Svetimas sau, artimas kitam?

Šis Emilijos Karčevskos tekstas buvo atrinktas į trumpąjį sąrašą „Bernardinai.lt“ tekstų konkurse 2022 dalyvių su magistro laipsniu grupėje.

Kodėl mintis sustoja ties praeiviais, jų stabtelėjimais? Įsiminė kažkada išgirstas Evangelijos pagal Luką komentaras, kurios ištraukoje pasakojamas palyginimas apie plėšikų užpultą žmogų, kurį pamatę pirmieji du palyginimo veikėjai – kunigas ir levitas – praėjo kita kelio puse, ir tik samarietis, priešiškos tautos narys, nedraugas, prisiartinęs parodė gailestingumą. Evangelijos pagal Luką ištraukoje mokomas jaunuolis supranta, kad artimas yra tas, kuris parodė gailestingumą. Kitaip sakant, artimu tampama ne praeinant ar prasilenkiant kita kelio puse, bet priartėjant.

Priartėjimas kaip artimumo sąlyga yra paradoksali žinia, kuri dažnai prasprūsta pro pirštus. Technikos galimybės ir bene kiekvieną kertelę pasiekiantis interneto ryšys leidžia bendrauti su artimaisiais ir draugais bet kuriame pasaulio kampe, tačiau komunikacinis priartėjimas ar fizinis, nuo kuriuo apriboti buvome pandemijos metu, prie kurio pamažu grįžtame keliaudami ir kuriuo vis dažniau galime džiaugtis, kartais yra labai ribotas, nepakankamas, tarsi netikras.

Netikras galbūt dėl to, jog pamiršome, iš kokio molio patys esame drėbti. Arba pamiršome, kad ne tik iš molio ir materialumo, kurio esame supami, susideda mūsų gyvenimo tikrovė. Yra ir dvasinė, psichinė, vidinė – kurios patys savyje neatpažindami, imame sunkiai dalintis tos tikrovės patirtimis su kitais. Tampa sudėtinga leisti ją „liesti“ ir prie jos priartėti kažkam, kas nesu aš pats. Priartėjimas prie vidinio žmogaus seka iš paskos po to, kai priartėjama fiziškai. Nieko tokio. Vienas kitą mes iš pradžių irgi atpažįstame pagal veido bruožus, balso tembrą, išorines savybes. Vienas kito unikalumą pirmiausia atpažįstame per išorines charakteristikas, tačiau labiau kelia nerimą tai, kai priartėjimas prie vidinio žmogaus apskritai pamirštamas arba nebėra tikslas.

Su tuo susijusi istorija įvyko viename vakarėlyje, kuomet vienas vaikinas kvietė vienam šokiui po kito. Ketindama nuo jo pabėgti pasakiau, kad ruošiuosi išeiti iš vakarėlio, tad atsisveikinu su juo. Jis susizgribo, kad kažką praleido, tad paklausė, ar turiu instagramą, gal galiu pasidalinti su juo savo kontaktu. Sakau, kad instagramo neturiu, užtat turiu vardą. Per tą valandą, praleistą šokių aikštelėje, apie vardą jis nepaklausė. Vardas yra raktas į kito žmogaus vidinį pasaulį. Bent tiek. Pradžiai.

Nesakau, kad artimas tik tas, kuris dalijasi savo širdies dalykais ir atvirai viską pasakoja. Arba juo tampama tada, kai nuolat dalijamasi einamaisiais reikalais, kai daug kalbama. Kalba padeda atpažinti artimą, užmegzti ryšį, jį palaikyti. Kalba yra svarbi. Pokalbio kokybė, turinys. Pokalbis yra dažno santykio pamatas, tačiau ar esate patyrę, kad egzistuoja iki-kalbinis ryšys? Kai žmogus pradeda patikti iki pradedant kalbėti, kai dar prieš fizinį kontaktą ar komunikacinę žinutę jau kažkas išduoda, kad čia yra artimas. Atrodytų, tas iki-kalbinis ryšys yra kažkokio vidinio supratimo ar pajautos užuomazga. Panašios pajautos apie pasaulį arba kažkurį tai dalyką. Tai toks vidinis artimo atpažinimas, ir jis yra tiesiog stulbinamas!

Nežinau, kaip jūs įsimylite. Ir ar seniai buvote įsimylėję. Kartais iki pirmo ištarto žodžio jau matome, kad kito žmogaus kai kas mums patinka, jo elgsena ar išvaizda tarsi užkabina mūsų susidomėjimą. O ar esate pajutę, kad nesvarbu, kaip elgtųsi žmogus, kaip atrodytų, kaip kalbėtų, tačiau jūs jaučiate, kad jis vidujai yra kitoks, kad veikia kažkoks neapsakomas vidinis atpažinimas. Dar įdomiau būna, kai vieną dieną sutiktas žmogus, su kuriuo praleidžiame valandą besikalbėdami, sukuria įspūdį arba tokią patirtį, kad atrodo, jog pažinojome jį labai ilgai. Ir tam nebūtina įsimylėti. Ne, tai gali būti kolega naujame darbe, kito vaiko mama darželio grupėje, futbolo komandos narys, naujas klasės draugas, galiausiai – pabėgėlis, kuriam atveriame savo namų duris. Kažkas sukuria patirtį, kad naujas žmogus, tapęs vienos iš gyvenimo dienos pakeleiviu, tampa artimas, įsimintinas, pirmąsyk sutiktas, o, atrodo, amžiais lauktas ir pažinotas.

