Šventumo estetika. Žengusi Dangun su kūnu ir siela

Tomas Riklius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nuostabaus ir neįprasto Annibale‘ės Carracci‘o paveikslo „Mergelės Marijos Dangun Ėmimas“ lengva nepastebėti, nes Romos Santa Maria del Popolo bažnyčios Cerasi koplyčioje jis kabo tarp dviejų Caravaggio šedevrų. Tačiau dinamiškas ir veržlumo kupinas Carracci‘o darbas yra tiek pat dėmesio vertas meistriškumo įrodymas.

Iš ankstyviausių vėlyvosios antikos šaltinių žinome, kad mirties akimirką Marija užmigo ir Kristus atėjo paimti jos sielos. Apaštalai atliko laidotuvių apeigas ir palaidojo jos kūną. Tuomet Mergelės kūnas ir siela buvo vėl suvienyti ir paimti į Dangų. Vakarų dailėje Marijos Dangun Ėmimo scenose yra įprasta Dievo Motiną vaizduoti keliamą angelų arba į Dangų kylančią ant debesies. Kita atvaizdų grupė vaizduoja sceną, kai apaštalai randa tuščią Marijos kapą, tokiu atveju Mergelė dažniausiai jau stovi Danguje.

Annibale Carracci, „Mergelės Marijos Dangun Ėmimas“ (1600–1601 m., medis, aliejus, 245 x 155 cm). Saugoma Romoje, Santa Maria del Popolo bažnyčioje. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Bolonijos dailės mokyklos atstovo Annibale‘ės Carracci‘o paveiksle matome kiek neįprastą šio įvykio vaizdavimą. Marija staigiu judesiu apaštalų akivaizdoje kyla iš kapo taip, kaip dažniausiai vaizduojamas prisikeliantis Kristus. Paveiksle dominuoja trikampė kompozicija, kurią sudaro Mergelė Marija ir atvaizdo apačioje esančios apaštalų Petro ir Pauliaus figūros. Labai įdomu, kad paveikslas taip pat kuria tam tikrą dialogą su greta Cerasi koplyčioje kabančiais Caravaggio paveikslas. Kairiajame vaizduojamas šv. Petro nukryžiavimas, o dešiniajame – šv. Pauliaus atsivertimas kelyje į Damaską. Atitinkamai Carracci‘o paveiksle dvi atvaizdo apačioje vaizduojamos figūros yra šv. Petras kairėje ir šv. Paulius dešinėje.

Carracci‘o paveiksle matome Mergelę Mariją su kūnu ir siela angelų imamą į Dangų. Marija vaizduojama jai įprastais raudonais rūbais ir mėlynu apsiaustu, kurie simbolizuoja jos žmogišką prigimtį bei tapimą Dangaus Karaliene. Ikonografijoje šios spalvos gali būti ir sukeičiamos vietomis, taip simbolizuojant, kad savo žmogiškame kūne Marija nešiojo Dievą. Mergelės kilimas dėl šviesotamsos technika sukuriamo efekto atrodo ne statmenas, bet tarsi ji sklęstų oru link paveikslo stebėtojo. Taip šis paveikslas yra sujungiamas su koplyčios skliaute Marijos karūnavimą vaizduojančia freska.

Už šv. Petro ir Pauliaus matome dar devynis apaštalus. Šis skaičius dažnai grindžiamas „Aukso legendos“ pasakojimu, esą šv. Tomas nedalyvavo Marijai žengiant į Dangų, kaip ir tada, kai praleido Kristus pasirodymą savo mokiniams po prisikėlimo. Evangelistas Jonas kairėje su sodriai raudonu apsiaustu yra vaizduojamas kaip jaunas ir bebarzdis jaunuolis, apsuptas barzdotų ir už jį vyresnių apaštalų. Vienas iš Mergelę Mariją į Dangų imančių angelų, kuris vaizduojamas kaip jaunuolis, gali būti identifikuojamas kaip arkangelas Mykolas. Nors jis vaizduojamas be įprasto kalavijo ar sparnų, tačiau iš „Aukso legendos“ žinome, kad būtent jis Mariją paėmė į Dangų. Tai patvirtina ir ankstesni šaltiniai, šv. Jonas Damaskietis ir šv. Grigalius Turietis.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į sarkofago kampe matomą drobulę ir rožės žiedus, kuriuos ima vienas iš apaštalų. Pasak ankstyviausių šaltinių, Mergelės kapą atidarę mokiniai rado tik saldžiai kvepiančias jos drobules ir rožes bei lelijas.