2020 05 31

Milda Vitkutė

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Šventosios Dvasios portretas: matote ugnies liežuvį ar balandį?

Giotto (1267–1337), „Sekminės“. Vikipedijos iliustracija

Ką apie asmenį pasako jo portretas? O gal tiksliau – kiek pasako? Ar tai, jog nepasako visko, jog nesugeba atspindėti vidinio pasaulio jau reiškia, kad portretas meluoja? Greičiausiai ne. Rodydami nuotrauką juk sakome – čia yra Tomas, Morta, Kotryna ar Jonas. O ką rodome Švenčiausiosios Trejybės atvaizdais? Kažkaip reikia parodyti vieną Dievą, nors asmenys trys. Kad galėtų įvardinti Dievo prigimtį krikščionims net reikėjo nukalti naują žodį – TREJYBĖ. Lot. trinitas – tai dviejų žodžių lydinys: trinus (trigubas) ir unitas (vienybė).“

Švč. Trejybės atvaizdai – tikėjimo tiesų vadovėliai

Tad ką daro menininkai vaizduodami Švenčiausiąją Trejybę? Portreto jie netapo (nėra iš ko) ir tikrai neturi iliuzijų, kad Dievą gali pavaizduoti tokį, koks Jis yra. Vienintelis tikras Dievo atvaizdas yra Jėzus Kristus – įsikūnijęs antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo. Tai tikras žmogus ir tikras Dievas – matomas ir liečiamas. O krikščioniško meno atvaizdai yra simbolinė reprezentacija, t. y. šiais atvaizdais yra vaizduojama ne pati Švenčiausioji Trejybė, bet krikščionių tikėjimas į Švenčiausiąją Trejybę. Net ir kai vaizduojamas Kristus, siekiama ne tiek parodyti, kaip Jis atrodė, o nurodyti mūsų tikėjimą į Jį – kad Jis tikrai buvo žmogus, bet kartu ir Dievas, kad Jis yra visatos valdovas, kad Jo artumas gydantis ir t. t. Tai puikiai iliustruoja šis trumpas vaizdo įrašas apie Švenčiausiosios Trejybės atvaizdus (anglų kalba). Svarbu: lietuviškai Šventoji Dvasia yra moteriškos giminės, bet kitose kalbose į Dvasią kreipiamasi vyrišku asmeniu, tad nenustebkite, kai įraše bus sakoma „He“.

Krikščioniško meno tikslas nėra parodyti, kaip viskas iš tikrųjų yra. Juk neįmanoma pavaizduoti tikrovės, kuri peržengia mūsų pojūčius ir bet kokį įsivaizdavimą. Net ir tapydami žmogų negalime parodyti, kas ir koks jis yra iš tikrųjų yra. Fotografija taip pat pagauna tik dalį tikrovės – tik išvaizdą ir tik tą akimirką, paveiktą emocijų ir ne tik fotografuojamo žmogaus, bet ir fotografo. Nuotrauka galime lengvai suklaidinti (pagalvokime apie feisbuko profilio nuotraukas). Visgi atvaizdai nėra niekiniai, ir čia kalbu ne tik apie krikščioniškus atvaizdus. Nors tai ir yra pastanga įvaizdinti tikrovę, svarbu jiems nekelti per didelių lūkesčių – jie vaizduoja labai ribotą tikrovės dalį ir nebūtinai matomą akimi.

Krikščioniško atvaizdo tikslas gali būti perteikti tikėjimą, sukaupti maldai, skatinti pamąstyti, sukelti emocijas ir galiausiai paprasčiausiai atgaivinti sielą – tai grožio galia. Atvaizdas yra kaip koks eilėraštis – svarbu, ne tik kas pavaizduota (ar pasakyti žodžiai), autorius tuo siekia mums perteikti tam tikrą patirtį – emocijas ir mintis. Kad prabiltų apie ar į vidinį pasaulį, jis griebiasi juslinės tikrovės elementų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šventoji Dvasia pati parodė, kaip Ją vaizduoti

Švenčiame Sekmines, Šventosios Dvasios atsiuntimo šventę, todėl šiandien žvelgiame į Šventosios Dvasios atvaizdus. Ji Naujajame Testamente pasirodo du kartus ir abu pavidalai lėmė gana griežtą Jos vaizdavimo kanoną. Kaip per krikščioniško meno istorijos paskaitas pasakojo dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Tridento susirinkime buvo nuspręsta, jog balandis ir ugnies liežuviai yra vieninteliai tinkami atvaizdai, nes niekur Biblijoje nebuvo užfiksuota, kad Šventoji Dvasia po pasaulį blaškytųsi kaip bebarzdis jaunuolis (iki tol pasitaikydavo ir tokių atvaizdų).

