Šventųjų kūnų fenomenas – raktas į Baroko, Lietuvos ir pirmųjų krikščionių kankinystės istoriją

Parodos kuratorės KAMILĖ JAGĖLIENĖ ir VAIVA VASILIAUSKAITĖ atviravo – ir joms pačioms corpisanti tema iš pradžių kėlė labai daug klausimų. Šios įdomios ekspozicijos iniciatore tapo amerikiečių mokslininkė, meno istorikė dr. Ruth Sargent Noyes. 2018 m. ji kreipėsi į Bažnytinio paveldo muziejų su prašymu bendradarbiauti tyrinėjant Valkininkų šv. Bonifaco relikviją-skulptūrą, 1766-aisiais į Valkininkų pranciškonų vienuolyno bažnyčios Loreto koplyčią su iškilmėmis atgabentą Lietuvos pranciškonų provincijolo Antano Bonaventūros Bujalskio (1726–1782). Kaip teigia mokslininkė, šv. Bonifaco relikvija-skulptūra galinti būti vienas ankstyviausių išlikusių corposanto (it. „šventasis kūnas“) pavyzdžių Europoje.

1832 m. carinei valdžiai panaikinus konventą, relikvijos kartu su šv. Antano altoriumi buvo perneštos į dar nebaigtą statyti parapinę Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai buvusį vienuolyną susprogdino. 1970 m., atliekant bažnyčios rekonstrukciją, karstas su šv. Bonifaco relikvija-skulptūra buvo paslėptas po bažnyčios grindimis ir tik amžių sandūroje sugrąžintas į altorių.

Meno istorikei atvykus į Lietuvą atlikti tyrimų, buvo atrastas giminiškas šv. Bonifaco relikvijos-skulptūros atvejis, sakytume, jos brolis – Buivydžių šv. Florijono šventasis kūnas, XVIII a. pabaigoje čia iš Romos atvežtas Buivydžius valdžiusios Bžostovskių–Radziševskių giminės. Šiandien šv. Florijono relikvija-skulptūra saugoma savo pirminėje vietoje – iš geležies gargždo pastatyto olos formos altoriaus įduboje, neįprastoje keturšonėje piramidės formos koplyčioje, kurioje laidoti šeimos mirusieji.

Du etapai: nuo vientisų kūnų iki palaikų fragmentų

Romos katakombų šventųjų relikvijos-skulptūros XVIII a. viduryje–XIX a. viduryje tūkstančiais paplito daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių. Parodoje eksponuojamos šv. Bonifaco ir šv. Florijono relikvijos-skulptūros laikomos vieninteliais išlikusiais corpisanti pavyzdžiais Lietuvoje.

Kuratorė V. Vasiliauskaitė prisipažino, kad jai buvo įdomu suvokti, jog corpisanti relikvijos-skulptūros yra tik didesnio fenomeno ledkalnio viršūnė.

„Iš pradžių kilo natūrali reakcija (kaip, ko gero, kiekvienam šios parodos lankytojui): kas tas šv. Bonifacas? Kokia jo istorija? Iš kur jis toks? Prisimenu, pirmiausia ieškojau specifinių hagiografinių šaltinių, kurie galėtų pagrįsti šv. Bonifaco istoriją. Ir tik paskui supratau, kad tai visai kita tradicija, – pasakojo V. Vasiliauskaitė. – Šie šventieji Bažnyčios relikvijų traktavimo istorijoje žymi išties įdomų ir netgi kontroversišką laikotarpį. Laikotarpį, kuris glaudžiai susijęs su Baroko pasaulėžiūra, menine išraiška, Baroko žmogaus lūkesčiais, vaizdiniu tikėjimo patyrimu, pavyzdžio vaidmeniu jame.“

