Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 11

Tomas Riklius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šventumo estetika. Du didieji pašaukimai, dvi didžiosios regulos

Tomas Riklius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Teatriškas, dinamiškas ir kupinas mistinių reikšmių Guercino paveikslas „Šv. Pranciškus ekstazėje su šv. Benediktu“ pasakoja apie šventųjų gyvenimus, jų darbus ir jų vienuolių regulų svarbą Katalikų Bažnyčiai.

Bolonijos dailės mokyklos atstovo Guercino paveikslas yra beveik tobulas itališko baroko dailės pavyzdys. Atvaizdo rombo formos kompozicija, figūrų plastika ir dramatiškos rūbų klostės kuria dinamišką ir rafinuotą paveikslą, kupiną veržlumo ir teatrališkumo. Kitas svarbus ir sakralinei baroko dailei būdingas elementas, matomas šiame paveiksle, – misticizmas, kuris derinamas su labai realistišku ir tiksliu figūrų bei aplinkos perteikimu.

Guercino, „Šv. Pranciškus ekstazėje su šv. Benediktu.“ (1620 m., drobė, aliejus, 280 x 183 cm.). Luvro muziejaus Paryžiuje eksponatas. Mathieu Rabeau / Luvro muziejaus nuotrauka

Paveikslo kairėje matome sėdintį šv. Benediktą, žvelgiantį į Dangų. Krikščioniškoje ikonografijoje įprasta šį šventąjį matyti juodu benediktinų abitu su gobtuvu, ilga barzda, rankose laikantį knygą ir pastoralą. Tačiau šiame paveiksle šv. Benediktas vaizduojamas baltu, o ne juodu vienuolio abitu. Toks kiek neįprastas šventajam rūbas pabrėžia, kad jis yra ir kitų benediktinų regulos vienuolijų, pavyzdžiui, cistersų, kamaldulių bei olivų, pradininkas. Verta atkreipti dėmesį į šv. Benedikto laikomą pastoralą ir prie jo kojų padėtą vyskupo mitrą. Krikščioniškoje ikonografijoje, atsižvelgiant į abatų privilegiją per liturgines apeigas ir bažnytines iškilmes nešioti vyskupo insignijas, tai nurodo asmens buvimą abatu.

Paveikslo dešinėje matomas šv. Pranciškus Asyžietis yra vaizduojamas su jam įprastu labai kukliu rudu pranciškonišku abitu, jo rankose vos įžiūrimos stigmos. Tačiau reikia nepamiršti, kad žvelgiame į baroko epochos dailės kūrinį, Guercino nebūtų vaizdavęs šv. Pranciškaus visiškai paprastai, be jokių papildomų simbolių ar intelektualinių nuorodų. Kairėje rankoje laikomas neryškus rožinis turi bent dvi reikšmes. Pirmiausia tai gali būti nuoroda į šv. Pranciškaus pašaukimą, kai vieną 1208 m. vasario rytą, dalyvaudamas Mišiose jo paties atstatytoje Švč. Marijos Angelų Karalienės bažnytėlėje (Porciunkulėje), suprato savo pašaukimą ir atsidėjo keliaujančio pamokslininko gyvenimui. Tačiau labiau tikėtina, kad rožinis šv. Pranciškaus rankose nurodo į „Pranciškonų vainiką“, kai kalbamas septynių dalių rožančius Septynių Marijos Džiaugsmų garbei. Ši praktika XV a. atsirado ir išpopuliarėjo būtent pranciškonų vienuolių gretose.

Šv. Pranciškus su angelu buvo gana įprastas siužetas katalikiškoje sakralioje dailėje po Tridento susirinkimo. Toks vaizdavimas atspindėjo Tomo Celaniečio ir šv. Bonaventūro pasakojimus apie šv. Pranciškų, kuris alinamas ligų troško sustiprinti savo dvasią muzikos garsais, tuomet jam maldoje pasirodė angelas, kuris liutnia grojo be galo malonią melodiją. Vis dėlto angelo, sklendžiančio ant debesies ir grojančio styginiu instrumentu, figūra primena ne tik apie šv. Pranciškaus ekstazę. Ji simboliškai sujungia abu šventuosius, du svarbiausius Vakarų vienuolijų regulų kūrėjus. Šį akcentą sustiprina jų abiejų rankose laikomos knygos, jų sukurtų vienuolių regulų simboliai.

Abu šventieji įdėmiai klausosi angelo atliekamos dangiškosios muzikos, kuri simbolizuoja, kad abi regulos buvo įkvėptos dieviškosios apvaizdos. Šv. Benediktas savąjį įkvėpimą priima ramiai žvelgdamas į dangų, o šv. Pranciškus išgyvena ekstazę – jo lūpos pravertos, akys užmerktos, dešine ranka bando prisidengti nuo angelo sklindančią dangiškąją šviesą, kuri akina ir tikriausiai nurodo į Pranciškaus viziją, kuomet išvydus serafimą jam atsivėrė stigmos.

Papildomų klausimų gali kelti paveikslo aplinka. Už Pranciškaus nugaros regime tikriausiai barokinės bažnyčios kampą, šventasis sėdi ant nuvirtusios kolonos, po šv. Benedikto kojomis – klasikinio pastato karnizo nuolaužą, po angelo pėdomis – akmenį, primenantį altorių. Šios detalės neturi vienos konkrečios reikšmės, bet gali būti nuoroda į abiejų šventųjų gyvenimų įvykius ar jų regulų svarbą. Pasakojama, kad apsigyvenęs ant Kasino kalno šv. Benediktas pagonių šventyklų vietoje pastatė savo vienuolyną – Dievo miestą, kaip priešingybę velnio miestui. Paveiksle matomos architektūrinės detalės taip pat gali būti nuoroda į Inocento III sapną, kuomet, pas jį atvykus šv. Pranciškui, popiežius susapnavo griūvančią Laterano baziliką, kurią prilaikė ir taip išsaugojo Pranciškus.

Būtų galima dar detaliau nagrinėti kitas šio atvaizdo detales, angelo ir jo skleidžiamos muzikos reikšmę, visgi 1620 m. pranciškonų Šv. Petro bažnyčiai Čente, gimtajame Guercino mieste, sukurtas atvaizdas pirmiausia pasakoja apie tikėjimą ir dievišką pašaukimą, apie dviejų šventųjų regulų svarbą vienuolijų tradicijai Katalikų Bažnyčioje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.