Šventumo estetika. Kaip Augustinas bandė paaiškinti Trejybę

Benvenuto Tisi (il Garofalo), „Šv. Augustino vizija“ (apie 1520–1535 m., medis, aliejus, 65 x 85,8 cm). Nacionalinės Londono galerijos eksponatas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Feraros dailės mokyklos atstovo Benvenuto Tisi‘o, vadinamo Il Garofalo, paveiksle „Šv. Augustino vizija“ matome neįprastą ir tiems laikams modernų viduramžių legendos apie Augustino viziją perteikimą.

Sakralinėje dailėje šv. Augustiną yra įprasta matyti su prabangiais, įmantriai siuvinėtais, dažnai auksiniais liturginiais rūbais ir vyskupo atributais. Pats Augustinas pasižymėjo kuklumu ir, pasak legendų, kartą gautus prabangius rūbus pardavė, kad pinigus išdalytų vargšams. Tačiau jo atvaizdams būdinga prabanga turi perkeltinę reikšmę ir atspindi dieviškąjį Bažnyčios Tėvo ir Mokytojo įkvėpimą skleisti Dievo žodį – kaip pasakojama, Augustinui prakalbus Dievas aprengė jį garbės rūbu.

Šiame paveiksle, dešinėje, regime šv. Augustiną, prisėdusį skaityti, tačiau pertrauktą netikėtos vizijos. Kaip pasakojama viduramžiniame šventųjų gyvenimo rinkinyje „Aukso legenda“, kurdamas veikalą „Apie Švč. Trejybę“ Augustinas nusprendė išeiti pasivaikščioti pajūryje. Pakrantėje jis ir toliau mąstė, kaip logiškai paaiškinti Švč. Trejybės slėpinį, kad vienas Dievas yra trijuose Asmenyse. Netikėtai jis pamatė vaiką, bandantį šaukšteliu perpilti jūrą į smėlyje išsikastą duobutę. Augustinas kurį laiką stebėjo šį veiksmą ir tarė, kad tai neįmanoma. Tuomet vaikas atsakė, kad jau greičiau jis šaukšteliu perneš ir supils visą jūros vandenį į mažą duobutę, nei mokytas vyras Augustinas supras Trejybės slėpinį.

Šv. Augustinas atpažįstamas iš vyskupo drabužių, netoli nuo jo padėtos mitros, knygų, jo raštų simbolio, ir vos įžiūrimos šventojo aureolės. Greta jo – šv. Kotryna Aleksandrietė, rankoje laikanti kankinystės simbolį palmės šakelę ir besiremianti ant medinio rato, ant kurio buvo nukankinta, dalies. Atvaizdo kairėje taip pat galima įžvelgti tolumoje ant kranto stovintį šv. Steponą, atpažįstamą iš tonzūros, raudonos diakono dalmatikos ir rankoje laikomos knygos. Katalikų ikonografijoje šis šventasis dažnai vaizduojamas su knyga, kuri simbolizuoja Stepono pamokslavimą miniai (Apd 7, 1–60). Taip pat ant knygos pavaizduoti du akmenys, primenantys, kad Steponą įpykusi minia užmėtė akmenimis (Apd 7, 59).

Gali kilti klausimas, kodėl su šv. Augustinu vaizduojami būtent šie du šventieji – Kotryna Aleksandrietė ir Steponas. Pasak kai kurių tyrėjų, taip veikiausiai yra dėl to, kad paveikslo užsakovas norėjo perteikti asmeninį savo pamaldumą būtent šiems šventiesiems. Kita teorija teigia, kad Kotryna ir Steponas vaizduojami šiame paveiksle, nes abu yra susiję su Šiaurės Afrika, iš kurios buvo kilęs pats Augustinas. Kotryna buvo iš Aleksandrijos dabartiniame Egipte, o Steponas pamokslavo atleistinių iš Šiaurės Afrikos sinagogoje (Apd 6, 9). Tokią versiją galėtų pagrįsti ir tai, kad paveikslo fone tikriausiai regimas gimtojo šv. Augustino miesto, Hipono (dabartiniame Alžyre), peizažas.

Garofalo nutapytas paveikslas gana neįprastas ne tik dėl Kotrynos ir Stepono figūrų, kurios tiesiogiai nesusijusios su šv. Augustinu. Viršutinėje atvaizdo dalyje ant debesies vaizduojama Šventoji Šeima su angelų orkestru. Marijos su Kūdikėliu Jėzumi ir Juozapu vaizdavimas greta Vakarų dailėje kaip tik pradėjo populiarėti XVI a. pradžioje.

Įdomu ir tai, kad dailininkas pasirinko šaukštu bandantį perpilti jūros vandenį vaikelį vaizduoti kaip patį Kūdikėlį Jėzų. Tai nesunku pastebėti palyginus abi vaikelių figūras paveikslo apatinėje ir viršutinėje dalyse. Abi jos dėvi tokios pačios ryškios šafraninės spalvos apsiaustą ir nuo jų galvos sklinda spindulių aureolė.