2020 07 03

Diak. Gintaras Jurgis Sungaila

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Šventosios Išminties katedra gali virsti mečete. Kodėl tai aktualu viso pasaulio krikščionims?

Šventosios Išminties katedra Stambule. Pixabay.com nuotrauka

Šiomis dienomis Turkijoje sprendžiamas visų krikščionių ortodoksų, ypač graikų, dėmesį kaustantis klausimas – ar Šventosios Išminties (gr. Hagia Sophia) ortodoksų katedra virs musulmonų mečete?

Liepos 2 d. teismo posėdyje nuskambėjo vertinimas, kad šį klausimą galės spręsti Turkijos prezidentas, tačiau galutinis teismo verdiktas turi būti paskelbtas per 15 dienų. Tad pasigilinkime į šio pastato istoriją bei kodėl jis svarbus krikščionims.

Hagia Sophia kaip krikščionių katedra

„Įveikiau tave, Saliamonai!“ – pasak to meto rašytojų, VI a. sušuko Bizantijos imperatorius Justinianas Didysis, išvydęs pabaigtą naująją Šventosios Išminties (arba Dieviškosios Išminties) katedrą. Konstantino Didžiojo įkurtoje naujoje, krikščioniškoje Romos imperijos sostinėje, kuri oficialiai vadinosi „Naujoji Roma“ (gr. Nea Rome), o liaudiškai – „Konstantino miestu“ (gr. Konstantinoupolis), stovėjo trys šventovės, pašvęstos Triasmeniam Dievui – Šventosios Ramybės (Hagia Eirene), Šventosios Galybės (Hagia Dynamis) ir Šventosios Išminties (Hagia Sophia). Dėl žemės drebėjimų, karų ir kitų negandų jas teko perstatinėti, tobulinti, kol Justinianas pastatė tokią didelę ir didingą Hagia Sophia, kad ši tapo pagrindine krikščionijos šventove, Visuotinio patriarcho katedra. Ilgą laiką ji buvo didžiausia krikščionių šventovė pasaulyje.

Mergelė Marija su Jėzumi, IX a. Išlikusi mozaika Šventosios Išminties katedroje Stambule. Pixabay.com nuotrauka

Sophia, Išmintis – tai vienas Kristaus vardų Rytų krikščionių tradicijoje. Dėl šios priežasties Hagia Sophia dokumentuose ir liturginiuose tekstuose dar vadinama E Megale Christou Ekklesia – Didžiąja Kristaus Bažnyčia. Tūkstantį metų jos ceremonijos buvo viso pasaulio krikščionių ortodoksų liturgijos, ypač pontifikalinių apeigų etalonas. Iki šiol ortodoksų pamaldose bet kurioje šalyje galime pamatyti Didžiosios Kristaus Bažnyčios Tipikono (pamaldų knygos) rubrikų įtaką.

Krikščioniškosios kultūros aukštumos atsispindėjo ir brandžioje statinio architektūroje.

Visi pastato skaičiai (diametrai, ilgiai, pločiai… ) yra racionalūs. Pastato architektūroje dominuoja 4, 7, 12, 40 ir kiti bibliniai skaičiai. Keturiasdešimt langų kupole, keturiasdešimt kolonų pirmajame aukšte, po septynis langus tam tikrose patalpose… Architektai galėjo kalbėti apie keturiasdešimt Jėzaus dienų dykumoje, dvylika apaštalų, septynias pasaulio sukūrimo dienas ir t. t., vien pasakodami apie pastato matmenis.  Taip pat ir šventovės interjeras buvo išpuoštas įspūdingomis mozaikomis, vaizduojančiomis Kristų, Dievo Motiną bei šventuosius. Kai kurios jų išliko iki mūsų dienų.

Išlikęs XII a. mozaikos fragmentas. Iš kairės: Mergelė Marija, Jėzus Kristus Pantokratorius ir šv. Jonas Krikštytojas. Šventosios Išminties katedra, Stambulas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Hagia Sophia kaip mečetė

Krikščioniškoji Hagia Sophia istorija nutrūko 1453 m. gegužės 29 d., kai miestą po ilgos apgulties užėmė musulmonai. Šiandien, kai dėl Reformacijos ir Apšvietos įtakos istoriografinei tradicijai mokykloje susipažįstame su Kryžiaus žygiais kaip su išskirtinai tamsiu istorijos puslapiu, sunku suprasti šio įvykio tragizmą bei civilizacinę reikšmę; retas kuris girdėjęs ir apie Kosovo mūšį. Konstantinopolio užkariavimas galutinai įtvirtino musulmonų dominavimą krikščioniškuose Artimųjų Rytų kraštuose. Mažoji Azija, kurioje nemažai Antikos bei pirmųjų amžių krikščionybės centrų, ėmė vis labiau tiurkizuotis. Šiandien turizmo agentūros siūlo keliauti į toli nuo Graikijos esančią turkų Kapadokiją, bet mažai kas susimąsto, kad senovėje tai buvo vienas klestinčių krikščionybės centrų, supamas krikščioniškų, graikakalbių Ponto, Galatijos ir kitų kraštų.

