2022 02 12

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Švęsti Kauno architektūrą. KEKS 2022 dienoraščiai

Kauno modernizmas. Martyno Plepio nuotrauka

Architektūrai nereikia žodžių. Viską pasako ašaros. Tai JAV architekto Philipo Johnsono mintis. Žymaus modernizmo atstovo Ludwigo Mieso van der Rohe mokinys, pirmą sykį išvydęs skriejančias ir raibuliuojančias Solomono R. Guggenheimo muziejaus Bilbao mieste (Ispanija) linijas, tiesiog apsiašarojo. Pastatų grožis, visą gyvenimą lydinčios geometrinių formų dermės emociškai ir psichologiškai veikia kiekvieną asmeniškai ir kolektyviai visuomenę. Kai architektūra graži išoriškai ir maloniai nuteikia būnant jos viduje, pasaulis išties tampa geresnis.

Architektūra, ko gero, pats lėčiausias, nelanksčiausias ir brangiausias iš visų menų. Ir kartu ji pati būtiniausia: nulemianti kasdienybę, veikianti santykį su kitais žmonėmis, ugdanti skonį. Kadangi dėl komercializacijos tapo nebeišvengiama architektūrą vertinti pagal kvadratinių metrų skaičių ir nutolimą nuo miesto centro, žmogus tarsi liovėsi būti svarbiausias vertinimo matmuo projektuojant viešuosius pastatus ar gyvenamąjį būstą. Ne veltui rajonai, kuriuose nebėra daugiau ką veikti, tik miegoti, liūdnai vadinami miegamaisiais. Ir jau seniai normalu nežinoti, kas tavo kaimynas už sienos. Iš tiesų tai rodo nemeilę architektūrai. Nors meilės ji verta tiek pat, kiek ir žmogus vertas meilės pats sau.

Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose

Subjektyviame žemėlapyje, kaip keliauti po Europos kultūros sostinę ir kokias parodas Kaune būtinai aplankyti jau dabar, labai svarbi stotelė – tarpukario modernizmo emblema laikomi Kauno centrinio pašto rūmai ir juose veikianti tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“.

Labai nostalgiška, ypač kauniečiui. Šiek tiek liūdnoka, bet ir išjudinanti optimistines nuotaikas. Į Kauno modernizmo architektūrą, kuria, viena vertus, taip visi didžiuojamės, bet kuri, kita vertus, daugeliu atvejų palikta nyksmui ir naikai, žvelgiama kaip į įkvėpimą pokyčiams. Kaunui (aišku, ir ne tik jam) atėjo laikas keisti požiūrį į daugelį dalykų – į savo paveldą, ne visada patogią atmintį, modernizmo architektūros palikimą. O kas bus toliau? Kur bus padėtas kablelis sakinyje: „Griauti būtina išsaugoti“?

Parodoje „Modernizmas ateičiai 360/365“ grafika, vaizdu, garsu, judesiu, instaliacija – kiekvienu atveju labai asmeniškai ir autentiškai – nagrinėjamas įvairių modernizmo architektūros paveldo pavyzdžių – ir valstybinių, ir privačių – likimas Europos didmiesčiuose. Ką man reiškia modernistinė architektūra? Kokią išraišką jį įgauna mano akyse? Kaip ją fiksuoju ir kokį santykį su ja kuriu? Kur glūdi šio architektūros stiliaus jėga? Ar lemta modernistinei architektūrai išlikti ir tapti ateities architektūros įkvėpimu bei tęsiniu? Kaip kūrybiškai galiu paskatinti pastatus pasakoti savo istorijas ateities kartoms? Daugiau kaip dvidešimt menininkų ir architektų iš penkių šalių, penkių miestų – Kauno, Lvovo, Brno, Kortrijko ir Tel Avivo – kviečia švęsti Kauno gyvenimą ir Europos modernizmo architektūros įvairovę.

Neatsitiktinai paroda pristatoma legendinėje Kauno vietoje, tapusioje prieštaringų modernizmo pozicijų simboliu. Istoriniai Kauno centrinio pašto rūmai (autorius – architektas Feliksas Vizbaras; atidaryti 1932-aisiais) laikomi išskirtinės istorinės ir kultūrinės vertės kultūros paveldo objektu, reprezentuojančiu Kauno modernizmo architektūrą. Vyriausybės sprendimu Kauno centrinio pašto rūmai įtraukti į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą.