Kuratorei K. Jagėlienei iš pradžių klausimų sukėlė pati corpisanti sąvoka, skirtinguose kontekstuose suvokiama skirtingai: „Man buvo įdomu išsiaiškinti, kaip ši sąvoka išvis atsiranda, kada pradedama vartoti. Nes juk matai, kad vartojama labai plačiai: kalbama ir apie relikvijas-skulptūras, ir apie viso kūno relikvijas, corpisanti sąvoka gali ir siaurėti, ir platėti. Šiuo atveju ji siaurėjo. Iš pradžių corpisanti buvo vadinamos visos Romos katakombų relikvijos, šventieji kūnai, šventumo kasyklos, iš kurių iškyla ankstyvųjų krikščionių palaikai. Bet ilgainiui, XVIII a., taip imtos vadinti tik relikvijos-skulptūros.“

Šventųjų kūnų – corpisanti – sąvoka yra gana sena, siekianti lotynų kalbos gyvavimo laikus, kai šventieji kūnai, corporo sancto, reikšdavo kūnus krikščionių šventųjų kankinių, persekiotų Romos imperatorių už savo tikėjimą ir paaukojusių dėl to gyvybę. Krikščionių bendruomenėse buvo laikoma didžiulės pagarbos ženklu tokių kankinių kūnus saugoti, puoselėti ir prie jų melstis.

„Taigi minėtini du etapai, – tvirtino V. Vasiliauskaitė, – kai corpisanti, šventaisiais kūnais, įvardijami Romos katakombų krikščionių šventųjų kankinių, mirusių pirmaisiais krikščionybės amžiais, kūnai. Tapę krikščionybės pavyzdžiais, inkorporuojami į altorių, jie bylodavo, kad ant šių kankinių kaulų ir aukos tarsi dvasinio pamato stovi Bažnyčia.

O antru etapu, nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. vidurio, corpisanti jau vadinamos relikvijos-skulptūros. Tokio būdo pateikti kūno relikvijas – inkorporuojant palaikų fragmentus į skulptūrinį pavidalą – imtasi tuomet, kai palaikų iš katakombų buvo nebeįmanoma iškelti kaip vientisų kūnų.“

Pergalingas šventųjų kūnų pateikimas

Taigi 1578 m. katalikiškajai Europai atradus Romos katakombas, jose lyg šventumo kasyklose atrastiems nežinomų šventųjų kūnams būdavo suteikiami vardai, relikvijoms išdavus autentiškumo dokumentus, palaikai užantspauduotose dėžėse būdavo siunčiami į įvairias Europos vyskupijas. Bažnytiniam Tridento susirinkimui (1545–1563 m.) patvirtinus relikvijų svarbą kasdieniam tikėjimui, ankstyvųjų kankinių kaulai įgijo platų morfologinį spektrą: nuo didžiausią paklausą turėjusių viso šventojo kūno relikvijų iki smulkių fragmentų.

Kuratorės V. Vasiliauskaitės teigimu, iš pradžių rodant šias relikvijas tikintiesiems buvo mėginama atverti tikėjimo tiesas. „Na o vėliau Baroko epocha kaip viską aprėpiantis meninis judėjimas šią mintį pasiskolino. Ilgainiui Bažnyčios istorijoje atvaizdas vizualine kalba ima byloti apie daugybę simbolinių tikėjimo tiesų, glūdinčių už įprastinių simbolių ir vaizdinių. Ir šiuo atveju mes turime palaikų fragmentus, kurie patys vieni nedaug ką pasakytų, bet visai kas kita, kai jie sudedami į kūną, kuris vaizduojamas kaip šventasis kankinys, Romos karys, miręs už savo krikščionišką tikėjimą.

Įvizualinama pati esmė – šventojo kankinio istorija, juolab kad Katalikų Bažnyčiai, be pačios kankinystės fakto, skelbiant šventuoju kankinį, nereikia kitų šventumo įrodymų. Šventojo kankinio šventumas kyla iš jo aukos, iš mirties pasitikimo momento. Vizualinis corpisanti pateikimas apie tai ir kalba, atverdamas pirmųjų krikščionybės skleidėjų laikus“, – aiškino Bažnytinio paveldo muziejaus parodos kuratorė V. Vasiliauskaitė.

