Šviečianti jaunystė. V. Strauko fotografijų serija „Paskutinis skambutis“

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. liepos 30 d., Nr. 30)

1952 m. V. Straukas persikėlė į Klaipėdą, kur mokytojavo, rašė, dalyvavo teatro veikloje. 1968 m. pradėjo dirbti Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato ateljė fotografu. 1976 m. jam buvo suteiktas Tarptautinės meninės federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) vardas, o 1994 m. – nusipelniusio fotografo menininko garbės vardas.

V. Straukas yra pelnęs penkis aukso medalius, tris „Grand Prix“, du FIAP aukso ir du sidabro bei per 60 kitų apdovanojimų. 1993 m. jam suteiktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas, 1999 m. – penkto laipsnio kunigaikščio Gedimino ordino valstybinis apdovanojimas.

V. Strauko darbai yra saugomi privačiose ir viešosiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų – Lietuvos fotomenininkų sąjungoje Vilniuje, Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, „Canon“ fotografijos galerijoje Amsterdame ir kitose.

Fotografas savo darbus yra eksponavęs įvairiose šalyse. Organizuotos personalinės parodos vyko ir Beverly Art Center Čikagoje (1985 m.), Fotografijos galerijoje Klaipėdoje (2003 m.), Menotyros institute Maskvoje (1982 m.) bei daugelyje kitų vietų.

V. Straukas Lietuvos fotografijos kontekste priskiriamas lyriniam realizmui – apipavidalindamas kasdienybės motyvus ir subjektus (moksleiviai, mokyklų koridoriai, jūros, gamtos peizažai), V. Straukas subtiliai žaidžia su apšvietimo, šešėlių intonacija ir kompozicijomis, taip išgaudamas lyrišką ir satyrišką kasdienybės pasaulį. Fotografas darbuose koncentruojasi į gyvenimo vertybių ir virsmų iliustravimą – jaunystę, nerūpestingumą, tėvystę, tėvynę ir kt.

„Vengdavau dramatiškos, nelaimingos situacijos. Ieškodavau tam tikro pasitenkinimo, kad žiūrint į mano fotografijas nereikėtų verkti“, – yra sakęs V. Straukas. Kurdamas tik nespalvotas fotografijas autorius pabrėžia linijų ir šviesos ritmus, jų sąsają ir medžiagiškumą, tai matyti, pavyzdžiui, jo fotografijose iš Nerijos peizažo ciklų „Pamario motyvai“ (1972 m.), „Kopos“ (1975 m.).

Lietuvos fotografijos klasiko Vaclovo Strauko gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su pamario kraštu bei jo žmonėmis. Būtent čia jis sukūrė savo ciklus „Pamario motyvai“, „Kopos“, „Jaunoji Klaipėda“, kuriuose atskleidžia šviesų, laisvą ir romantišką savojo laikotarpio, kasdienos ir gamtos paveikslą.

V. Straukas, nors ir pradėjęs fotografuoti vėlyvo amžiaus, greitai sulaukė tarptautinio pripažinimo, išgarsėjęs savo fotografijų ciklu „Paskutinis skambutis“ (1975–1987 m.). Daugiau nei dešimtmetį kurtame cikle „Paskutinis skambutis“ V. Straukas įamžino aštuntojo–devintojo dešimtmečių mokyklos šventes, mokytojų ir mokinių santykius, kasdienybę, taip pat to meto emocijas, trykštantį, svaigų ir net švelniai erotišką jaunystės grožį. 

Mokykla V. Strauko akiratyje atsidūrė visiškai neatsitiktinai – po studijų Vilniaus pedagoginiame institute net keliolika metų jis dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, todėl gerai pažinojo to meto mokyklos gyvenimą, jo užkulisius ir tvarką. Galiausiai tapęs fotografu, V. Straukas niekados nepamiršo kelio į mokyklą. Pasak jo žmonos Emilijos, kiekvieną kartą čia grįždavo tartum į antruosius namus, kur tarp jaunimo pasisemdavo šviesos, nuoširdumo ir begalinio džiaugsmo. 

Žvelgiant į kiekybiškai didžiulį ciklą, tampa akivaizdu, kad net ir keičiantis kartoms mokykloje fotografo buvimas šalia su fotoaparatu netrikdė jaunimo, jis visada sugebėjo įgauti mokinių pasitikėjimą, todėl fotomenininko įamžintos scenos, net ir tos, surežisuotos, atrodo labai natūralios.

Nors 1975–1987 m. laikotarpiu kurtai serijai fotografas panaudojo vienos paskutinių švenčių mokykloje pavadinimą, tačiau jis nuosekliai fotografavo ne tik šį, bet ir kitus šurmulingus mokyklos gyvenimo įvykius – mokslų pradžią rugsėjo 1-ąją, kasdienybę ilguose koridoriuose bei klasėse, galiausiai paskutinį skambutį, nervingas egzaminų sesijas ir išleistuves.

Šioje fotografijų serijoje atsiskleidžia to meto mokyklos gyvenimas ir aplinka, stilius bei mados, jaunatviškas optimizmas, naivumas bei nutrūktgalviškumas. V. Straukas, jo paties žodžiais tariant, stengėsi „atvaizduoti ne dieną, ne metus, bet akimirką, kai baigiasi vaikystė ir prasideda jaunystė“, pagauti akimirką, kai vyksta vienas įsimintiniausių gyvenimo virsmų. 

Ribinė gyvenimo kaitos nuojauta šią seriją paverčia ne tiek dokumentiniu liudijimu, kiek egzistenciniu jaunystės polėkio išaukštinimu. „Paskutinis skambutis“ savitai atskleidžia ir paties fotografo kūrybinį braižą, kuriame persipina jo – literatūros mokytojo – meilė poezijai bei teatrui (jaunystėje ir mokytojavimo pradžioje jis pats režisavo mėgėjiškus spektaklius). Ši patirtis ir vidinė pasaulėjauta natūraliai ir per daug negalvojant V. Straukui padėjo kurti išskirtines, žavingas ir patrauklias mizanscenas, kurių erdvės centre yra šviečianti jaunystė.

Žvelgiant į šias nuotraukas, belieka džiūgauti, kad prieš penkis dešimtmečius fotomenininkai galėjo laisvai dokumentuoti savąjį laiką ir supančius žmones, ypač vaikus ir jaunimą, ir tokiu būdu ateities kartoms išsaugoti ir perduoti jų charakterius, aplinką, to laiko aplinkos dvasią. Koks vaikystės ir jaunystės pasakojimas ateities kartoms liks apie mūsų laikus – klausimas išlieka atviras ir sudėtingas. Kaip teigia ne vienas fotografas, dėl griežtų teisinių apribojimų vaikystės ir jaunystės vaizdai išliks tik mėgėjiškuose arba šventes reprezentuojančiuose šeimų archyvuose, o tai gana smarkiai nuskurdins vizualią šio laikotarpio jaunystės atmintį.