Lietuviškojo modernizmo architektūros simbolis elegantiškai sujungia tarptautinį modernizmą ir tautinio stiliaus dekorą. Parodos rengėjai kruopščiai apgalvojo Kauno centrinio pašto rūmų architektūrinį, inžinerinį ir istorinį unikalumą, norėdami, kad ir lankytojai susidarytų įvairialypį įspūdį. Todėl ekspozicijos judėjimo trajektorija tokia, kad atveriamas ne tik charizmatiškųjų rūmų branduolys – vestibiulis ir prabangaus interjero pagrindinė operacijų salė, dekoruota žymiausių to meto dailininkų darbais ir akį iškart patraukianti grindų mozaika, kuri primena austą lino audeklą. Į dalį antro aukšto erdvių ir laiptinių irgi leidžiama kyštelėti nosį. Kokie čia dideli langai, kiek daug erdvės ir šviesos, kaip subtiliai pro juos veriasi miesto panoramos ir rūmų išorinių fasadų dekoras, kurio raštui, kaip yra sakęs F. Vizbaras, panaudotas ir vienos Skapiškio nežinomos davatkėlės audėjos išaustas kaklaraištis. 

Kauno centrinis paštas
Kauno centrinis paštas. Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka
Aleksandras Pleskačiauskas, Kauno centriniai pašto rūmai XX a. 8 deš.–XX a. 9 deš. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Iškilę Kauno centrinio pašto rūmai tapo modernios įstaigos etalonu. Čia įrengtas liftas, skirtas keleiviams ir korespondencijai, moderni ir erdvi operacijų salė, pastato išorėje pakabintas elektrinis laikrodis, sumontuoti dušai darbuotojams, suprojektuotos erdvios, šviesios kabinetų patalpos, pamąstyta apie galimybę čia pat užkąsti įstaigos valgykloje, užsukti į kirpyklą arba pakvėpuoti grynu oru ant plokščio stogo įrengtoje terasoje.

Ir ačiū už tai jauniems, ambicingiems bei drąsiems tarpukario Lietuvos architektams. Gavę išsilavinimą Europos didmiesčiuose, į Lietuvą jie parsivežė modernizmo idėjų, pasklidusių po Europą po Pirmojo pasaulinio karo. Europietiškojo modernizmo ir lietuviškosios tradicijos dermė suformavo originaliai mąstančią architektūros mokyklą. Modernizmas Kaune tapo ne paskirų pastatų apraiška, bet vientisu miesto kraštovaizdžio paveikslu. Kartu kaunietiškasis modernizmas ne kopijavo geriausius to meto architektūros pavyzdžius, bet savitai evoliucionavo, virsdamas lokaliu – ir todėl išties unikaliu – reiškiniu. Laikas tokiems eksperimentams buvo itin patogus – Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine, čia virė politinis, kultūrinis, ekonominis gyvenimas, o statybos vyko visu greičiu. Tarpukario architektūros dvasia, išlikusi ne tik to laikotarpio interjeruose, eksterjeruose, bet ir žmonių pasakojimuose, iki šiol stebina savo šiuolaikiškumu.

Smagi naujiena parodos „Modernizmas ateičiai 360/365“ kontekste: vasario 10 d. Kauno centrinio pašto rūmuose buvo fiksuojamas Lietuvos rekordas „Didžiausia žaislų mozaika“. Pretendentu tapo LEGO modelių kūrėjo, architektūrinio ir kultūrinio paveldo puoselėtojo, ypač besidominčio tarpukario architektūra, Roko Mikšiūno kurta mozaika, kurią sudaro 70 tūkst. LEGO kaladėlių. Kūrinys savo raštais atkartoja istorinių Kauno centrinio pašto rūmų operacijų salės grindis. Pasak menininko, jis nenorėjo, kad parodoje eksponuojama instaliacija būtų tiesiog baltos spalvos užuolaida. Šitaip gimė sumanymas kurti tautinėmis juostomis dekoruotą LEGO sieną.

Kalbant apie santykį su miesto atmintimi ir modernizmo architektūros išsaugojimą ateities kartoms, jos tąsą, parodoje dėmesį patraukia menininkų Tado Stalygos ir Ritos Kundrotaitės-Stalygienės instaliacija apie legendinį Kauno restoraną „Trys mergelės“. Viktorijos ir Alfredo Jakučiūnų darbas laikomas vienu ryškiausių sovietinio modernizmo pavyzdžių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Menininkai reflektuoja nykstančią „Trijų mergelių“ legendą – unikalus pastatas pavirto griaučiais, liūdnai medžių apsupty belaukiančiais rekonstrukcijos ir savo naujojo pavidalo. Kaži ar tai bus prisikėlimas? Ar restorano istoriją galutinai praris čia numatytas gyvenamųjų ir paslaugų paskirties patalpų kompleksas, ar jai kažkokiu stebuklingu būdu vis dėlto bus lemta būti atgaivintai?