Užkariavęs Konstantinopolio miestą, sultonas į istoriją įėjo Mehmedo Užkariautojo vardu. Kaip naujasis Rytų Romos valdovas, jis prisiėmė Kaysar-i Rûm, Romos ciesoriaus titulą. Būtent jis pavertė Hagia Sophia mečete, liepdamas nuimti arba užtapyti mozaikas, pastatyti minaretus. Jis pradėjo senojo vietinio krikščioniškojo paveldo lobių integraciją į musulmonišką Osmanų imperijos kultūrą – Bizantijos architektūra tapo įkvėpimu naująjai mečečių architektūrai, bizantinis giedojimas – musulmonų melodijoms. Ir šiandien išmanantieji graikų bažnytinę muziką, išgirdę mulos giedojimą iš minareto, dažnai gali atpažinti, koks bizantinis tonas naudojamas.

Pasak vienos iš versijų, Turkijos bei kitų musulmonų valstybių vėliavose matomas jaunas mėnulis su žvaigžde yra perimtas Konstantinopolio miesto simbolis, naudotas dar antikoje. Konstantinopolis tapo naująja Osmanų imperijos (vėliau – ir kalifato) sostine. Jos centre stovinti Hagia Sophia (turkų vadinama Ayasofya), kartu su vėliau kitoje aikštės pusėje sultono Ahmedo pastatytąja Mėlynąja mečete, buvo musulmonų dominavimo mieste simbolis.

Milžiniškoje Osmanų imperijoje krikščionys ir musulmonai gyveno greta. Toje istorijoje buvo ir šviesių, ir tamsių puslapių, ir dialogo pavyzdžių, ir kankinysčių. Ir šiandienėje Graikijoje bei Turkijoje turkai ir graikai gyveno greta, panašiai kaip Lietuvoje, kuri buvo Rusijos imperijos sudėtyje, gyveno rusai bei lietuviai. Čia ypač tiktų Vilniaus pavyzdys, kurio autochtonai gyventojai dažnai turi labai mišrias šaknis.

Šventosios Išminties katedros viduje. Pixabay.com nuotrauka

Hagia Sophia kaip muziejus

Kaip ir visos Europos imperijos, Osmanų imperija XIX a. išgyveno tautų pavasarį. Tuo metu imperija dėl savo ekonominių problemų jau buvo Vakaruose praminta „sergančiu Europos žmogumi“ (angl. sick man of Europe), o jos griūtį paspartinto daugybė laisvės trokštančių tautų. Prieš imperijos valdžią sėkmingai sukilo ne tik serbai, graikai, rumunai ir kiti krikščionys: įtampa kilo ir tarp musulmonų tautų – šalį valdė turkai, turkų kalba buvo paplitusi viešajame gyvenime, tuo tarpu daugybė gyventojų buvo arabai. Didžiosios Europos imperijos – Jungtinė Karalystė, Austrija, Rusija – noriai naudojosi tautiniais nesutarimais, kad parklupdytų konkurentę.

Osmanų imperijos Vaterlo mūšiu tapo Pirmasis pasaulinis karas, kuriame ji stojo Vokietijos pusėn. Rimtos kovos vyko ne tik su išorės, bet ir su vidaus priešais, tautiniai konfliktai perėjo į krikščionių graikų, armėnų ir asirų genocidą. Pralaimėjusioji karą imperija buvo padalyta bei okupuota, ir patiems turkams teko stoti į tautinio išsivadavimo kovą. Joje turkus vedė naujai iškilęs lyderis Mustafa Kemalas, šiandien geriau žinomas kaip Atatiurkas („Turkijos tėvas“).

