Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Svetimšalės žvilgsnis

Tekstas perpublikuojamas iš mėnraščio „Metai“ (2021 m. Nr. 3)

Saulius Šaltenis. Geležiniai gyvatės kiaušiniai. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 197 p. 

Suprantu, kodėl Saulius Šaltenis sovietmečiu nerašė romanų. Tai buvo labiausiai ideologiškai indoktrinuotas ir cenzorių prižiūrimas žanras. Romanus jis rašo dabar, kai galima kalbėti laisvai.

2020 m. Vilniaus knygų mugėje per diskusiją apie sovietmečio literatūrą sakiau, kad iš to raudonmečio išliko nemenka įvairių autorių novelių ir apysakų dalis (bet ne romanai), ir kažkaip pamiršau paminėti S. Šaltenio „Riešutų duoną“ – už tai pelnytai gavau barti, bet buvo smagu, kad anuomet kultinis kūrinys daugelio atminty tebegyvuoja iki šiol. 

Apie ką naujasis S. Šaltenio romanas? Anotacijose paprasčiausia teigti, kad apie Sausio 13-ąją, nors tai pernelyg tiesmukas įvardijimas. Jei žinočiau, apie ką, rašyčiau aforizmą, o ne romaną, yra pasakęs vienas užsienio autorius. Vis dėlto pristatant kūrinį neišvengiama pasakyti „apie ką“ jis, o tik paskui – „kaip“. „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ – apie epochinį virsmą, komunistinio režimo ir naujųjų laikų pasaulio sandūrą, apie pasiaukojimą laisvei, o dar labiau – apie idealią meilę ir šeimos narių žūtbūtinius ryšius. Patetiška? Atpratom nuo to, bet yra progų (kad ir trisdešimt metų nuo tos nakties), kai pakilesnė intonacija tinka. 

Naujovišką žvilgsnį į nepriklausomybės virsmo dramas užtikrina pagrindinė romano veikėja Jaelė Gvadelupė, lietuvių vadinama Ele, – svetimšalė, atvykusi į Lietuvą iš Pietų Amerikos su „keliais lagaminais laisvės“. Proanūkė panaši į prosenelį Antonio – geltonplaukė, mėlynakė, ketvirtos kartos atstovė. Ar tai lepus šiltų kraštų augalas? Ne, anaiptol. Menamoje tėvynėje ją pasitinka šaltis ir negandos. Sausio 13-osios nakties sužeidimas baisus, mėnesius tenka praleisti ligoninėje, ilgai gyti. Ir kiti išbandymai sunkūs: prarasti pinigai namui pirkti (žlugus bankui), nelegalus popierinio namelio remontas, nepatikimi meistrai, griūvančios sistemos grimasos ir kankinantis meilės ilgesys. Posovietinės tikrovės groteskas dažnai pranoksta Pietų Amerikos egzotiką. Jaelei pilama informacija apie sovietinio režimo bjaurastis, kankinimus, trėmimus, luošinimus, o ji daug ko nesupranta, ir tas šventas veikėjos naivumas yra geriausias rašytojo pasirinkimas. Jai atrodo, kad čia „tiek šešėlių, tamsių paslapčių ir nuoskaudų“ – „kas ką padarė, kodėl?“ (p. 44). Svetimšalė panaši į mūsų pačių jau kitos kartos vaiką – nesant gniuždančios patirties blaivesnį bendražmogišką santykį susiformuoti lengviau negu nukentėjusiam tiesiogiai. O kiekvienas lietuvis tempia į savo pusę, aukos / budelio priešstata gaji. Kentėję aukos sako: „Lyg dvėst lagery už spygliuotų vielų ar žiovaut kompartijos suvažiavimuose būtų buvę tas pats… Lyg būtų galima sulygint Nukryžiuotąjį ir jį nukryžiavusius“ (p. 116). Bet čia aukos požiūris. O neutralus – jau kitoks.

Romaną siūlau skaityti Jaelės Gvadelupės akimis, lyg nelabai pažintume savo trisdešimties metų praeitį ir visų penkiasdešimties metų nesąmones. Jaelės nuostaba ir nesiorientavimas ištikusioje tikrovėje turėtų anuliuoti priekaištus rašytojui dėl kai kurių tendencingų, sutirštintų vaizdų ar pabrėžtinai ideologiškai įkrautų detalių. Šiurpoka 1990-ųjų terpė, to laiko ženklai: prekyba žmonėmis, kriminalinis elementas, nelegalūs sukčių veiksmai ir verslai yra tikslus anuometinis fonas skirtingiems charakteriams, atspindintiems pervartų sūkuryje vis labiau besisluoksniuojančią visuomenę. Įsirėžia kai kurie alegoriški epizodai (nepartiniai benamiai kūrena laužus nebaigtos statyti partinės mokyklos griuvėsiuose; valkataujantis rusas ant amžinosios ugnies kepa voveres). Ir, žinoma, titulinis „gyvatės kiaušinių“ įvaizdis – toks demoniškas blogis gali gimti tik iš nuodingų padarų! Budeliai išsirito iš roplių, tai, anot S. Šaltenio, aukščiausia jų „išsivystymo forma“. Romane atspindima ir ezoteriškoji permainų laiko atmosfera: tikėjimas iracionaliais dalykais, ritualų atgijimas, žiniuonių mada, gyduoliai žolininkai, stebuklingų paveikslų mitai, metafizinės miglos, pranašystės ir t. t. Šv. Marijos paveikslas su lelijom esą turi gydančių galių, bet Elė meldžiasi lelijoms, o ne nulakuotai Marijai. Iš geležinių gyvatės kiaušinių gimusi agresija, prievarta, godulys Jaelę stulbina, bet mergina stebėtinai atspari. Sausio šaltis ir virsmo išbandymai ją tiek užgrūdino, kad motina jai gali ištarti: „Esu tavo vaikas“ (p. 184).