Archeologinėje instaliacijos dalyje menininkai eksponuoja griuvėsiuose atrastas „Trijų mergelių“ liekanas: pastato eksterjero, interjero detales, nufilmavę pateikia bendruomenės ir ekspertų liudijimus, tiesdami tiltus tarp restorano architektūros praeities, dabarties ir ateities.

Aliuzijų į Kauną, kaip daugiakultūrį miestą ir svarbų žydiškosios kultūros bei paveldo saugotoją, kelia ukrainietės grafikės, tapytojos Olgos Kuziuros darbas apie kolektyvinės ir asmeninės atminties sąšaukas, apie gyvybingą atmintį, gebančią išlaikyti tai, ko jau nebėra realybėje. Savo instaliacijoje iš reljefinio popieriaus atspaudų, kurie atkartoja įvairius XX a. 3–4 dešimtmečio pastatų artefaktus, menininkė pasakoja vieno namo žydų šeimos istoriją. Ir šis graudulį keliantis pasakojimas įgauna universalią dimensiją: supranti, kad toks pats tragiškas likimas ištiko dešimtis tūkstančių kitų panašių žydų šeimų, anuomet gyvenusių Lvove ar Kaune.

Menininkė pasirinko mizros kompoziciją, kuri žydų kultūroje simbolizuoja prarastus namus, pagerbdama buvusių namo savininkų – per Antrąjį pasaulinį karą žuvusios Galletų šeimos, istoriją. Daiktai, kurių popieriniai siluetai tarsi, kaip menininkė sako – pomirtinės daugiasluoksnės energijos kaukės, sukabinti ant apleistos Kauno centrinio pašto rūmų antro aukšto sienos, tos visos dekoratyvinės spynelės, grotelės, jungikliai, žvakidės, tarpusavyje besišnekučiuojantys, kviečia dialogui. Kaip matome savo miesto istoriją? Ir ką ji mums sako apie mus pačius? Kas toji istorija mums – našta ar lengvybė?

O apie tai, ką apskritai žmogui reiškia architektūra, kaip ji veikia psichologiškai, kokie jos atspindžiai vizualiuosiuose menuose, subtiliai kalba menininkės iš Estijos Ingel Vaiklos darbas. Tyrinėdama buvusį Jugoslavijos paviljoną Briuselio „World Expo“ parodoje, dabartinį „Sint-Pauluscollege“ mokyklos pastatą, ji sukūrė trumpametražio filmo „Papagalo, kiek valandų?“ siužetą. Mokyklos teritorijoje žaidžiančių mokinių grupelė. Judantys kūnai sustingusios, bet gyvybingos, dinamiškos, atviros ir skaidrios architektūros apsupty. Pažintis su architektūra iš labai arti ir kartu savitas dabarties ir Jugoslavijos istorijos dialogas.

„Modernizmas ateičiai 360/365“ – tai dvejus metus truksiantis Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa 2014–2020“ finansuojamas tarptautinis projektas. Paroda iki balandžio 10 d. veikia Kauno centriniuose pašto rūmuose (Laisvės al. 102).

Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. AHOY nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. LEGO modelių kūrėjo Roko Mikšiūno kurta mozaika. Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. LEGO modelių kūrėjo Roko Mikšiūno kurta mozaika. Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. LEGO modelių kūrėjo Roko Mikšiūno kurta mozaika. Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka
Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinio pašto rūmuose. Eriko Ovčarenko / „BNS Foto“ nuotrauka

13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ įvairiose miesto vietose

Išties vertingos ir svarbių klausimų keliančios parodos „Modernizmas ateičiai 360/365“ tęsiniu gali tapti, jeigu dar vis nespėjote aplankyti, praėjusiais metais atidaryta 13-oji Kauno bienalė. Lietuvių ir užsienio menininkų kūriniuose vizionieriškai, žaismingai, ironiškai, mąsliai, retsykiais net grėsmingai tyrinėjami mitai, pasakos, legendos, be kurių neapsieina nė vienos tautos kultūra.

