Šventumo estetika. Ekspresyvi šv. Lauryno kankinystė

Venecijos dailės mokyklos atstovo Tiziano darbe regime įprastą šventojo Lauryno mirties sceną. Pasak legendos, kai Romos imperatorius suėmė popiežių, pastarasis patikėjo Romos bažnyčios iždą diakonui Laurynui. Imperatorius norėjo nusavinti turtą, apie kurio gausą sklandė gandai, tačiau Laurynas jau buvo viską išdalijęs vargšams. Ankstyviausiuose, IV a. šios kankinystės šaltiniuose – krikščionių poeto Prudencijaus ir Milano vyskupo šv. Ambraziejaus darbuose – taip pat minima, kad, imperatoriui pareikalavus atgabenti iždą, Laurynas atvedė Romos vargšus ir tarė, kad tai yra didžiausias bažnyčios turtas. Įniršęs imperatorius įsakė įkalinti, nuplakti ir sudeginti diakoną ant metalinių grotelių.

Tiziano darbe regime visus žinomus šv. Lauryno ikonografijai atributus. Dar nuo IV a. šv. Laurynas vaizduojamas su grotelėmis, ant kurių patyrė savo kankinystę, o XIII a. „Aukso legendoje“ taip pat minimos šakės, kuriomis budeliai spaudė Lauryną, todėl kartais kaip šventojo kankinystės simbolis vaizduojamos ir jos.

Tiziano paveikslas yra itin ryškus ir sukrečiantis. Vienas budelis atvaizdo kairėje kūrena ir taip įsiliepsnojusi laužą. Kita figūra rankomis bando prispausti Lauryną prie grotelių, dar kita dešinėje ilgu dvidančiu smeigia į šventojo šoną. Visas šis romėnų karių sujudimas ir dešinėje matoma figūra ant žirgo su raudona vėliava primena apie Prudencijaus aprašytą Lauryno kankinystės momentą, kai pats šventasis savo budeliams tarė, kad vienas šonas jau iškepęs, tad laikas apversti ant kito.

Paveikslo centre matomas šv. Laurynas tiesia savo dešinę ranką ir žiūri į dangų, iš kurio pro prasivėrusią nakties tamsą krenta dangiška šviesa. Tai vėlgi yra nuoroda į Prudencijaus tekstą, pasak kurio, Laurynas prieš pat savo mirtį meldėsi Kristui už Romos miestą ir jo žmones. Apie tai primena ne tik pati šventojo figūra ir iš dangaus krentantis šviesos ruožas, bet ir paveikslo fone matoma antikinė skulptūra bei kolonada.

Kaip sutaria dauguma menotyrininkų, tiesiai už Lauryno vaizduojama moters statula yra deivė Vesta su sparnuota pergale savo rankoje. Ji simbolizuoja krikščionybės pergalę prieš pagonybę ir tikėjimo triumfą mirties akivaizdoje. Paveikslo dešinėje matomos korintinės kolonos tikriausiai vaizduoja iki mūsų dienų išlikusią imperatoriaus Hadrijano šventyklos kolonadą, taip įvietinant atvaizdo veiksmą antikinėje Romoje.

Dėmesio vertas ir atvaizdo atlikimo meistriškumas. Drąsūs ir išraiškingi potėpiai sukuria tam tikro nerūpestingumo ir ekspresyvumo įspūdį, itališkai vadinamą sprezzatura. Taip pat venecijietis, Tiziano amžininkas humanistas ir dailės teoretikas Ludovico Dolce, šį meninį nerūpestingumo aspektą yra pavadinęs neabejotinu meistriškumo įrodymu. Tačiau įsižiūrėjus matyti, kad polėkio įspūdis tėra meninė apgaulė, nes paveikslo kompozicija subtiliai apgalvota iki menkiausios detalės.

Tiziano paveikslo spalvos yra itin tamsios, beveik monochrominės, tačiau tamsią naktį išblaško vaiski laužo šviesa ir du žibintai, kurie apšviečia centrines paveikslo figūras ir išryškina antro plano detales. Šv. Lauryną taip pat nušviečia iš viršaus krentančios dangiškos šviesos pliūpsnis, kuris, žvelgiant iš toliau, sukuria įspūdį, tarsi sceninis prožektorius išryškintų Lauryno kankinystę balsva šviesa. Pastebimas ir Venecijos dailės mokyklai būdingas ryškių spalvų naudojimas. Paveikslo patamsyje išryškėja sarkana raudona kareivio skraistė tiesiai už dešinės Lauryno rankos, žalias tikriausiai angelo apsiaustas kiek dešiniau, geltona raitelio kirasa dešinėje ir plazdanti raudona vėliava.