiniame pasaulyje, net ir daug dirbant, galima išlikti kontempliuojančiu ir mistišku žmogumi.