Kitaip sakant, fizinis artimo atpažinimas yra labai svarbus, dažnai jis sąlygoja ir vidinį atpažinimą, kuris vyksta bendraujant, kalbantis, tačiau dar įdomiau, kai fizinis ar išorinis artimo potencialo atpažinimas (kartais kyla), bet daug svarbiau, kai nekyla dėl fizinės simpatijos, bet įvyksta dėl vidinės intuityvios nuojautos, kad šis žmogus įdomus, kad galima surasti bendrumų. Vidinė intuityvi nuojauta, ech ir vėl ta metafizika… Katalikai sakys, kad atpažįstame kitą žmogų kaip brolį ar seserį. Psichologai tars, kad atpažįstame kito asmens iš pasąmonės kylančius bruožus, kurie mus traukia, todėl užmezgame ryšį su žmogumi, o pirmam įspūdžiui susikurti mums užtenka mažiau nei sekundės. Tai kas gi ta vidinė intuityvi nuojauta?

Siejantis samprotavimas ir supratimas, egzistuojantis iki kalbos. Juk mus dominantis (potencialus) artimas gali net kalbėti kita kalba nei mes, tačiau mes iki pradėdami kalbėti bandysime žmoguje rasti kažką, kas sukurs bendrumą, ir labai nustebsime, jei bendrumą sukurs ne tik small talkas (trumpas pokalbis) apie orą ar degalų kainas, bet kažkoks vienijantis supratimas, percepcija apie kažką, kas dar nespėja būti garsiai įvardyta.

Pastarąjį pusmetį dirbant pasaulinėje parodoje į Lietuvos paviljoną ateidavo daugybę žmonių. Ne visus lankytojus turėjau galimybę pakalbinti arba surengti jiems turą paviljone. Tiesa ta, kad turi išsirinkti, su kuriuo kalbėsi. Tada prasideda įdomiausia dalis, nes mano ir kolegų kriterijai, su kuo norėtume užmegzti pokalbį, išsiskirdavo tuo, kad sutapdavo. Mes ieškojome to, kas mus sieja su kitais, ir kalbindavome tuos, kuriuos įvertindavo kaip tokius, kurie sąsajų su mumis gali turėti, pavyzdžiui, kalbančius vokiškai, ispaniškai ar turkiškai, turinčius tatuiruotę, nešančius fotoaparatą ar nešinus užrašų knygele, pasipuošusius arba net nepasidažiusius, dalykiškai apsirengusius arba atostogaujančius, poras arba pavienius lankytojus, nešiojančius kryželį ar pasižymėjusius kaktą bindi, hinduistų taškeliu ant kaktos, tuos, kurių žvilgsnis ieško nakties nuotykių, ar tuos, kurie turi ką papasakoti apie save, išpuikusius ar arogantiškus, paprastus, smalsius ar visko pertekusius.

Atspirties tašku dažnai būdavome mes patys, o ieškojome to, kas bent per menkiausią detalę žymėtų kažkokią lankytojų sąsają su mumis pačiais. Atpažinti sąsajos kartais neturėjome galimybių, kartais buvome kalbinami žmonių, kurie netikėtai mus užklupdavo, bet tuo geresnis pokalbis įvykdavo, jei sąsają pavykdavo atrasti pokalbio metu. Panašus supratimas, percepcija apie dalykus, bendrumo nuojauta yra artimo atpažinimo sėkmės garantas. Taip kuriasi socialiniai burbulai, tampantys tokie pavojingi ir provokuojantys socialinius reiškinius, taip plinta ideologijos, jos pagauna tuo, kad percepcija apie tam tikrus reiškinius yra įtikinama ir priimtina daugeliui, miniai. Bet aš kalbu labiau apie panašią pozicija ar supratimą asmeniniu lygmeniu, nes būtent jis aktualus šiandien – ieškant artimo vienišių laikmečiu.

