2020 11 01

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šventumo revoliucija

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiandien Bažnyčia kviečia pagerbti visus šventuosius – tuos jos vaikus, kurie pasiekė amžinąją laimę ir regi Dievą veidas į veidą. Tai mūsų šeimos nariai – broliai ir seserys, kurie mus myli ir su džiaugsmu užtaria Viešpaties akivaizdoje.

Nėra tokios situacijos, kurios nebūtų patyręs koks nors šventasis, nėra tokios problemos, su kuria nebūtų susidūręs vienas ar kitas mūsų globėjas. Ši žinia mus guodžia ir ramina. Nesame vieni, palikti dorotis su visais žemiškojo gyvenimo sunkumais ir iššūkiais. Šventieji yra šalia mūsų. Krikšto dėka šventumo sėkla yra pasėta mumyse.

Vietinėse krikščionių bendruomenėse atskirus kankinius imta minėti nuo II a. pab., tačiau visus kankinius viena švente pradėta švęsti Rytuose tik nuo IV a. pab. skirtingomis datomis. Vakarų Bažnyčioje VI a. būta du visų šventųjų paminėjimai: pirmasis švęstas pirmąjį sekmadienį po Sekminių, o antrasis – penktadienį po Velykų iškilmės. Vėliau, veikiausiai Grigaliaus Didžiojo iniciatyva (590–604), viršų paėmė gegužės 13 diena. Romoje Visų Šventųjų iškilmė sietina su Panteono šventyklos pašventinimu – VII a. pradžioje popiežius Bonifacas IV (608–615) šventyklą dedikavo Mergelei Marijai, visiems kankiniams ir išpažinėjams. Todėl Panteono dedikacijos metinės tapo Visų Šventųjų iškilme, minėta gegužės 13-ąją, o nuo 835 m. ši diena jau imta švęsti lapkričio 1-ąją. Nėra tiksliai aišku, kodėl pasirinkta būtent lapkričio 1-oji. Manoma, kad, būdama liturginių metų ciklo pabaigoje, eschatologinėje perspektyvoje ši diena veikiausiai pasirodė kaip tinkamas laikas apimti visus šventusius, pavieniui minimus per metus.

Nors ši diena skirta pagerbti visiems šventiesiems – tiems Bažnyčios nariams, kurie yra dangiškoje šlovėje – pas mus įprasta lapkričio 1-ąją minėti kaip Mirusiųjų dieną: lankomi artimųjų kapai, meldžiamasi už išėjusiuosius. Tikriausiai tokiam „teologiniam nesusipratimui“ yra daugybė priežasčių. Viena iš jų – kad Lietuvoje būtent lapkričio 1-oji, o ne Vėlinės buvo paskelbta nedarbo diena. Jau benueinantis Seimas pabandė atitaisyti šią klaidą ir paskelbė abi dienas kaip nedarbo.

Vysk. Karolis Wojtyla (būsimasis popiežius šv. Jonas Paulius II) krikščioniškos muzikos festivalyje, 1962 m. EPA nuotrauka

Apie šventuosius ir šventumą, kaip kiekvieno krikščionio tikslą, yra prirašyta daugybė knygų, pasakyta gražių kalbų bei pamokslų. Tačiau aišku viena – nė vienas šventasis netapo šventas skaitydamas šventus patarimus ar dvasines instrukcijas. Mes šventuosius kvailai įsivaizduojame kaip ateivius: jie gal ir egzistuoja, bet mes nesame jų matę, o svarbiausia – niekada nebūsime tokie kaip jie. Mūsų įsivaizduojamas šventasis – tai viduramžiais gyvenęs kunigas, kuris pasninkaudavo, atgailavo, darė didžius stebuklus ir mirė sulaukęs 35 metų. Šiais laikais šventųjų nebūna, nebent Motina Teresė ir Jonas Paulius II. Bet kur mums iki jų…

Taip manydami, mes šventumą padarome profesija, skirta nedaugeliui. Tačiau šventumas – tai būtinybė, o ne pasirinkimas. Šventasis yra tas, kuris myli Dievą ir kasdien vis labiau. Dažnai pradedami meilės nuotykį su Dievu (jeigu išdrįstame jį pradėti), kažkuriuo etapu savo širdyje pasakome, kad mums gana Dievo, užtenka Jo tiek, kiek yra. Tuo metu šventasis yra tas, kuriam Dievo niekada negana, kuris myli ir nori mylėti dar. Pranašas Jeremijas puikiai nusako šventojo būseną:

Tu mane suvedžiojai, VIEŠPATIE, – aš leidausi suvedžiojamas. Tu buvai stipresnis už mane, – tu nugalėjai […] Bet kai sakau: „Užmiršiu jį! Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ – tada jis yra kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu (Jer 19, 7.9).

Šventasis yra beviltiškai įsimylėjęs, kas jį sutinka – pajunta Dievo kvapsnį.

Tapti šventuoju nekliudo nei lytis, nei amžius, nei sveikata, nei proto gabumai, nei socialinis statusas, nesvarbu, ar esi kunigas, ar vedęs, ar vienišas, ar linkęs į depresiją, o gal greitai užsiplieski – svarbiausia yra noras sekti Jėzumi. Visada ir visur.

Dabartinis popiežius, sekdamas savo pirmtakų mokymu, irgi patvirtino įžvalgas apie visuotinį pašaukimą į šventumą, kaip teisingiausią šventumo sampratą: „Visi esame pašaukti tapti šventaisiais. Kartais galvojame, kad šventumas skirtas tik tiems, kurie sugeba atsiriboti nuo kasdienių reikalų ir atsidėti vien maldai. Taip nėra! Esame pašaukti siekti šventumo su meile liudydami savo krikščioniškumą kasdieniame gyvenime, kiekvienas savo konkrečiame gyvenime ir savo aplinkoje. „Bet, tėve, aš gi dirbu fabrike… Aš esu buhalteris, kasdien tik skaičiai, kaipgi galima būti šventuoju!..“ Žinoma, galima! Savo darbe tu gali tapti šventuoju. Dievas tau suteikia malonę siekti šventumo. Esate tėvai ar seneliai? Padėkite vaikams ir anūkams pažinti Jėzų ir juo sekti. Kiekvienas gali siekti šventumo, visada – namuose, kelyje, darbe, bažnyčioje. Tame gyvenime, kurį tu gyveni, kelias į šventumą tau atviras.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dabar madinga kalbėti apie visuomenės ir Bažnyčios reformą, tačiau vienintelė reforma, kurios tikrai reikia Bažnyčiai ir visuomenei – tai širdies reforma, atsigręžimas į Kristų; vienintelė revoliucija, kuri tikrai perkeistų pasaulį – tai šventumo revoliucija.

Esame pašaukti sklandyti tarsi ereliai, o dažnai renkamės būti naminėmis vištomis – nes taip saugiau ir patogiau. Tačiau kokią prasmę turi gyvenimas, kuris nėra persmelktas šventumo?