Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 22

Tomas Riklius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šventumo estetika. Didi nusidėjėlė ir didi šventoji

Tomas Riklius. Justės Gadliauskaitės nuotrauka

Parmos dailės mokyklos atstovo Correggio paveiksle „Noli me tangere“ (lot. nelaikyk manęs) vaizduojamas Marijai Magdalietei pasirodantis Kristus. Tai be galo ekspresyvus atvaizdas, pasakojantis apie Dievo gailestingumo slėpinio didybę.

Paveikslo pavadinimas yra nuoroda į Kristaus pasirodymą Marijai Magdalietei, aprašomą Evangelijoje pagal Joną (Jn 20, 11–18). Prie tuščio kapo verkiančiai Magdalietei pasirodė Jėzus, kurio šioji iškart neatpažino, manydama, kad tai sodininkas. Pašaukta vardu Marija atsisuko ir išvydo Kristų, kuris liepė nelaikyti jo, nes Magdalietė apkabino Jėzaus kojas (Mt 28, 9).

Antonio da Correggio, „Noli me tangere“ (apie 1525 m., drobė, aliejus, 130 x 103 cm). Prado muziejaus Madride eksponatas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Marijos Magdalietės ikonografija siekia ankstyvuosius viduramžius, tikriausiai VI a., kai ji buvo pradėta vaizduoti nukryžiavimo ir prisikėlimo scenose. Pagal seną tradiciją Magdalietė buvo tapatinama su nusidėjėle, kuri, atsinešusi alebastrinį indą kvapaus tepalo, savo ašaromis laistė Kristaus kojas, jas šluostė savo plaukais, bučiavo ir tepė tepalu (Lk 7, 36–38). Vienas pirmųjų šį sulyginimą savo homilijoje padarė VI a. pabaigos popiežius Grigalius Didysis. Dėl šios priežasties krikščioniškame mene Marija Magdalietė dažniausiai atpažįstama iš ilgų palaidų šviesių plaukų ir rankoje laikomo ar greta padėto tepalo indelio.

Šiame brandaus Correggio kūrybos laikotarpio paveiksle Mariją Magdalietę atpažįstame iš ilgų šviesių plaukų ir bendro atvaizdo konteksto. Jos suklupimas prie Jėzaus kojų, taip pat prie Kristaus matomi sodininko įrankiai bei, žinoma, pats pavadinimas nurodo, kad tai yra minėtojo epizodo iš Evangelijos pagal Joną vaizdinė interpretacija. Geltonos spalvos Magdalietės suknelė tikriausiai yra nuoroda į jos buvimą nusidėjėle iki sutinkant Jėzų. Būtent geltona spalva Renesanso laikotarpiu dažnai simbolizavo laisvo elgesio moteris, Venecijoje ir Florencijoje viešumoje jos turėjo dėvėti geltoną šaliką arba skarą.

Kristaus figūra yra netipiška tuo, kad vaizduojama mėlynais rūbais ir be žaizdų rankose, kojose bei dešiniajame šone. Įprastai prisikėlimo scenose Jėzus vaizduojamas baltais (Jn 20, 12) arba raudonais rūbais. Raudona tokiuose atvaizduose dažniausiai simbolizuoja Kristaus mirtį arba jo kraują, kuris buvo pralietas nuodėmėms atleisti. Correggio vaizdinis sprendimas nesirinkti nė vienos iš pastarųjų spalvų perteikia Kristaus prisikėlimą tobula forma ir jo dieviškumą.

Paveikslo reikšmei svarbus ir fone regimas peizažas. Tai nėra dailininko sugalvotas neegzistuojantis gamtos reljefas. Correggio kūrybos tyrėjai pastebi, kad fone regima už medžių pasislėpusi žalia kalva yra Bismantovos uola, netoli Emilijos Redžo. Su šia uola nuo seno buvo susijęs pamaldumas Marijai Magdalietei. Buvo tikima, kad po Kristaus mirties, keliaudama į Pietų Prancūziją, Marija praėjo šią uolą, todėl jos prieigose buvo įkurtos kelios koplyčios, primenančios apie šį įvykį.

Žinoma, toks pasakojimas buvo tik viena iš daugelio fikcinių Marijos Magdalietės gyvenimo interpretacijų, aktyviai kurtų viduramžių Europoje. Kadangi Marija Magdalietė Naujajame Testamente vardu minima net dvylika kartų, ji liudijo ne tik nukryžiavimą (Jn 19, 25), bet ir prisikėlimą (Jn 20, 1), tačiau iš Biblijos teksto apie jos gyvenimą žinoma labai menkai, viduramžių autoriai Europoje siekė „užpildyti“ trūkstamas istorijos spragas. Manyta, kad Marija buvo kilusi iš turtingos, gal net karališkos šeimos. Maždaug X a. Italijoje susiformavo tradicija Magdalietę vaizduoti kaip šventąją atsiskyrėlę, gyvenančią dykumoje ar kokioje kitoje nuošalioje vietoje. Tikėtina, kad būtent šių tradicijų atgarsius regime Correggio paveiksle, kuriame Marija Magdalietė vaizduojama sutinkanti Jėzų Italijos kalnuose.

Iš pažiūros paprastame atvaizde dailininkas perteikė ilgą tradiciją turintį pasakojimą apie Dievo gailestingumo slėpinio didybę. Ne be reikalo Kristus kaire ranka rodo į dangų, taip primindamas savo žodžius, kad Tėvas mylės visus, kurie myli Kristų (Jn 14, 21), ir pažadą niekuomet neatstumti ateinančiųjų pas jį (Jn 6, 37).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.