Šventoji, kuri sudegė

Gegužės 30 d. minima šv. Joana Arkietė. Apie šią šventąją žino kiekvienas: gimė, girdėjo balsus, išlaisvino Orleaną, paimta į nelaisvę, nuteista ir sudeginta. Orleano Mergelės gyvenimas žinomas iš knygų ir filmų, bet yra ir gausybė archyvų, jos teismų ir bažnytinių komisijų protokolų. Ji pati liudijo apie save, liudijo apie ją bendražygiai ir artimieji. Praėjus 24 metams po jos mirties surengtame reabilitacijos procese (1455 m.) Joanos gyvenimo istorija nagrinėta dar kartą, ir mergelė buvo išteisinta. 1869 m. Orleano vyskupas kreipėsi į Vatikaną dėl Joanos paskelbimo šventąja. Ir čia nestokota aistrų bei ginčų – pirmoji kanonizavimo byla buvo atmesta. Prieš šimtą metų, 1920 m. gegužės 16 d., Orleano Mergelė paskelbta šventąja. Reto žmogaus gyvenimas yra taip kruopščiai išnagrinėtas – savųjų ir priešų, Bažnyčios hierarchų ir velnio advokato. Ir vis dėlto, jos gyvenimas lieka kupinas paslapčių.

Šventasis – tai klausantis žmogus

Joanos gyvenimo pradžia apipinta legendų: ji gimė 1412 metų sausio 6 d., per Tris Karalius, ir, kaip sako Tradicija, tą naktį giedojo gaidžiai. Anais laikais gimimo datos nebuvo užrašomos, tad Joana, paklausta apie savo amžių, yra ne kartą atsakiusi: „Aštuoniolika ar panašiai“, arba: „Maždaug devyniolika.“ Jos gimtasis kaimas Domremy priklausė Prancūzijos karaliaus žemėms ir ribojosi su Lotaringija, Šampane ir Barua. Kai Joana gimė, karas dėl Prancūzijos karūnos (vėliau pavadintas Šimtamečiu) tęsėsi jau septyniasdešimt penkerius metus, tad ištisos kartos nežinojo, kas yra taika. Apylinkes nusiaubdavo tai burgundai (kariaujantys anglų pusėje), tai karaliaus mokesčių rinkėjai, tai marodieriai. Joanos šeima turėjo gyvulių bandą, ir jiems ne kartą teko slėptis su gyvuliais arba bėgti į gretimą Neufchateau miestelį.  

Dvylikos metų Joana pirmą kartą išgirdo balsą, lydimą ryškios šviesos; kaip ji pati sakė, ne iš karto pažino, kad tai arkangelas Mykolas. Vėliau ją prakalbino šventosios Kotryna ir Margarita. Balsai mokė mergaitę tikėjimo ir gerumo, ruošė būsimiems žygiams ir ragino „labiau už viską saugoti savo skaistumą“. Kai mergaitei sukako šešiolika „ar panašiai“, balsai atskleidė išskirtinę misiją, kuriai ją rengia: ji turėsianti išlaisvinti Prancūziją ir sugrąžinti tautai Dievo pateptąjį karalių. Mergaitė dvejojo, meldėsi, bet niekam neišdavė savo balsų paslapties. Galiausiai ji priėmė šį pašaukimą.

Mergaitės charakterį padeda suprasti vienas nutikimas. Nors ji nuo visų slėpė savo balsų raginimus, tėvą persekiojo sapnas, kad dukra pabėga iš namų su kareiviais. Tais laikais išeiti su kareiviais reiškė vieną – tapti lengvo elgesio kariuomenės palydove. Tėvas prisiekė, kad, jei taip nutiks, jis savo rankomis nuskandins dukrą, o jeigu jis mirsiąs anksčiau, liepė sūnums įvykdyti jo valią. Sumanęs apgauti likimą, tėvas pažadėjo Joanos ranką vienam kaimo jaunuoliui. Tačiau dukra ne tik atsisakė tekėti, bet ir pėsčia nuėjo į teismo posėdį Tulyje (o tai beveik aštuonios valandos kelio nuo Domremy) ir sugebėjo įtikinti teisėjus, kad nedavė sutikimo tekėti ir negali būti priversta vykdyti žodį. „Priklausyti tik Dangaus Karaliui“, – toks buvo jos credo.