Romane ypač reiškiasi (neišvengdami deklaratyvumo) energinga žurnalistė Božena ir įskaudintas disidentas Aleksas (tėvai partizanavo, jį išaugino vargana siuvėja, bet atgavus tikrąją pavardę biografija laikoma „sutepta“ ir užkerta karjeros kelius). Jo požiūriu, nusiaubtas ir kraštas, ir mentalitetas – juk balsuos ne už tuos, kurie kovojo, bet už tuos, kurie barakus prižiūrėjo. Čia vykusiai įterptas konformistas Ambasadorius ir invalido vežimėlyje besėdįs jo smurtavęs tėvas. O Alekso žmona Nataša tyli ir krikščioniškai atlaidi. Natašos ir Boženos tėvai buvo režimo tarnai. Jakutų ir totorių kraujo turinti surusinta Nataša atlieka harmonizuojančią funkciją – ji dailiai sulopo kruviną naktį sudraskytus kailinius ir randa siužetui svarbų pamestą Raktą. 

Emocinis šūksnis pirmo sakinio pradžioje, tas „ak, kodėl“ – viso pasakojimo kamertonas. Šiuolaikinė literatūra yra nutolusi nuo jausmingo naratyvo, bet S. Šalteniui jis kažkaip tinka, jam itin autentiškas, ir atrodo, kad tai ne stilistinis paviršius, o gelminis išgyvenimas. Jaunoji karta, panašu, labiau vertina beiliuzinį ir apvalytą nuo romantinių apnašų rašymą (kaip Balio Sruogos ar Antano Škėmos). S. Šaltenis paskutiniuose romanuose tokio rašymo lūkesčių neatitinka, nes tęsia aukštos emocinės gaidos, įtemptos stygos tradiciją. Juolab kalbėdamas apie stiprią, idealią Jaelės meilę nepažįstamajam Sniegynų Vyrui, ją sužeistą apklojusiam savo kailiniais. Toks išdidintas idealumas, kai portaluose kasdien skaitome apie begalines skyrybas / vedybas / skyrybas, sakyčiau, jaudina. Idealumas kaip tvarstis sužeistam kūnui. Literatūra, atskirta nuo sacrum prado, ilgai negyvena. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiuolaikinėje lietuvių prozoje vis mažiau rašytojų, kurie vadovautųsi etiniais ir estetiniais kriterijais, o kad šie dar koreliuotų su patriotiniais – išvis retenybė, nebent neprofesionaliuose mėgėjų rašiniuose. S. Šalteniui visada rūpėjo rimtos ir slidžios, nevienprasmiškos temos (apysaka „Duokiškis“, romanai „Kalės vaikai“, „Demonų amžius“, „Žydų mergaitės dienoraštis“). Nuo banalokų lyrizmo recidyvų S. Šaltenį gelbsti dramaturginis romano konceptualumas ir akupunktūriškai tiksliai į tekstą įterpiamos meninės detalės, originalios, energetiškai intensyvios. Dėl jų S. Šaltenio raiškos tankis įstabus, tik reikia atidžiai skaityti. 

Kiekviename prozos tekste svarbu ne vien pirmyn genantis siužetą pasakojimas (kaip Sniegynų Vyro paieškos ar mirštančios motinos slauga Elei grįžus į Pietus). Siužetą vienija ir stiliaus mikrostruktūrų vaidmuo nelyg tas už kailinių pamušalo rastas raktas, kuriuo Elė bando rakinti visas duris. Arba disidento žmonos Natašos labai ploni riešai, kurie, tetų žodžiais, tiktų tik „kišti į stiklainio gurklį“. Šiame palyginime regime kumuliacinės energijos blyksnį daugeliu krypčių: pragmatinis tetų požiūris į buitį, pašaipa Kitam, žeminantys tautų santykiai. Kūrinio struktūros patvarumas sumaniai formuojamas detalių tarpusavio rišlumu, leitmotyvų sampynomis ir sąveikomis. Nevengiama įvaizdžių kartotės kitomis formomis. Apleistos kolūkių fermos apirusiais stogais – lyg šiferio duženos būtų gyvatės kiaušinių lukštai (p. 61). Kitaip tariant, S. Šaltenis žino, kaip profesionaliai surišti palaidus galus. Toks teksto rišlumas nebebūdingas dabarties prozininkams, amorfiškai plėtojantiems daugiažodį pasakojimą. Susieti epizodus Sauliui Šalteniui padeda noveliškas mąstymas ir dramaturgo įgūdžiai. Visi dvidešimt keturi romano skyriai panašūs į noveles, kurios baigiamos efektingu sakiniu. 

Svetimšalės atsiradimas tarp vietinių personažų padeda vengti štampų, įsigalėjusių vaizduojant bet kuriuos tautai lemtingus įvykius.