Kartu Kauno bienalė suteikia puikią galimybę įžengti į galbūt seniai lankytas Kauno miesto erdves, muziejus ir iš naujo apmąstyti savo santykį su tuo, ką gerai pažįsti. Arba atverti slaptą tunelį į vaizduotės kuriamą naują pasaulį. Į nuolatines ekspozicijas Krepšinio namuose, Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, VDU menų galerijoje „101“ tarsi kokie įsibrovėliai, bet malonaus ir įdomaus būdo, sau erdvę okupavo bienalės meno kūriniai – tai kitokios patirties kelionė po Kauną.

Ir šitaip, kaip teigia bienalės organizatoriai, gimsta transformacijos, ištvermingumo, prisitaikymo prie nepalankių situacijų istorijos, realybėje patirti asmeniniai ir bendruomeniniai išlikimo pasakojimai. Viena su kita sukibdamos šios istorijos, kaip ir parodoje „Modernizmas ateičiai 360/365“, įvairiomis kryptimis tiesia tiltus per praeitį, dabartį ir ateitį.

Ko gero, didžiausią įspūdį Kauno bienalėje paliko kompozitorės Linos Lapelytės per tris aukštus Velnių muziejuje nusidriekęs performansas su keramika „Kas nutinka žuviai po mirties?“ Vietos mėgėjų dainininkų grupę subūręs performansas keturis kartus buvo parodytas vos atidarytame ir pagal užsakymą sukurtame atvirame plaukimo baseine Briuselyje. Parodoje – jo vaizdas ekranuose. Choristai, iš pradžių iki pusės įsibridę į baseiną, o ilgainiui vandeniui atsiduodami savo kūnų plūduriavimu, dainuoja giesmę apie pomirtinį gyvenimą, irstančio ir gendančio daikto plūduriavimą prieš nuskęstant į dugną, į nebūtį. Stebėdamas performansą vis kitame aukšte, vis kitaip jusliškai jį patirdamas, chorą matai iš skirtingų perspektyvų: po vandeniu, virš vandens ir tarp dviejų stichijų – vandens, simbolizuojančio tai, kas nematoma, paslėpta, negirdima, ir oro, aiškiai suvokiamos realybės.

Menininkų poros Svajonės ir Pauliaus Stanikų, dar žinomų kaip „SetP Stanikas“, darbas Krepšinio namuose, kaip įprasta juodviem – labai šmaikštus, ironiškas ir estetiškas. Vaizdo ir garso instaliacijoje su skulptūriniais objektais ir nuotraukomis „Kaunas“ sugula miesto istorijos atplaišos ir su jomis susiję asmeniniai politines permainas fiksuojantys prisiminimai. 

13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“. Linos Lapelytės performansas su keramika „Kas nutinka žuviai po mirties?“ Velnių muziejuje. Martyno Plepio nuotrauka
13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ Krepšinio namuose. Martyno Plepio nuotrauka
„Pakui Hardware“, „Sutrikusi-taksonomija“ (2021 m.). Kauno bienalės archyvo nuotrauka

Atidaus dėmesio patyrinėti vertos menininkų dueto „Pakui Hardware“ instaliacijos Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda savo tandemo pavadinimą aiškina taip: Pakui – mitologinė Havajų bėgiko būtybė, kuriai būdingas neįtikėtinas greitis, o „Hardware“ angliškai reiškia techninę įrangą ir simbolizuoja sunkumą bei materialumą. Taigi „Pakui Hardware“ kūryboje ryškios priešpriešos: tarp mitologijos ir šiuolaikinio mokslo, tarp praeities ir ateities, tarp fizinio žmogaus kūno ir virtualių technologijų.

„Sutrikusi taksonomija“ – taip vadinasi estetiškai grėsminga, bet ir tyrinėjimo smalsumą žadinanti „Pakui Hardware“ menininkų instaliacija, sukurta specialiai šiam muziejui ir įkvėpta jo fantasmagoriškos aplinkos. Vizionieriškos hibridinių būtybių skulptūros gimė iš rastų natūralių ir žmogaus sukurtų medžiagų: stiklinių kūno dalių, nerūdijančiojo plieno skeletų, vapsvų lizdų, tekstilės, plastiko. Pasigėrėtinai gyvos išsišokėlės T. Ivanausko muziejaus iškamšų ir kitokių gamtos būtybių, kurias seniai apleido gyvybė, eksponatų kolekcijoje. Ar panašios gyvybės formos apsireikš mums ateityje? O gal hibridinėmis būtybėmis kažkieno muziejuose virsime mes patys?

Kauno bienalės ekspozicijos iki vasario 20 d. veikia Kaune Krepšinio namuose (Santakos g. 11), A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64), T. Ivanausko zoologijos muziejuje (Laisvės al. 106) ir VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien