2021 03 07

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šventovės sugriovimas – mums išgelbėti

Valentinas de Boulogne, „Šventyklos išvalymas“, 1620–1625 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

„Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę“ (Jn 2, 13).

Kaip anuomet kiekviena žydų šeima, prieš pat Dievui juos išvaduojant iš Egipte patiriamos priespaudos, aukojo Jam ėriuką bei savo namų duris apšlakstė jo krauju (ir dėl to Viešpats išsaugojo izraelitų pirmagimių gyvybes), taip panašiai Kristus saugo bei laimina tikinčiuosius, kuriems Jo priesakų vykdymas yra dvasia ir gyvenimas. Taigi tikrosios Velykos pirmiausia prasideda žmogaus širdies šventovėje ir įgyja pagreitį Dievo namuose, kai dalyvaujantieji šv. Mišių aukoje (net ir karantino metu stebėdami pamaldas per televizorių) su tikėjimu šlovina Tą, kuris jų dėkingumo yra vertas per amžius.

Kai Jėzus peržengė šventyklos slenkstį, ką Jis išvydo? Jo Tėvo namuose esantys žydai, užuot meldęsi, užsiėmė piktnaudžiavimu prekyba, savotiška korupcija, ir dar kur (!?) – švenčiausioje vietoje, viską matant Neregimajam. Jaučiai, avys ir paukščiai, turėję būti skirti kaip atnaša bei auka hebrajų Dievui Jahvei, tapo gėdingu žydų suklupimo akmeniu, ant kurio jie statė naują Babelio bokštą, simbolizuojantį ne tik žydų, bet ir visos žmonijos dvasinio beviltiškumo bedugnę, iš kurios ją išgelbėti galės tik Tikrasis.

Jeruzalės šventyklos aikštė, kurioje įvyko Jėzaus ir žydų verteivų susidūrimas, buvo didelė (475 x 300 metrų dydžio) erdvė, kurią metaforiškai galėtume dar labiau išplėsti sakydami, kad tai – maldos namai, skirti Visagalio garbei bei visoms pasaulio tautoms (plg. Mk 11, 17). Tai – ne tik šventa patalpa, kurioje kyla kvepiantys kūrinio maldų smilkalų dūmai Jam, bet, pasak Bažnyčios mokymo, tikroji šventyklos prasmė – Jėzaus kūnas, visiškai suvienijantis Dievą ir žmogų. O kadangi kiekviena diena yra Dievo dovana, todėl visada stengiamės įprasminti dabarties momentą, kad galėtume tarti: „Tebūna viskas skirta Tau bei artimo gerovei, mano Dieve ir mano širdies tikrosios ramybės Priežastie!“

Jeruzalės šventykloje įvyko didžioji pertvarka: Jėzus išvartė pinigų keitėjų stalus, išvarė lauk gyvulius, išbarstė pinigus… Iš pirmo žvilgsnio Jis tapo nusistovėjusios tvarkos griovėju bei aikštingu maištininku. Tačiau kai išorinė žmonių prekybinių santykių „tvarka“ išniekino Dievo šventyklos sakralumą ir atvėrė kruopščiai slepiamą individų sugedimo pūlinį – trokšti pasipelnyti labiau nei ieškoti Dievo valios pritaikymo savo gyvenimo pašventinimui, – Jėzui neliko kito pasirinkimo, kaip vyti lauk prekybininkus. Tik vėliau, atsikvošėję, jie ims suvokti, jog Tas, kuris juos išvarė iš šventovės, pademonstravo tokią galią, kuriai absoliučiai niekas negalėjo pasipriešinti ir Jį sustabdyti…

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tai buvo ypatingos malonės pasireiškimas, kad visiems taptų aiškus Dievo planas: kiekvienas žmogus priklauso ne pats sau, o Viešpačiui. Kai asmuo rūpinasi vien asmeninės gerovės siekimu, ignoruodamas gyvybiškai svarbų Gelbėtojo valios pažinimą, apverčia aukštyn kojomis nekintamus Dievo tvarkos principus ir pasidaro panašus į šėtoną, norintį, kad Kūrėjas tarnautų jam, o ne jis – Jam. Taigi iš begalinio gerumo Dievo Sūnus visada išsaugo prerogatyvą griauti žmonių netikrumo stalus, ant kurių garuojantys tuštybės patiekalai yra skirti ne Jam, o stabų garbinimui. Viešpatie, kai reikia, malonės jėga mus iš vidaus taip savo nuožiūra supurtyk dabar, nes kai norėsime savo įgeidžius bei arogantiškas nuostatas pakeisti po savo mirties, geriau už mus žinai, kad bus per vėlu!

Pandemijos metu, kai pasaulyje COVID-19 mikrobai, dėl išlikimo mutuodami, įgyja naujus darinius ir klastingai tebesiskverbia į žmonių organizmus, visuomenėje neatsitiktinai matome tarpusavio susipriešinimo bacilas, kurios braunasi į jos narių sąmonę, apnuodija širdis ir liudija, kad lietuvių požiūriai į svarbius gyvenimo reiškinius kartais yra tokie kardinaliai skirtingi, jog, atrodo, kad jie patys, be Dievo malonės, niekados nesusitaikys.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Iš tiesų tiktai Kristus ir Dievo žodžio pažinimas gali mums visada padėti išlaikyti pagarbą kitaminčiams bei paskatinti melstis, pavyzdžiui, už homoseksualus (pastaruoju metu įvairiai vertinamus) bei tuos žmones, kurie perdėm liberaliomis ir Evangelijai ideologiškai prieštaraujančiomis nuostatomis, o kartais rafinuotu bei maskuojančiu pilnos tiesos nutylėjimu, kuris antai glūdi prieštaringai vertinamoje Stambulo konvencijoje, kelia tam tikrą sumaištį bei žeidžia mūsų jausmus.

Tarp ideologiškai skirtingų mūsų tautiečių grupių išaugusi vienų kitiems nepagarba liudija, kaip reikia šiuo gavėnios laiku Kristaus šviesos, nuskaistinančios klystančiųjų sielų užkaborius ir primenančios, jog Jis nepasitenkino tik šventu savo Tėvo šventovės išvalymu bei jai maldingo sakralumo sugrąžinimu, bet, kybodamas ant kryžiaus, leido, kad Jo kūno šventovė būtų sugriauta ir prisikėlimu iš numirusių visiems laikams atstatyta.