Estetika vaizduojant šventuosius kūnus išties labai svarbi, teigė K. Jagėlienė. Žvelgdami į Valkininkų šv. Bonifaco relikviją-skulptūrą negalime nepastebėti nuostabių detalių: kardo su kristograma – Kristaus kario simbolio, baltojo erelio karinio ordino – kovos už tikėjimą nusipelnymo ženklo, laurų vainiko, palmės šakelės – pergalės simbolių, kraujo ampulės, senovės romėnų kostiumo.

„Mums pikantiškiausia detalė yra šv. Bonifaco žiedas ant sidabro siūlais siuvinėtos pirštinės. Anot mūsų restauratorių, šis žiedas buvo padarytas iš auskaro, vadinasi, kad ant šventojo kūno buvo uždėtas kaip votas“, – aiškino K. Jagėlienė.

Išties tai pergalingas šventųjų kūnų pateikimas, ištisa vizualinė programa: nors žemiškasis kūnas nukankintas ir paženklintas žiaurios mirties, tačiau, užuot buvęs suniekintas, vaizduojamas pergalingai ir dėl laukiančio prisikėlimo momento, ir dėl to, kad ši auka, kaip sektinas pavyzdys, gali įkvėpti drąsą kitiems tikintiesiems.

Antropologiniai tyrimai ir šventųjų kūnų identitetas

Rengiant parodą buvo atlikti minimų dviejų vienintelių Lietuvoje išlikusių corpisanti – šv. Bonifaco ir šv. Florijono – pavyzdžių antropologiniai bei rentgeno tyrimai. Kuratorės patikino, kad tai buvo daroma neinvaziškai, su visa derama pagarba palaikams. O įdomu tai, kad ši procedūra tarsi leidžia šiuolaikinėmis priemonėmis, mokslo akimis pažvelgti į relikvijas jų ištakų etapu, kai būdavo matomas visas šventasis kūnas, atviri jo palaikai.

Antropologiniai ir rentgeno tyrimai atskleidė, kad šv. Bonifaco atveju kūnas išdėliotas ne vientisas ir ne anatomine tvarka: pavyzdžiui, šonkaulių vietoje galima įžvelgti netgi žmonių kulnų, pėdų kaulų žymių. Taip pat nustatyta, kad šv. Bonifaco relikviją-skulptūrą sudaro keleto žmonių palaikai, datuojami ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu. Pačių relikvijų yra gana daug, išlikusi ir kaukolė su dantimis. Šv. Bonifaco relikvija-skulptūra konstruojama iš kaulų suformuotą skeletą apgaubiant lino drobulės apvalkalu, naudojant papildomas medžiagas: vatą, vašką, vielą.

O kodėl relikvija-skulptūra turi šv. Bonifaco vardą? – kyla natūralus klausimas. Ką reiškia tokia tapatybė – ar konkretų šventąjį, ar tiesiog simbolinį bendrinį pavidalą?

K. Jagėlienės teigimu, corpisanti nėra siejami su istoriniais šventaisiais. Valkininkų šv. Bonifacas neturi nieko bendra su ankstyvųjų laikų krikščionimis kankiniais šv. Bonifacu persiečiu ar šv. vyskupu Bonifacu.

„Atradus Romos katakombas su ankstyvųjų krikščionių palaikais, buvo labai sunku identifikuoti, kokie asmenys čia palaidoti. Tai bylojančių ženklų būdavo vos porą procentų: galbūt koks inicialas, krikščioniškas simbolis, palmės šakelė, balandis, kraujo ampulė. Iš to tegalėjai pasakyti, kad tikriausiai tokie palaikai priklausė tikinčiajam. O vardas šventajam kūnui galėjo būti suteikiamas pagal mecenato norus, tuo metu valdžiusį popiežių; jeigu užsakydavo vienuolija – pagal jos globėją, pagal krikščionišką dorybę, pavyzdžiui, šv. Feliksas – „laimingasis“, šv. Klemensas – „gailestingasis“. Bet pasitaikydavo ir tokių – šv. Anonimas, šv. Inkognitas.

