Šventieji Jonas ir Barakizijus bei jų draugai – Persijos kankiniai

327 m., aštuonioliktaisiais savo valdymo metais, Persijos karalius Šapūras II savo žemėse pradėjo kruvinus krikščionių persekiojimus, naikino bažnyčias ir vienuolynus. Jonas ir Barakizijus, du kraujo broliai ir vienuoliai iš Beth-Asa miesto, išgirdę, kad Hubahame buvo teisiami krikščionys, nuskubėjo juos palaikyti ir jiems patarnauti. „Nebijokite, broliai, kovokime nukryžiuotojo Jėzaus vardu, ir kaip mūsų protėviai gausime garbingąją karūną, kuri yra pažadėta drąsiems Tikėjimo kariams.“ Šių žodžių pastiprinti, devyni nukankintieji gavo kankinio karūnas.

Po egzekucijos Joną ir Barakizijų suėmė už tai, kad ragino kankinius mirti. Vyriausiasis teisėjas liepė broliams paklusti Persijos karaliui ir pagerbti saulę, mėnulį, ugnį ir vandenį. Broliai atsakė, kad daug protingiau yra paklusti nemirtingam Dangaus ir žemės karaliui negu mirtingam kunigaikščiui.

Yra išlikę brolių kankinimų ir egzekucijos aprašymai. Šv. Joną mušė gumbuotais vėzdais ir plakė rykštėmis tol, kol pasirodė jo šonkauliai, į pilvą sugrūdo baslį, tačiau jis nepaliovė šlovinęs Dievą. Tuomet jį prirakino už vienos kojos, nutempė į užšalusį tvenkinį ir taip pralaikė visą naktį.

Šv. Barakizijui po abiem pažastimis įdėjo po iki raudonumo įkaitintus geležinius skydus ir plaktukus, į šnerves ir akis lašino išlydytą šviną, po to nunešė į kalėjimą ir ten pakabino už vienos kojos. Nepaisydami tokių žiaurių kankinimų, abu broliai išliko tvirti Tikėjime.

Kitą dieną buvo sugalvoti nauji, dar baisesni kankinimo būdai: buvo nupjauti rankų ir kojų pirštai, kol abu galiausiai mirė suspausti milžiniškame vyno prese. Jų kūnai buvo perkirsti pusiau, sumesti į sausą rezervuarą ir saugomi, kad kiti krikščionys nepasiimtų palaikų. Broliai didvyriškai paaukojo savo gyvybes, melsdamiesi už savo priešus, kol pagaliau jų vargšės sielos nuplazdeno į dangų, kur jie buvo karūnuoti kankinių karūnomis, kurias taip ištikimai užsitarnavo.