Duokite pašaukimui šansą 

1429 m. žiemą ji slapčia palieka namus ir ateina į paskutinę dofinui (prancūzų karaliaus palikuoniui) ištikimą tvirtovę jų žemėse – Vokulerio miestelį. Ji stengiasi įkalbėti bastiono vadą, kapitoną de Bodrikūrą, kad siųstų ją pas Dofiną, ir patiki jam savo misiją. Kapitonas gardžiai šaipėsi iš mergaitės, kuri sakėsi esanti „pasiųsta Viešpaties, kad nuimtų Orleano apgultį ir karūnuotų dofiną“. Juokėsi iš jos ir visa apylinkė. Tačiau ji ir toliau bendravo su bastiono čiabuviais, o labiausiai, anot jos pačios, pamėgo bastiono rūsiuose esančią koplyčią (ši išliko ir iki šiol). Žeminama ir pajuokiama mergina atkakliai meldėsi čia, koplyčioje, ir tykojo kiekvienos progos pasitaikyti kapitono kelyje ir priminti, kad laikas siųsti ją pas dofiną, būsimąjį Karolį VII. Ji išnaudojo kiekvieną progą suteikti savo pašaukimui šansą, kuo daugiau šansų.

Stebinanti ištvermė davė vaisių, ir pamažu žmonės ėmė kalbėti, kad „ji tikrai turi „kažką tokio“ ir gal „ji ir yra toji mergelė, kuri turi išgelbėti šalį“. Pagal tuo metu paplitusią pranašautojo Merlino ištarą, „Prancūzija bus prarasta puolusios moters, tačiau išlaisvinta skaisčios mergelės“. Liaudis kalbėjo, kad puolusi moteris – tai karalienė Izabelė, nepripažinusi savo sūnaus Karlo sosto įpėdiniu ir pritarusi Prancūzijos susijungimui su Anglija. O dabar štai iš Vokulerio ėmė sklisti kalbos, kad skaisčioji mergelė jau pasirodė. Tiesa, Bodrikūras patikėjo ja tik tada, kai įkyrios mergaitės pranašystė apie mūšį, kuriame prancūzai bus sutriuškinti (tai įėjo į istoriją kaip „Silkių mūšis“) pasitvirtino. Kapitonas pabūgo atsakomybės, davė Joanai palydą ir nusiuntė į Šinoną, kur tuo metu buvo apsistojęs Karolis, būsimasis karalius.     

Apylinkių žmonės susimetė ir padovanojo jai žirgą (jeigu tikėtume visais liudijimais, iš dovanotų žirgų galėjo susidaryti visa kaimenė, toks jau tas šlovės patrauklumas) bei vyriškus rūbus. Mergina persirengė ir nusitrumpino plaukus. Dabar ji nesiskyrė nuo kitų karių. Tiesa, žirgu ji jojo taip grakščiai, kad visi stebėjosi.  

Šinone Joana atskleidžia dofinui paslaptį, kurios niekas negali žinoti, jo slaptų maldų atgarsį, ir užkariauja pasitikėjimą. Ji įtikina visų atstumtą Karolį, kad jis yra teisėtas sosto įpėdinis, ir drąsina nepasiduoti anglams. Jeigu jai bus patikėta kariuomenė, mergina žada išlaisvinti šalį nuo anglų ir karūnuoti dofiną. Šis švyti kaip Mozė, nulipęs nuo Šventojo Kalno, tačiau siunčia merginą ne į Orleaną, o į bažnytinę komisiją Puatjė mieste. Tais laikais nestigo pranašautojų, kerėtojų ir apsišaukėlių, tad nutarta, kad teologai ir Šventojo Rašto žinovai privalo patikrinti, ar mergina – Dievo siųstoji. Puatjė komisijai Joana parodo charakterį bei iškalbą ir nustebina mokytus vyrus savo atsakymais. Į prašymą parodyti ženklą, kad galėtų ja patikėti, Joana atšauna: „Paimkite mane į Orleaną, ir aš parodysiu ženklą.“ 

