2021 07 26

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Šventieji Joakimas ir Ona – laimingiausi seneliai pasaulyje

Šv. Joakimo ir šv. Onos susitikimas prie Aukso vartų. (Vittore Carpaccio (Scarpazza), 1460–1525/1526 m.).

Daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo. (Mt 13 ,17)

Liepos 26 d. Bažnyčia pagerbia du ypatingus šventuosius – Joakimą ir Oną. Ypatingus, nes jie laikomi Mergelės Marijos tėvais ir Įsikūnijusio Dievo Žodžio seneliais. Popiežiaus Pranciškaus iniciatyva, nuo šių metų paskutinis liepos sekmadienis (jis būna arčiausiai šių šventųjų minėjimo) yra minimas kaip senelių ir pagyvenusių žmonių diena.

Įvairiomis progomis popiežius primena senelių bei senolių indėlio svarbą ir reikšmę, ragina jaunąsias kartas semtis iš senelių išminties: „Jų balsas yra brangus, nes gieda Viešpaties šlovę ir saugoja tautų šaknis. Jie mums primena, kad senatvė yra malonė ir kad seneliai yra dovana ir žiedas, sujungiantis kartas, kad jaunimui perduotų gyvenimo ir tikėjimo patirtį. Svarbu, kad seneliai susitiktų su anūkais ir anūkai su seneliais.“ Šia proga susipažinkime su Jėzaus seneliais.

Pirmųjų amžių tradicija

Norėdami sužinoti, iš kur atėjo Jėzaus senelių vardai ir jų istorija, turime ieškoti ne Naujajame Testamente. Pirmieji pasakojimai mus pasiekia iš nekanoninės raštijos (apokrifų). Gali kilti klausimas: negi Bažnyčia remiasi apokrifinėm legendom, kuriomis neverta tikėti? Ne. Bažnyčia nesiremia apokrifais. Vis dėlto, dera prisiminti kelis svarbius momentus:

– Evangelistai nerašė Jėzaus biografijos mums suprantama prasme. Jie siekė iš surinktos medžiagos perteikti tai, kas padėtų įtikėti į Kristų ir gyventi su Kristumi: „Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.“ (Lk 1, 3-4)

–  Tad daug rašytinės ir žodinės tradicijos nebuvo panaudota: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ (Jn 20, 30 – 31)

Tad pasakojimas apie Marijos tėvus priklauso šios tradicijos kraičiui. Jų vardai ir gyvenimas pirmiausia įraštinti Genesis Mariae (Marijos Gimimo knygoje). Šis apokrifas, mokslininkų vadinamas Jokūbo protoevangelija (nes autorius save įvardina Viešpaties giminaičiu Jokūbu). Šis veikalas neabejotinai yra pirmasis mariologinis kūrinys, nes ypač išaukština Mariją, jos mergeliškumą, nujaučiamą Nekaltąjį Prasidėjimą. Šis apokrifas laikomas pirmųjų amžių krikščionių bestseleriu. Jis buvo ypatingai paplitęs ir mėgstamas Rytų Bažnyčioje – tai liudija manuskriptų ir vertimų skaičius, žinomi sirų, etiopų, koptų, gruzinų, slavų, armėnų, arabų kalbų variantai.

Tuo tarpu Vakaruose, dėl šv. Jeronimo įtakos, į visas apokrifines istorijas žiūrėta su nepasitikėjimu, tad ir šis apokrifas buvo įtrauktas į VI a. draudžiamų knygų sąrašą, bet jo istorijos išplito per kitas vėlesnės lotyniškas legendas.

Apokrifas sukurtas II a. pradžioje (tarp 100 m. ir 130 m.), turbūt Palestinoje, judeo-krikščionių bendruomenėje. Šio apokrifo autorius kaip šaltinius naudoja ST istorijas, žodinę tradiciją ir Luko bei Mato Evangelijų medžiagą.

Mums įdomiausia yra žodinė tradicija, kilusi iš Viešpaties giminaičių aplinkos. Dera prisiminti, jog Antikos pasaulio žmogui, o ypač Išrinktosios Tautos atstovui, buvo įprasta žinoti savo protėvių vardus ir gyvenimus, nes per juos jis tapo Dievo Tautos nariu. Šventajame Rašte įvardijant žmogų, dažnai minimi bent trys jo protėviai. Judėjai skrupulingai pabrėžė savo priklausomybę vienai ar kitai giminei, kaip ženklą to, kad jie priklauso išrinktiesiems jų išrinkimo. Juozapas Flavijus teigia, kad kiekvienas žydas galėjo laisvai išvardinti septynis savo protėvius. Euzebijus Cezarietis rašo, jog dar IV a. pradžioje Nazarete būta asmenų, save kildinusių iš Viešpaties pusbrolių. Tuo labiau, visai normalu, kad I a. pab.–II a. pr. buvo gyvi tie, kurie priklausė Jėzaus ir Marijos giminaičių ratui.

Tad Jėzaus senelių vardai ir istorija tikrai buvo žinoma ir pasakojama dar prieš tai, kai buvo įraštinta. Iš žodinės tradicijos sužinome, kad Marijos tėvų vardai buvo Joakimas (hebr. Jehojahimas – VIEŠPATS paruošia) ir Ona (hebr. Hana – malonė), abu buvo kilę iš karališkosios Dovydo giminės. Viena egzegetinė teorija teigia, kad evangelistas Lukas Kristaus genealogiją pateikia ne per Juozapo liniją, bet per Marijos. Graikišką Evangelijos tekstą on (os enomizeto ouios Ioseph) tou Heli galima versti: buvo sūnus (laikomas Juozapo) Helio. Helis yra graikiškas Eljakimo vertimas, o Eljakimas reiškia tą patį kaip Joakimas – VIEŠPATS paruošė. Tad jei ši teorija teisinga, įvardytas būtent Marijos tėvas ir jo genealoginė linija.

Joakimas bei Ona buvo teisūs žmonės, tačiau bevaikiai. Tai pagal tų laikų sampratą buvo laikoma Dievo bausme už nuodėmes. Jie gyveno Jeruzalėje, netoli Šventyklos. Apokrifas pasakoja apie Joakimo ir Onos užgauliojimus bei pažeminimus: „Ir štai atėjo didi Viešpaties diena. Izraelio vaikai nešė savo aukas. Ir štai jie užsipuolė Joakimą. Toksai Reubelis atsistojęs pasakė: „ar dera tau nešti aukas, jei esi bevaikis?“ Tačiau Dievas išklausė jų maldas ir per angelą apreiškė, kad jie susilauks dukros, kuri bus džiaugsmas visai Žmonijai: „Ir štai Onai apsireiškė Viešpaties angelas, kuris tarė: „Ona, Ona, VIEŠPATS Dievas išgirdo tavo maldą, štai tu pastosi ir pagimdysi, o tavo palikuonis bus garsus visame pasaulyje.“  Sulaukusi trejų metų, Marija buvo paaukota Šventykloje. Tai atskiro aptarimo reikalaujantis klausimas, tačiau dera pirmiausia pabrėžti simbolinę šio įvykio prasmę – Marija yra naujoji Šventykla, paruošta Viešpačiui. Tolimesnių žinių apie Marijos tėvų gyvenimą tradicija nepateikia.

Vėlesnės tradicijos pateikia daugiau žinių apie Joakimo bei ypač Onos gyvenimą, tačiau kai kuriuos iš teiginių, pavyzdžiui tai, kad Marija esą buvo pradėta be santuokinio akto, ar kad Ona buvo ištekėjusi tris kartus, Bažnyčia pasmerkė kaip eretiškus. Viduramžių legenda pasakoja, kad Marija Magdalietė, keliaudama į Prancūziją, pasiėmė ir Onos palaikus.

Liturginis šventųjų kultas

Marijos tėvų kultas gimė Jeruzalėje, kur IV a.  prie Avių vartų (pasak tradicijos ten buvo Marijos tėvų namai) pastatyta bažnyčia, kurią apie 550 m. perstatė imperatorius Justinianas I, o XII a. kryžininkai pastatė iki šiol išlikusią šv. Onos bažnyčią.

Rytuose Marijos tėvai kartu pagerbiami rugsėjo 9 d., liepos 25 d. švenčiamas Onos užmigimas, o gruodžio 9 d. – Marijos pradėjimas. Ortodoksų Bažnyčios tradicija Joakimą kildina iš Dovydo giminės, o Oną – iš Levio. Jie abu santuokoje išgyveno penkiasdešimt metų, nesulaukdami palikuonio. Visą savo turtą Joakimas ir Ona dalindavo į tris dalis: Šventyklai, vargšams ir savo reikmėms. Joakimas mirė, sulaukęs 80 metų, Ona – 79 metų. Jų kapai pagerbiami Marijos Kapo bažnyčioje Jeruzalėje.

Vakarų Bažnyčia nuo XIII a. šv. Onos šventę mini liepos 26 d. Šv. Joakimo minėjimas daug vėlesnis ir jis neturėjo pastovios datos – Marijos tėvas buvo pagerbiamas kovo 20 d., sekmadienį po Žolinės, rugpjūčio 16 d. Liturginė 1969 m. reforma Marijos tėvams bendrai paskyrė vieną datą – liepos 26 d.

Jėzaus senelių pamokos

Nors senosios tradicijos nepasakoja apie Joakimo ir Onos santykius su anūku Jėzumi, tačiau istorinių žinių stoka suteikia mums laisvę įsivaizduoti kasdienį Marijos tėvų gyvenimą – jų tarpusavio santykius, dukros auginimą, ryšius su Juozapu ir, galiausiai, bendrystę su anūku Jėzumi. Ką galėtume išmokti iš šios šventosios poros?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ištikimybė ir kantrybė – senieji pasakojimai sutartinai mini Joakimo ir Onos patiriamus išbandymus, nes jie ilgus metus buvo bevaikiai. Šventieji kantriai viską pakėlė ir nesiliovė pasikliauti Dievu, kuris atlygino už jų ištikimybę.

Ir skausme ir varge – patiriami išbandymai nesumažino Joakimo ir Onos tarpusavio meilės, bet ją apvalė ir dar labiau sustiprino. Šventieji sutuoktiniai nekaltino vienas kito, bet kartu įveikė visus sunkumus.

Vaikas yra dovana, o ne nuosavybė – Marijos paaukojimas Šventykloje yra simbolinis priminimas visiems tėvams, kad vaikai yra Dievo dovana, o ne jų nuosavybė. Tėvai turi palydėti vaikus, bet jų nesisavinti.

Galiausiai Joakimas ir Ona mums primena, jog Dievas tapo žmogumi ir apsigyveno tarp žmonių, pašventindamas visus žmogiškuosius ryšius. Joakimas ir Ona, iš tiesų, turbūt patys laimingiausi šventieji visame danguje, nes jiems teko laimė būti Dievo Gimdytojos tėvais bei Atpirkėjo seneliais.

Išsilaisvino Joakimas ir Ona iš bevaikių gėdos

o Adomas ir Ieva – nuo mirties sėklos!

Nes Šventąjį, o Tyroji, Tu pagimdei,

tai Tauta švenčia džiugiaĩ!

Nusikaltimų kaltės atsikratę,

Linksmindamiesi Tau gieda:

Nevaisingieji gimdo Dievo Gimdytoją – Gyvybės Maitintoją!

(Bizantijos liturgija)