Šventoji Dvasia per Jėzaus krikštą

Mk 1, 9–11: Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“

Menininkai tai vaizduoja, pavyzdžiui, taip. Matome balandį, šviesa apgaubiantį Jėzų. Galbūt spinduliais norima parodyti, kad Tėvas gėrisi savo Sūnumi, į Jį nukreipdamas dangišką šviešą.

Fra Angelico (1395–1455), „Jėzaus krikštas“. Vikipedijos iliustracija

Šventoji Dvasia per Sekmines

Apd 2, 1-4: Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.

Čia mūsų akiai kiek neįprastas paveikslas, kuriame apaštalai atrodo kaip degančios žvakės. Sunku pasakyti, ką pamatę žmonės įvardijo „ugnies liežuviais“. Bet mums svarbu tai, kad nors vaizduojamos Sekminės, kurių aprašyme balandis neminimas, menininkui niekas nepriekaištauja dėl praplėsto vaizdo – jis juk užsiima ne dokumentine fotografija. Jis vaizuoda vienetinį įvykį, kuriame, kaip ir per Jėzaus krikštą, Šventoji Dvasia pasirodo TARSI ugnies liežuviai. Tad mums perduodama žinia yra ši – esmė yra ne tai, kad Šventoji Dvasia pasirodo tarsi balandis ar tarsi ugnies liežuviai. Esmė yra įvykis – Šventoji Dvasia nužengia ant apaštalų ir juos perkeičia.

Janas Joestas. „Sekminės“ (fragmentas), 1505–1508 m. Wikimedia Commons iliustracija

Kodėl šiandien nebematome ugnies liežuvių ir balandžių?

Laiške galatams (5, 13–25 ) šv. Paulius, vardindamas Dvasios vaisius, kalba apie Jos poveikį žmogaus gyvenimui: meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Jis taip pat sako, kad esame pašaukti laisvei. Visgi skaitant ištrauką gali pasirodyti, kad Paulius pats sau prieštarauja: vardija veiksmus, kurie nesuderinami su krikščionio gyvenimu, t.y. ko negalima daryti. Jis brėžia tiek daug ribų, tad, atrodytų, kur čia laisvė? Jo mintis tokia: jei mylime, tai visi šie dalykai mums patiems bus atgrasūs – net mintis nekils skaudinti mylimojo savo elgesiu. Meilė rodo gyvenimui kryptį, ir tuomet nebelieka iš išorės primestų apribojimų, nereikia vergauti taisyklėms – mūsų pačių vidus kitam trokšta gero.

Šventosios Dvasios atsiuntimas, arba Sekminės, rodo į kokybiškai kitokį gyvenimą – naują gyvenimą, kuomet žmogus vadovaujasi ne trumpalaikiais įnoriais, bet Dievo Dvasia. O kaip taikliai yra pasakę šv. Tomas Akvinietis, dieviškumas yra neatsiejamas nuo trejybiškumo. Mes esame kviečiami į dievišką gyvenimą, kuris pačia savo esme yra trejybinis ar, kitaip tariant – asmeniškas. Tai reiškia, kad krikščionys kviečiami gyventi kaip Dievas – meilės bendrystėje, kuri persmelkia visą gyvenimą. Tuomet ne tik santykis su žmogumi ir Dievu, bet ir su visa kūrinija tampa asmeniškas. Nebelieka valdiško, mechaniško žvilgsnio į pasaulį. Žinoma, į medį žiūri kitaip nei į žmogų, bet net ir santykyje su gamta išlaikai tyrą ir gilų žvilgsnį – visa savo esme gebi pasaulį mylėti.

Kai priimame Sutvirtinimo sakramentą, į savo gyvenimą priimame Šventosios Dvasios veikimą. Tuomet Dvasia tik ir laukia, kol galės mus perkeisti, kad gyventume dieviškai – visa savo esme asmeniškai. Ir tai mes švenčiame per Sekmines – Dievo artumą, kuris mus perkeičia: uždega ir sustiprina. Mes tampame Šventosios Dvasios buveinėmis – Dievo buveinėmis. Ar kitaip – Šventąją Dvasia degančiomis žvakėmis, Jos gyvaisiais portretais, kurie yra siunčiami uždegti visą pasaulį.