Yra dar viena svarbi sąlyga, padedanti artimo paieškose, nurodanti kryptį tokiam rasti. Ieškodami sąsajų su kitais žmonėmis, mes patys turime turėti kažkokį supratimą apie tai, kas esame. Savo tapatybės paieška! Štai kur klausimas. Bent minimali savęs supratimo, mąstymo apie dalykus, savo patirties refleksija padeda suprasti kitus, aplinkinius žmonės ir ieškoti artimų. Tą rodo ir vis populiarėjantys emocinio intelekto mokymai, kurių svarba pasireiškia tuo, kad pirmiausia asmenys išmokomi įvardinti savo emocijas, plėsti žodyną, atpažinti jausmus, tuo tarpu toks labiau išlavintas savo emocijų atpažinimas padeda pastebėti ir tinkamai reaguoti ir į kitų žmonių emocijas. Tačiau kaip suprasti artimą, jei pats nežinau, kas esu? Kokio artimo ieškoti? Kitaip sakant, artimo paieška šiais laikais tampa ypač apsunkinta. Viena vertus, delsiame, nenorime ir užsižaidžiame savęs paieškose, kita vertus, išgyvename identiteto paieškų krizę, nes norime būti tai tuo, tai anuo ir įtikime, kad tuo geresni būsime, kuo spalvingesnį savo paveikslą sukursime. Visgi tai iš dalies apsunkino kito atradimą. Orientyras, pagal kurį ieškojome artimo, išsiderina.

Kartais suvokimo apie tikrovę išsiderinimas arba pokytis prasideda anksčiau, nei imame apie tai kalbėti. Anksčiau, nei padarome sprendimus ar nusprendžiame veikti. Dėl to jis kartais būna toks skaudus, kai veikia nematomai kaip nuodai, kurie mus paralyžiuoja apie tai kalbėti, todėl tiesiog pamažu pradedame skaudinti vieni kitus. Prarandami vaikystės draugai, nebeišlaikomi artimi santykiai, byra draugystės, kai tokios tapatybės krizės ištinka mus pačius.

Kita vertus, artimas tokioje savęs paieškoje tampa ramsčiu, primena, kas esame. Ar būna taip, kai po sunkių naktų savęs neatpažįstame? Po sunkios savaitės darbe? Po nelaimės? Po išdavystės? Kai tas, koks buvote artimas sau, yra nutolęs. Kai sunku matyti save veidrodyje. Tada reikia artimo, kuris primintų, kas esu. Reikia to, kuris vėl tarsi padėtų sulipdyti savojo „aš“ paveikslą. Vieną iš savo darbų pakeičiau tada, kai artima draugė pasakė, jog manęs nebeatpažįsta: „Turi bėgti iš ten, prarandi save.“ Kodėl reikia psichologų – jei draugai, artimieji galėtų padėti vėl grįžti žmogui į save. Galbūt atsitiko taip, kad draugai lieka taip ir nepažįstantys, tam tikrų vidinių kertelių niekada neužčiuopę.

Karas, situacija, kurioje gyvename, iš dalies labai palengvino artimo atpažinimą. Viena vertus, aiškiai išgrynino tapatybę, ir ne tik rusų ar ukrainiečių, bet ir lietuvių. Aš lietuvė ir pagal tai lengviau rasti artimų, atrodytų, lietuvių. Mus siejanti sąsaja labai išryškėjo, tad jaučiame sustiprėjusią vienybę ir visaip kaip padedame broliams, kovojantiems Ukrainoje. Matome to karo neteisybę ir tai mus vienija. Tačiau, kad ir kaip liūdna būtų, vien to neužtenka. Neužtenka būti lietuviu, kad jaustumei vienybę. Deja, vis dar apstu tų, kurie savo profiliuose užsideda Rusijos vėliavą, kurie gatvėse komentuoja, kad patys ukrainiečiai išerzino Putiną, kurie važiuodami autobusu juokiasi, ciniškai kaltina Vakarus, sakydami, jog čia Amerikos karas, kurių suvokimas apie situaciją visiškai prasilenkia su tiesa. Ir žymiai tikresnį artimumą paliudydavo tas, kuris užsukęs į Lietuvos paviljoną Dubajuje iš Irano, Malaizijos, Pietų Afrikos Respublikos ar Omano klausdavo, kaip mes jaučiamės, ar nebijome, ar padedame ukrainiečiams, ateidavęs vien dėl noro išreikšti solidarumą ir palaikymą. Toks atrodytų tolimojo pasaulio pilietis tampa artimesnis nei giminaitis, nes suvokimas apie vienodai svarbų, kruviną karą yra artimesnis.

Pasaulyje neturi būti vieno suvokimo ir jo negali būti. Skirsis suvokimas apie religiją, politiką, pinigus, gyvenimo tikslus, vertybines nuostatas, kultūras, tradicijas, laisvalaikį, pomėgius, gėrį ir blogį, bet tai ir paaiškina, kodėl nebus vieno artimo visiems žmonėms, kodėl bus ta artimo ir svetimo skirtis. Artimo atpažinimas veikia dvejopai. Pirmiausia, padeda mums patiems pamatyti save, tuo pačiu metu padeda tapti kito asmens gyvenimo dalimi – per draugystę, kaip aukščiausią meilės formą. Tada ta vienišių planeta Žemė nors kartais pražysta pavasariniais žiedais.