Šventumo estetika. Atsimainęs ir gydantis Kristus

Seniausi šio siužeto pavyzdžiai Rytų apeigų bažnyčiose randami jau nuo VI a., tačiau Vakarų dailėje atsimainymo scenos išpopuliarėjo sąlyginai vėlai. Jose dažniausiai vaizduojamas evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką aprašomas epizodas, kai Petrą, Jokūbą ir Joną ant kalno užsivedęs Kristus jų akivaizdoje atsimainė, šalia jo pasirodė Elijas ir Mozė, kurie kalbėjosi su Jėzumi.

Rafaelio paveiksle ši konkreti scena užima kiek mažiau nei pusę atvaizdo ploto. Ankstyviausiame žinomame dailininko studijos eskize kompozicija buvo visiškai kitokia. Rafaelis ketino taip pat vaizduoti tik įprastą sceną su Kristumi, Moze, Eliju ir trimis mokiniais. Virš Jėzaus turėjo būti vaizduojamas Dievas Tėvas, apsuptas angelų. Kiek vėlesnio eskizo kompozicija jau panaši į galutinę paveikslo versiją, tačiau Kristus ir pranašai joje stovi ant žemės.

Viršutinėje paveikslo dalyje matome Kristaus atsimainymą. Jėzus sklendžia ore, apgaubtas ryškios šviesos ir debesies, jo rūbai vaiskiai balti (Mk 9, 3). Kristui iš dešinės pasirodo Mozė, kurį atpažinti galima iš akmeninės Sandoros lentelės kampo, jam iš kairės – Elijas. Po Kristaus kojomis išsigandę ir parpuolę ant žemės iš kairės Jokūbas, Petras ir Jonas (Mt 17, 6). Šie apaštalai taip pat simbolizuoja tris dieviškąsias dorybes, todėl Petras centre dėvi mėlynai geltonus rūbus – tikėjimo simbolį, Jokūbas kairėje vilki žalią apsiaustą, reiškiantį viltį, o Jonas – raudoną, simbolizuojantį meilę. Kairėje pusėje dvi klūpančios figūros, kaip spėjama, yra šventieji Justas ir Pastoras – krikščionys broliai kankiniai, kurie taip pat Bažnyčios buvo minimi rugpjūčio 6 d.

Apatinėje paveikslo dalyje vaizduojamas iškart po atsimainymo einantis Šventojo Rašto epizodas – berniuko epileptiko išgydymas po to, kai apaštalams nė vienam nepavyko išvaryti demono (Mt 17, 14–20). Kai kurie tyrėjai mano, kad Rafaelis vaizduoja jau įvykusį stebuklą, kai nuo kalno nusileidęs Kristus išgydė berniuką. Mat jis vaizduojamas stovintis ant savo kojų, nebeapimtas priepuolio ir pravėręs burną, tarsi iš jo ką tik būtų išėjęs demonas. Tačiau taip pat verta atkreipti dėmesį, kad berniuko kūnas atrodo vis dar įsitempęs, jį prilaiko tėvas, o akys – vis dar užverstos į viršų.

Apatinės paveikslo dalies kairėje matome devynis apaštalus. Kairiajame kampe su atversta knyga vaizduojamas Evangelistas Matas, kuris aprašė atsimainymą. Andriejus, kaip spėjama, vaizduojamas kaip prisėdęs žilstelėjęs vyras su barzda ir sodriai raudona tunika. Už jo tikriausiai matome Simoną ir su juo kartu Persijoje ir Babilone apaštalavusį Judą Tadą, kuris dešine ranka rodo į apsėstą berniuką. Pačioje kairėje, tarsi šešėlyje pasislėpusi figūra tamsiu apsiaustu, kaip spėjama, yra Judas Iskarijotas.

Verta atkreipti dėmesį į Kristaus figūrą, kuri atrodo sklendžianti ore ne vien virš Jokūbo, Petro ir Jono, bet virš visų paveikslo figūrų ir taip simboliškai sujungia abu Šventojo Rašto epizodus. Tačiau yra ir daugiau interpretacijų, kodėl paveikslas padalytas į dvi dalis. Dažniausiai interpretuojama, kad viršutinioji, šviesesnė ir itin simetriškos kompozicijos dalis teologiškai simbolizuoja Kristaus atpirkimą, o apatinioji, tamsi ir kiek chaotiška – žmonių trapumą ir ydas. Panašiai manė ir poetas Goethe, teigęs, kad paveikslo apačioje vaizduojamą kančią atsveria iš Dangaus siunčiama dieviška pagalba. Dar kiti tyrėjai mano, kad paveiksle Rafaelis tarsi užkodavo savo paties vardą, kuris hebrajiškai reiškia „Dievas gydo“.

Rafaelio darbe yra ir daugiau vaizdinių bei spalvinių kodų, kurie pagrindžia dviejų atskirų Naujojo Testamento scenų vaizdavimą viename paveiksle. Figūrų linijos, šviesotamsos technika kuriami efektai, spalvų derinimas ir bendra kompozicija paverčia šį atvaizdą neabejotinu šedevru ir bene įspūdingiausiu Kristaus atsimainymo paveikslu.