1922-aisiais, po 623 metų, buvo panaikintas Osmanų sultonatas (kitais metais – ir kalifatas) ir įsteigta naujoji Turkijos Respublika su sostine Ankara, o senoji sostinė pervadinta Stambulu (liaudiškas Konstantinoplio pavadinimas, matyt, kilęs iš graikiško pasakymo „į miestą“ – „i stan poli“). Atatiurkas stengėsi sukurti naują valstybę, kuri gyventų pagal europietiškos tautinės, demokratiškos, sekuliarios valstybės standartus. Nors šiais laikais nelaikytume to geru sprendimu, tačiau, kad išvengtų naujų tautinių konfliktų, graikai ir turkai organizavo „populiacijos apsikeitimus“, kurių metu graikai masiškai trėmė turkus į Turkiją, o turkai graikus – į Graikiją. Kad nebekiltų religinių konfliktų, Atatiurkas griebėsi ne paprastos sekuliarizacijos, o karingo laicizmo, visiškai stumdamas religiją iš viešojo gyvenimo (kemalistai netgi uždraudė galvos dangalų dėvėjimą moterims viešosiose įstaigose). Lotyniškas raidynas tapo oficialiu turkų kalbos raidynu, pakeisdamas iki tol naudotą, religiškai svarbų arabišką raidyną.

Diak. Gintaras Jurgis Sungaila. Asmeninio archyvo nuotrauka

Religiniame kontekste, be abejo, iškilo klausimas, ką daryti su Hagia Sophia. Mieste vis dar rezidavo Konstantinopolio patriarchas, Pirmojo pasaulinio karo metu ten krikščioniškas pamaldas nelegaliai rengė graikų sukilėliai, patys musulmonai turėjo ne mažesnę mečetę kitoje aikštės pusėje. Tai tebebuvo aiškus musulmonų dominavimo krikščionių atžvilgiu simbolis, imperijos reliktas, todėl Atatiurkas 1935 m. nutarė sekuliarizuoti ir šį objektą. Kad nebūtų nuskriausti nei musulmonai, čia meldęsi beveik penkis šimtus metų, nei krikščionys, anksčiau meldęsi ten devynis šimtus metų, pastatas paverstas muziejumi. Musulmoniški kilimai išnešti, atidengtos išlikusios krikščioniškos mozaikos, visos pamaldos pastate uždraustos.

Naujasis status quo, kaip neseniai sakė Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, tapo religijų taikos bei dialogo Turkijoje simboliu. Vieta brangi ir vieniems, ir kitiems, abi religijos ja pagarbiai dalijasi, suprasdamos, kad nebėra nei Bizantijos, nei Osmanų imperijos. Žinoma, ir vieni, ir kiti norėtų, kad tai būtų jų maldos namai, tačiau tai pažeistų pasaulietinės valstybės principus.

Deja, ši politika turėjo ir neigiamą pusę – kadangi muziejumi rūpinosi valstybė, ir to nebuvo leidžiama daryti religinių bei nacionalistinių organizacijų atstovams, pastato būklė gerokai pablogėjo. Pakanka pažiūrėti, kaip atrodo Hagia Sophia ir palyginti su naujesne jos kopija kitoje aikštės pusėje (Mėlynąja mečete), kad suprastum, jog Hagia Sophia yra tiesiog apleista. Nublukę, nusilupę dažai, prakiuręs stogas greičiau primena ne muziejų, o griuvėsius. Pastaraisiais dešimtmečiais Turkijos kultūros ministerija pradėjo restauracijos programas, tačiau kartu pasaulyje iškilo ir krikščionių bei musulmonų organizacijos, kurios ėmė siūlytis prižiūrėti pastatą su sąlyga, kad jis taps jų maldos namais.

Šventosios Išminties katedros viduje. Galime matyti tiek krikščioniškų, tiek ir musulmoniškų ženklų. Pixabay.com nuotrauka

Dabartinis ginčas

Pastaraisiais metais Hagia Sophia tapo skirtingų religinių ir politinių partijų derybų korta. Pavyzdžiui, kai 2015 m. popiežius Pranciškus pripažino armėnų genocidą, Ankaros muftijus Mefailas Hızlı pareiškė, kad Hagia Sophia reikėtų kuo greičiau paversti mečete. Šventovės pavertimas mečete tapo ir svarbia dabartinio Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano politinės programos dalimi – jis sakė tai padarysiąs, pavyzdžiui, po to, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine.

Islamizacijos šalininkai dar 2016 m. pirmą kartą pažeidė 85 metus galiojusį draudimą ir surengė pastate musulmoniškas pamaldas. 2018 m. šventovėje musulmoniškai meldėsi ir prezidentas R. Erdoganas, skirdamas savo maldą „visų, kurie paliko mums šį paveldą, ypač Stambulo Užkariautojo, sieloms“. Partinių kovų dėl Stambulo miesto valdžios postų metu R. Erdoganas ėmė naudoti Hagia Sophia kortą vis dažniau.

Šio proceso apoteoze tapo šių metų gegužės 29 d. šventovėje surengta „Konstantinopolio užkariavimo šventė“. Minėdami užkariavimą, musulmonai šventovėje meldėsi pagal savo praktiką, tiesioginės transliacijos metu didžiuliame ekrane buvo rodomas ir R. Erdoganas. Po maldos buvo transliuojamas šviesos šou, su šviesos efektų pagalba buvo inscenizuoti Konstantinopolio sienų sprogimai, prie jų demonstruotos musulmonų raitelių armijų hologramos. Potekstė pakankamai aiški – turkai yra užkariautojai, ir ši šventovė yra jų trofėjus.

Šventosios Išminties katedros kupolas iš vidaus. Pixabay.com nuotrauka

Panašiais žodžiais buvo atsakyta į Jungtinių Valstijų valstybės sekretoriaus Michaelo Pompeo paraginamą palikti Hagia Sophia muziejaus statusą. Turkijos užsienių reikalų ministerijos atstovas Hami Aksoy pakomentavo: „Turkija rūpinasi istoriniu, kultūriniu ir dvasiniu Hagia Sophia paveldu nuo pat užkariavimo (angl. conquest) laikų […] Turime priminti, […] kad Hagia Sophia yra Turkijos nuosavybė. […] viskas, kas liečia Hagia Sophia yra mūsų vidaus reikalas.“ Turkijos valdžia UNESCO, Graikijos, JAV valdžių ir kitų institucijų komentarus priima kaip grėsmę šalies suverenitetui, nes Hagia Sophia laikoma ne kaip pasaulio paveldas, o kaip „ nuosavybė“, kurią teisėtai įgijo užkariaudama Konstantinopolį prieš penkis šimtus metų.

Tikroji priežastis, kodėl užsienio organizacijos sujudo, yra ta, kad, kaip sakė Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, statinio pavertimas mečete supriešintų krikščionis bei musulmonus ne tik Turkijoje, bet ir visame pasaulyje. Šventovė yra brangi ne tik turkams, bet ir viso pasaulio gyventojams, todėl šios diskusijos tokios karštos.

Panašu, kad po to, kai viena visuomeninių organizacijų po „Konstantinopolio užkariavimo šventės“ kreipėsi į teismą, prašydama išaiškinti, ar Atatiurko dekretas, paverčiantis mečetę muziejumi, yra teisėtas, klausimas pasiekė galimą finišo tiesiąją. Jeigu teismas galutiniame verdikte paskelbs, kad dekretas buvo teisėtas, tai reikš, jog R. Erdoganas gali nauju dekretu paversti pastatą mečete. Jei teismas išaiškins, kad sprendimas buvo neteisėtas, pastatas privalės būti paverstas atgal į mečetę.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA nuotrauka

Aktyvus šio proceso palaikymas viešumoje – suprantamas. Šiuo metu Turkija yra unitarinė valstybė, kurioje 98 procentai gyventojų išpažįsta islamą, senoji daugiatautė imperija nebeegzistuoja. Tie turkai, kurie palaiko Atatiurko sprendimą šventovę paversti muziejumi, bijo aktyviai priešintis, nes būtų laikomi „nepatriotiškais“. Tuo rizikingiau protestuoti mažumoms.

Apibendrinimas

Kaip galėtume įsivaizduoti klausimo sudėtingumą? Jei perkeltume veiksmą į Lietuvos istorinę realybę, galėtume palyginti procesą su Rusijos imperijos objektais nepriklausomoje Lietuvoje (žinoma, didelis skirtumas – lietuviai buvo užkariautoji, o ne užkariautojų tauta). Kai iš Lietuvos pasitraukė Rusijos imperijos valdžia, dalis iš katalikų atimtų maldos namų grįžo tikintiesiems, dalis ortodoksų maldos namų buvo nugriauti arba perimti katalikų nuosavybėn, tačiau didelė dalis liko ortodoksams. Žvelgiant į tai, kiek naujų maldos namų ortodoksai pasistatė nuo tarpukario, panašu, kad likusių maldos namų skaičius buvo gana adekvatus, o vietomis – net dosnus tikinčiųjų skaičiui. Tokie procesai visada labai sudėtingi ir reikalauja išminties.

Panašus procesas įvyko ir Turkijoje, tačiau dabar protestuotojai reikalauja jį keisti. Žinoma, visi krikščionys norėtų, kad ten vėl būtų bažnyčia. Visi musulmonai norėtų, kad ten vėl būtų mečetė. Tačiau trečia šalis turbūt pasakytų – jeigu nepavyksta šventovės pasidalinti, tai geriau būtų arba ja naudotis pakaitomis (kas pakankamai sudėtinga skirtingoms religijoms), arba nei vienam (t. y. palikti muziejumi). Viena aišku – Hagia Sophia išlieka gyva tikinčiųjų širdyse ne tik Turkijoje, bet ir už jos ribų, todėl bet kuris sprendimas bus nelengvas.