„Aš atėjau išlaisvinti Orleaną, o ne rodyti ženklų“

Padėtis karalystėje – tokia apgailėtina, kad merginai patikima kariuomenė, ir ji atžygiuoja į Orleaną. Joana daro viską iš karto – mokosi karo meno (tiesa, ji liudijo, kad ją neakivaizdinėje mokykloje mokė pats arkangelas Mykolas), išvaro iš kariuomenės laisvo elgesio moteris ir kovoja prieš marodieriavimą. Jaunoji karvedė nusprendžia pirmiausia pakelti karių dvasią – nuo šiol stovyklose kasdien aukojamos Mišios, kariai masiškai plūsta išpažinties, ir, kunigų liudijimu, atgailauja „kaip po ilgiausios piligrimystės“. Yra ne vienas liudijimas apie tai, kad Joana nesukelia vyrams kūniškų geismų, tačiau jos dvasinei galiai sunku atsispirti. Ji turi vis daugiau šalininkų.

Mūšiuose Joana spontaniška, nenuspėjama, įkvepianti ir geniali. Tiesa, kapitonams su ja nelengva – ji dažniau tariasi su savo balsais negu su kariškiais ir neretai akimirksniu pakeičia mūšio taktiką. Gegužės 8 d. aušroje ji išpranašauja, kad šiandien bus sužeista, „ir kraujas tekės man per krūtinę“. Visų akivaizdoje užkopusią ant apsauginės sienos, ją iš tiesų sužeidžia priešo strėlė, ir narsioji karvedė krenta žemyn. Savųjų nunešta atokiau, ji savo ranka išrauna strėlę, įstrigusią prie raktikaulio, leidžiasi tvarstoma, bet atsisako užkalbėjimo. Pasimeldusi ji stojasi ant kojų ir skuba tęsti atakos. Anglai, pamatę ją vėl mūšio lauke, šaukia: „Prancūzų ragana prisikėlė. Mums visiems galas.“ 

Gegužės 8 dienos vakare ji, kaip ir žadėjo, įjoja į miestą tiltu nuo pietinės Luaros pusės. Pusę metų trukusi Orleano apgultis panaikinta per penkias dienas. 

Dabar Joana veja anglų kariuomenę iš Luaros apylinkių, sutriuškina anglus prie Patay ir Jargeau, kur anglai žūsta tūkstančiais, o prancūzai netenka vos keliolikos savųjų. Prancūzai tai laiko stebuklu, o anglai – burtais. Dar neseniai viskas būdavo priešingai, tad Mergelės atneštos pergalės – prancūzams daugiau nei posūkis kare. Jų viltis ir dvasia atsigauna. O jaunoji karvedė aprauda priešininkų aukas – juk ji ne kartą perspėjo juos, kad nešdintųsi iš čia, kitaip visi žus. „Jūs, anglai, kurie neturite jokių teisių į prancūzų karalystę, Dangaus Karalius įsako jums per mane, Mergelę Joaną, palikti viską ir grįžti pas save“, – garsiai šaukdavo ji anglams, suvirpindama apylinkes. Tokiu stiliumi ji padiktavo jiems ne vieną laišką. 

Dabar Mergelės (taip ją vis dažniau vadina) laukia išbandymas šlove. Su ja trokšta susipažinti dvariškiai, riteriai ir kilmingos damos. Jos nuomonės klausiama įvairiausiais klausimais: kaip sutvarkyti smulkių pinigų apyvartą ar kurį iš popiežių laikyti tikru (tai buvo Šventojo Sosto skilimo metai, vadinamoji Avinjojo schizma). Joaną bando įvilioti į turtingų Normandijos žemių išlaisvinimą, tačiau ji užsispyrusi – pirma, reikia karūnuoti dofiną. 

Pereiti per priešo teritoriją – dvasinė patirtis

Karūnavimo ceremonija turėjo būtinai vykti Reimse, kur saugoma Šventojo Aliejaus ampulė, pagal padavimą atnešta dangaus balandės per pirmojo frankų karaliaus Chlodvigo I krikštą (496 m.) Kadangi visos žemės nuo Šinono iki Reimso buvo lojalios burgundams ir anglams bei prikimštos priešų, dvarui atrodė, kad nuvykti į Reimsą tiesiog neįmanoma. Balsų įkvėpta, Joana sugeba įtikinti dofiną ir jo dvariškius rizikuoti, pati joja kariuomenės priekyje, ir miestas po miesto atveria jiems vartus, išreiškia lojalumą būsimam karaliui. Per kelias savaites jie įveikia daugiau nei 400 kilometrų ir atvyksta į Reimsą. Šis Joanos žygis – ne mažesnis stebuklas nei Orleano išlaisvinimas. Pereiti per priešo teritoriją, nugalint baimę ir nesuklumpant – tai tikėjimo išbandymas. Joana ėjo į Reimsą, kaip izraelitai į Pažadėtąją žemę. 

Prancūzų apgiedota jos meilė karaliui – išties ypatinga, nes karalius jai – Dievo vietininkas žemėje. Liepos 17 d. „jos dofinas“ karūnuojamas ir patepamas šventuoju aliejumi Reimso katedroje. Anglų pretenzijas į prancūzų sostą perbraukia amžiais kartojamas švento patepimo ritualas. Paprastai merginai – pirmą ir vienintelį kartą istorijoje – leidžiama pakilti prie pat altoriaus, stovėti tarp karališkojo kraujo ir Bažnyčios hierarchų. 

Po karūnavimo karaliaus ir Joanos tikslai ėmė skirtis. Karolis VII troško susitaikyti su Burgundijos hercogu, savo pusbroliu, siekė paliaubų ir taikos, o Joana tikėjo, kad „taiką galima pasiekti tik ant kardo ašmens“. Karalius visgi patikėjo jai paimti Paryžių, tačiau ataka buvo nesėkminga. Joana prisipažino, kad į mūšį ėjo, raginama karo vadų, o ne savo balsų. Dar prieš Paryžių, netrukus po karūnavimo ji tuos balsus nustojo girdėti. Šlovės viršūnėje jos laukė dykuma ir tyla.

Karaliaus įsakymu kariuomenė pasitraukė nuo Paryžiaus, karvedžiai grįžo į savo dvarus, ir Joana kaip visi galėjo grįžti į tėviškę. Tačiau ji nesigręžiojo atgal. 

Po karūnavimo ji pagal paprotį turėjo prašyti karaliaus dovanų. Ir ko gi ji prašė? Atleisti jos kaimą nuo mokesčių. Prašymą karalius patenkino, ir daugelį amžių, iki pat prancūzų revoliucijos Domremy ir Griu mokesčių sąskaitoje būdavo įrašoma: „Sumokėta Mergele.“ Kodėl karūnavimo proga ji prašė tokios paprastos dovanos? Nuo vaikystės Joana patyrė, kad mokesčių rinkėjai siaubia apylinkes ne mažiau negu marodieriai. Žmonės juos keikė, slapstėsi nuo jų, ir mergaitė jautė, kad tai griauna karaliaus ir liaudies santuoką. Beje, mokesčiai buvo viena iš priežasčių, kodėl daugelis miestų rinkosi pavaldumą Anglijos sostui: anglų mokesčiai būdavo renkami reguliariai ir gana tvarkingai, ko nepasakytum apie prancūziškus. 

Tarsi atsisveikindamas su karvede, karalius suteikė Joanai ir visai jos giminei du Lys titulą. Išimties tvarka titulą galėjo paveldėti ir moterys. Tačiau Joanai rūpėjo kitkas: paaiškėjo, kad dabar ji privalo pati rinkti sau armiją. Prancūzijos išlaisvinimas tapo jos asmenine misija. Nuo 1430 m. pavasario ji vadovauja nebe karaliaus kariuomenei, o nedideliam savo samdinių būriui. Ji nepaiso karaliaus trokštamos taikos ir nelabai nori laikytis paliaubų. Su dviem šimtais samdytų karių ji su savo vėliavomis skuba išvaduoti jai „mielą Kompjeną“ ir čia gegužės 24 d. patenka į nelaisvę. Toks šventumas neatitinka herojiškų paveikslų, kur Mergelė joja su karališkomis vėliavomis, tačiau dėl to jis netampa mažesnis, netgi atvirkščiai. Dar prieš suėmimą grįžę jos balsai perspėjo, kad „iki Švento Jono ji pateks į nelaisvę“. Tačiau ji nesislapsto ir kaip visuomet eina „avant“. 

