Šventumo estetika. Iš naujo įtikėjęs Tomas

Šiame paveiksle matome konkretaus biblinio siužeto perteikimą. Kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną, tos pačios dienos, kai Kristus prisikėlė, vakare, Jėzus pasirodė mokiniams, tačiau apaštalas Tomas nebuvo su jais ir nepatikėjo. Po aštuonių dienų Jėzus vėl pasirodė ir kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 19–29).

Įvairios šios scenos meninės interpretacijos yra žinomos dar nuo VI a. ir visuomet vaizduodavo momentą, kai apaštalas Tomas rodo arba vos prisiliečia prie žaizdos Kristaus šone. Nors Naujajame Testamente neminima, kurį Jėzaus šoną kareivis pervėrė ietimi (Jn 19, 34), tačiau, kaip ir šiame Caravaggio paveiksle, bendra meninė konvencija buvo žaizdą vaizduoti Kristaus kūno dešinėje. Siužetas katalikiškame pasaulyje naujai išpopuliarėjo XVI a. pabaigoje po Tridento susirinkimo, pabrėžiant krikščioniškosios praktikos tradicijų, tokių kaip piligrimystė, relikvijos ir sakralūs atvaizdai, svarbą ir reikšmę tikėjimui.

Caravaggio paveikslas savo realistiškumu primena tarsi Evangelijos pagal Joną epizodo nuotrauką, kurios centre regime apaštalą Tomą, įbedusį dešinės rankos rodomąjį pirštą į žaizdą Kristaus šone taip, kaip buvo dažnai vaizduojama ir ankstesniuose tokio siužeto paveiksluose. Tačiau Caravaggio sukurtas atvaizdas yra ir beveik radikaliai naujas. Nematome jokių įprastų šventumo atributų, paveiksle nėra aureolių, apaštalai neturi jiems įprastų atributų, o beveik trečdalis Tomo piršto vaizduojamas Kristaus žaizdoje.

Dailininkas pasirinko su šviesotamsos technikos pagalba visą dėmesį sukoncentruoti į Kristaus šoną ir Tomą. Dešine ranka Jėzus atitraukia savo togą, atskleisdamas žaizdą, kairiąja jis tarsi veda Tomo ranką, drąsindamas jį. Jėzaus veidas ramus ir susikaupęs, tačiau visi trys mokiniai atrodo įsitempę ir kupini išgąsčio ar nuostabos – tai matyti iš raukšlių jų kaktose. Tomo žvilgsnis tiesiog prikaustytas prie žaizdos Kristaus šone. Kiti du apaštalai, spėjama, Petras ir Jonas, kuriems Marija Magdalietė pirmiesiems pranešė apie tuščią kapą (Jn 20, 2), taip pat savo žvilgsnius tiesiog įsmeigę į Jėzaus šoną, o galbūt į patį veiksmą, kaip prisikėlęs Kristus leidžia Tomui ne tik pamatyti ar paliesti, bet įkišti pirštą į savo žaizdą.

Iš paveikslo kairės krentanti šviesa, kuri išryškina Jėzų ir mokinių veidus, yra tarsi tam tikras apreiškimo simbolis, pabrėžiantis nuostabą ir išgąstį apaštalų veiduose. Apreiškimo šviesa apaštalui Tomui per pamatymą ir palietimą suteikia supratimą ir atnaujina bei sustiprina jo tikėjimą. Verta prisiminti ir tai, kad pagal tradiciją Tomas buvo smalsus, bet ir skeptiškas (Jn 14, 5). Tomas nepatiki vien savo akimis, tik palietęs Kristaus žaizdą jis sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Tokį apaštalą ir matome Caravaggio paveiksle – nustebusį, šiek tiek išsigandusį, bet kartu akylai tiriantį Kristaus žaizdą.

Caravaggio paveikslas „Šv. Tomo netikėjimas“ dar dailininkui esant gyvam buvo vienas daugiausia kopijuojamų jo darbų. Šiandien žinomos bent penkios tikslios atvaizdo kopijos. Paveikslo sukūrimo aplinkybės sutampa su popiežiaus Klemenso VIII ir kitų meno mecenatų įgyvendinta meninė programa, skirta 1600 m. Bažnyčios jubiliejui. Netikinčiojo Tomo siužetas puikiai tiko iliustruoti piligrimystės, relikvijų ir kitų tradicinių katalikiškų praktikų svarbą bei reikšmę atsinaujinančiai Bažnyčiai, kurios centre XVI a. atsidūrė misijinė ir pastoracinė veikla.