Mūsų šv. Bonifacui vardas greičiausiai buvo suteiktas dėl to, kad buvo paplitęs Šiaurės, vokiškuose kraštuose“, – aiškino K. Jagėlienė.

Kristaus kariai šv. Bonifacas ir šv. Florijonas

Parodoje eksponuojamas leidinys, kuriame pavaizduota šv. Bonifaco graviūra liudija jo pirminį ar greičiausiai bendrinį pavidalą. Įvairios pamaldumo knygelės, pasak kuratorių, buvo skirtos skatinti konkrečiam šventajam kūnui pamaldumą.

„Ši graviūra yra bendrinis visų corpisanti provaizdis, iliustruojantis, kokiu pavidalu jie įprastai būdavo vaizduojami. Kaip kad mūsų šv. Bonifacas, kol nebuvo pakeistas: guli trimis ketvirčiais pasisukę, parėmę galvą, tarsi būtų užmigę, ilsėtųsi, dažnai rankoje laiko palmės šakelę arba kalaviją. Šalia – kraujo ampulė.

Buivydžių Šv. Florijonas savo išvaizda ir pateikimu netgi panašesnis į graviūroje pavaizduotą provaizdį nei pats Bonifacas, kuris vėliau, atnaujinant relikviją-skulptūrą, jai dėvintis, buvo paguldytas gulsčiai, – pasakojo V. Vasiliauskaitė. – Iš tiesų turime du šventųjų kūnų relikvijų-skulptūrų, gamintų Romoje, tipus – Kristaus kario, kuriam priklauso abu lietuviškieji corpisanti, ir Kristaus sužadėtinės.“

Buivydžių šv. Florijono šventasis kūnas irgi vaizduojamas kaip Kristaus karys – labai stilizuotai, pagal XVIII a. madą: jo krūtinės drabužis imituoja šarvus, sijonas – odinius drabužius. Ir vis dėlto jis – tarytum kilmingas jaunuolis, vilkintis šilkines kojinaites ir po kaklu pasirišęs puošeivos kaspinėlį. Rankoje, žinoma, pergalingai laiko savo kankinystės simbolį – palmės šakelę. Apskritai corpisanti be palmės šakelės – retas atvejis.

Žvelgiant į šv. Florijono rentgeno nuotrauką matyti, kad relikvija suformuota aplink vieną didelį kaulą, greičiausiai šlaunikaulį, dėl to šventasis kūnas toks mažas ir primena vaiką. Skirtingai nei šv. Bonifacas, Šv. Florijonas guli šonu. Kaip ir kita geografiškai artimiausia lietuviškiems corpisanti išlikusi relikvija-skulptūra – Mosare (dab. Baltarusija) esantis kankinio šv. Justino kūnas, irgi laikytinas vienu iš ankstyvųjų corpisanti. LDK bajoras, Zarečos seniūnas Antanas Tadas Košicas (g. 1720 m.) jį po audiencijos pas popiežių Benediktą XIV iš Romos atsivežė į savo giminės valdas Medile. XIX a. viduryje šventasis kūnas buvo pergabentas į Mosaro Šv. Onos bažnyčios Švč. Mergelės Marijos altorių.

Parodoje eksponuojami ikonografiniai ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad relikvijų-skulptūrų Lietuvoje būta ne vienos.

„Nors corpisanti fenomenas, – svarstė kuratorė V. Vasiliauskaitė, – išties komplikuotas, kartais kontroversiškas, tiek visokių permainų patyręs, tačiau jis mums kaip hologramą atveria labai spalvingą Baroko epochą, kalbančią apie pavyzdžio, atvaizdo ir tikėjimo sąryšį. Per šiuos pavyzdžius mes galime nerti gilyn ir į Baroką, ir į Lietuvos istoriją, ir į pirmųjų amžių krikščionių gyvenimą. Corpisanti fenomenas yra raktas viskam.“