Iš burgundų ją išperka anglai, tiesa, lėšos išpirkai gaunamos iš „tikslinio“ mokesčio, kurį surinko Normandijoje. Už ją sumokama suma kaip už kraujo princą. 

Dvigubos monarchijos istorija

Bažnytinis Joanos teismas, kuriam vadovavo vyskupas Pierre‘as Cauchonas, vyko Ruane. Vyskupo pasišventimą šiam procesui, o ir laikmečio dvasią padeda suprasti viena jo biografijos detalė. Dar būdamas Paryžiaus universiteto rektoriumi, Cauchonas vadovavo mokslininkų grupei, ieškojusiai išeities iš ilgamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos. Šviesiausi protai buvo susibūrę, kad užbaigtų ginčą dėl sosto. Abiejų karališkų namų giminės buvo susijusios artimais kraujo ryšiais: į Prancūzijos sostą anglai pretendavo pagal seną teisę, o prancūzai – pagal naują, ne taip seniai priimtą, atėmusią iš moterų galimybę paveldėti sostą. 

„Dvigubos monarchijos“ teorija – toks buvo mokslininkų atsakas į ilgametį ginčą. Karalysčių jungimas turėjo atnešti taiką, tad greitai pelnė simpatijas. 1420 m. Trua mieste buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią prancūzų karaliaus dukra Kotryna (Karolio VII sesuo) ištekinama už anglų karaliaus sūnaus, o jų būsimasis palikuonis turėjo tapti pirmuoju Jungtinės Karalystės karaliumi. Po to sekę įvykiai tarsi liudijo, kad sutartį globoja Aukščiausiasis: po metų gimė abiejų sostų įpėdinis, Henrikas, o netrukus mirė jo protėviai: prancūzų karalius Karolis VI, Anglijos karalius Henrikas IV ir naujagimio tėvas, Henrikas V. 1422 m. berniukas tapo pirmuoju jungtinės karalystės, Prancūzijos ir Anglijos, karaliumi, Henriku VI.

Tai, kad dvigubos monarchijos teorija parengta, vadovaujant Pierre‘ui Cauchon‘ui, paaškina jo asmeninį interesą ir uolumą Joanos byloje. Iš niekur atėjusi piemenaitė pasikėsino į viską, kuo tikėjo ir prie ko asmeniškai prisidėjo vyskupas. Ji apvertė ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos istoriją. Vyskupo garbė reikalavo įrodyti, kad mergina siųsta nelabųjų jėgų. Taip būtų diskredituotas Karolis VII ir atkurta jungtinė Anglijos ir Prancūzijos monarchija. 

„Paskui surinks šakeles…“

Vyskupas svajojo surengti „pavyzdinį procesą“, tačiau Joana nuo pirmos akimirkos sutrukdė šiam planui. Ji atsisakė prisiekti, kad atskleis teismui visą tiesą, nes, anot jos pačios, „daug labiau bijo užsitraukti savo balsų negu teismo nemalonę“. 

Bažnytinis teismas kaltino Joaną raganavimu ir erezija. Į teismą susirinko apie aštuoniasdešimt kunigų, vienuolių, teologų, vyskupų ir abatų, jie apklausinėjo Joaną, dėstė savo nuomonę ir samprotavimus, o negalintieji dalyvauti turėjo pareikšti savo vertinimą raštu. Procesas vyko keturis mėnesius. Daugiausia klausimų kėlė merginos balsai, bet būtent apie juos ji atsisakė liudyti, tvirtindama, kad Dievo paslaptys skirtos tik karaliui. Tiesa, pamažu teisėjams pavyko išgauti, kaip atrodė arkangelas Mykolas ir šventosios Kotryna ir Margarita, kaip vyko jų bendravimas su Joana ir kokių dalykų ji iš šventųjų išmoko. Į klausimą, kaip ji suprato, kad tai – gerieji balsai, kalinė atsakė, nustebindama teologus: „Nes jie mokė mane tik gero.“ 

Prie kaltinimų prisidėjo ir karo nusikaltimai, ir tai, kad ji rengėsi vyriškais rūbais, ir kad šoko iš aukšto bokšto, norėdama pabėgti iš nelaisvės. Kai teismas bandė gauti jos pažadą, jog nebėgs iš kalėjimo, Joana atsakė, kad „kiekvieno belaisvio teisė – trokšti išsilaisvinti“. Viltį padėjo palaikyti balsai, žadėdami, kad kalinė bus išlaisvinta.

Jos nuolat klausinėjo ir apie angelą, kuris atnešė karūną karaliui. Paskutinę dieną ji prisipažino, kad ji pati buvo šis angelas. Nusilpusi, gąsdinama ir visų apleista, gegužės 24 d., praėjus lygiai metams po suėmimo, Joana didžiulės minios (ir jai prirengto laužo) akivaizdoje pasirašė išsižadėjimą. Jai dovanojamas gyvenimas su „atgailos duona ir vandeniu“, kitaip tariant, kalėjimas iki gyvos galvos. Supratusi, kokią padarė klaidą, ji atsisako išsižadėjimo ir vėl pripažįstama eretike. Dabar ji nebekovoja dėl gyvybės, ir trokšta tik tiesos ir ištikimybės. „Paimk mane ten, iš kur atsiuntei“, – meldžia ji.      

Paskutinis klusnumo gestas

Paskutinė Joanos diena apgaubta paslapties. Ryte į mirtininkės kamerą atėjo kunigai ruošti ją nuosprendžio vykdymui. Vienas iš kunigų paklausė: „Na ką gi, dabar tu matai, kad balsai, kurių tu klauseisi, nebuvo geri, jie žadėjo tau laisvę, o štai už valandos tu būsi sudeginta.“ Mergina atsakė: „Aš nebenoriu daugiau pasikliauti niekuo, tik Jėzumi Kristumi ir jumis, Bažnyčia. Aš pasivedu jums, kunigai.“ 

Nuo šios akimirkos viskas pasisuko netikėta linkme. Tai, ko niekas negalėjo išgauti iš Mergelės viso proceso metu, staiga įvyko. Kalinei buvo suteikta išpažinties malonė. Paskui atnešta Komunija. Dominikonas, duodamas jai Komuniją, tarė: „Ar tu tiki, kad tai yra Kristaus Kūnas?“ „Tikiu, – atsakė mergina, – ir Jis vienintelis suteikia laisvę.“ 

Visa tai vyko Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės išvakarėse, trečiadienį, gegužės 30 d. Į Turgaus aikštę Ruane Joana žengė ir kaip eretikė, atskirta nuo Bažnyčios bei pasmerkta civilinės valdžios mirti, ir kaip su Bažnyčia susitaikiusi katalikė. Atrodytų, tai nepaklūsta jokiai logikai. Ir visgi tai užfiksuota ir patvirtinta – mirtininkei buvo dovanota išpažinties malonė ir suteikta Komunija. 

Tai – didysis galvosūkis ir tikėjimo lobynas visiems, tiriantiems Joanos gyvenimą. Daugelis linkę manyti, kad liudijimas apie balsų išsižadėjimą paskutinę dieną – falsifikuotas, kad Mergelė turėjo iki paskutinio atodūsio likti ištikima savo balsams. Tačiau kaip tada paaiškinti išpažintį ir Komuniją? Matyt, tai yra vienas iš tų laisvos valios slėpinių, kurį kiekvienas gali spręsti pagal savo tikėjimą – ar Joana liko ištikima savo balsams, ar paskutinę dieną pasirinko didesnę tiesą. 

Žvelgiant iš kanonizavimo perspektyvos, balsų išsižadėjimas atrodo šventumo stebuklu ir pradžia. Mirties akivaizdoje Joana pasirinko Jėzų ir Bažnyčią ir atsisakė bet kokio prisirišimo prie to, kas brangu, bet kas yra mažiau negu Dievas. Išlaisvinusi Prancūziją, ji ir pati paskutinę valandą išsilaisvino. Balsai jos neapgavo.  

P. S. Šventasis – tarsi Viešpaties ranka parašytas laiškas visiems, kurie skaitys jo gyvenimą. Joana Arkietė skirta ne tik savo laikams, jos misija – ne tik Prancūzijos laisvė. Tiesa, po Joanos mirties jos pranašystės išsipildė – Orleano kunigaikštis buvo išlaisvintas, 1438 m. Paryžius atiteko Karoliui VII, anglai – išvaryti, o pats Karolis įėjo į istoriją kaip Nugalėtojas.