Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Šviesiai juodos nebūna: apie knygą „Aušvicas“ 

Leidyklos „Kitos knygos“ nuotrauka

Profesionalus istorikas, Oksfordo universiteto absolventas Laurenceʼas Reesas įvairiapusių istorinių tyrimų išvadas yra įgudęs pristatyti istorinės rekonstrukcinės dokumentikos serialų formatu, juos prodiusuoti. Rašyti taip, kaip rašo jis, ir taip pristatyti savo tyrimų rezultatus, kaip pavyksta Laurenceʼui Reesui, ir, žinoma, turėti nevaržančias tiriamojo projekto galimybes – daugelio istorikų svajonė.

„Aušvicas. Naciai ir „Galutinis sprendimas“ (vertė Matas Geležauskas, leidykla „Kitos knygos“) – tai gyvų liudininkų žodžiais kuriamas vietos, aplinkybių, asmeninių patirčių, jausmų, kvapų ir pasirinkimų vaizdas. L. Reeso specializacija galėtume vadinti jo nuolatinį siekį (tai liudija kiekviena jo parašyta knyga) atvirai kalbėti temomis, apie kurias dažniau pasirenkama tylėti. Tai sudėtingų, daugiabriaunių vis dar šiandienos visuomenes stipriai veikiančių ir į nesutarimus dėl įvykių vertinimo stumiančių praeities reiškinių aktualizavimas. Lietuvių kalba dabar pasirodanti L. Reeso knyga platų skaitytojų ratą anglų kalba pasiekė 2004 m., dar po metų BBC pasirodė to paties pavadinimo šešių dalių (kiekvienam iš knygos skyrių – po dalį) istorinės rekonstrukcinės dokumentikos serialas. Tiesa, jis buvo išleistas ir CD versija, ir tai galbūt leistų įtarti knygos ar serialo formatą esant atgyvenusį, bet taip nėra, nes pateikimo gylis ir pristatomos vertybės nesensta. Tiems, kas stebi ir jaučia nuotaikas Lietuvos visuomenėje, jos patiriamus išbandymus suprantant savo XX amžiaus istorijos kertinius įvykius, paženklintus valstybingumo praradimu, Holokaustu ir okupacijomis, nesunku bus pajusti, kad ši knyga labai laiku. Ji jau turi pralavėjusį skaitytoją, gebantį užduoti sudėtingus įvykių supratimo ir jų įvertinimo link vedančius klausimus, taip pat plėsti savo istorinį ir empatijos akiratį; yra tokių potencialių skaitytojų, kurie turi nuomonę, bet kuriems trūksta argumentų jai sustiprinti. Gerai būtų, jei knyga pakliūtų į rankas tiems, kam vis dar patikimiausia įvykių aiškinimo atspirtimi yra jau atgyvenusi Rytų Europos kraštams būdinga kerštu paremta ir smurtą bei žudynes pateisinanti vadinamoji dviejų genocidų teorija. Kodėl knyga tiktų šiai skaitytojų grupei? Nes autorius puikiai jaučia šio požiūrio gajumą Rytų Europoje, jis nėra specialiai kritikuojamas, peikiamas ar skelbiamas kaip smerktinas. Priešingai, šio vertinimo kontekste nešališkas autorius sudaro prielaidas taip mąstantiesiems tarsi pažvelgti į save iš šalies, o faktologinė ir neįkyri psichologinė koncentruotų įvykių analizė leidžia juos matyti ir suprasti iš vidaus. Visa tai, ką skaitai, labai artima ir jautru Rytų europiečiui, todėl knyga įtraukia ir nepaleidžia, net ir užvertus paskutinį jos puslapį. 

L. Reesas „Aušvice“ akivaizdžiai nedeklaruoja, bet neabejotinai kelia vieną fundamentaliųjų klausimų: kodėl vis dar yra taip sunku suprasti Holokaustą ir nusikaltimus žmogiškumui? Šis klausimas itin svarbus ir opus šiandienos Lietuvos visuomenei ir jos pilietinei brandai, taip pat ir nemažai daliai mūsų kaimyninių kraštų, išgyvenančių panašias ar net radikalesnes istorinės atminties transformacijas, savo istorijos vertinimo ir traumuojančių įvykių adaptavimo procesus. Nors į šį kertinį klausimą atsakymo autorius nepateikia – jį reikia rasti patiems, savarankiškai, – taip veikia traumuotų visuomenių sveikimo procesai, autentiška ir įvairiapusė faktinė medžiaga išvadoms prieiti yra išskleidžiama. Nors L. Reesas visomis išgalėmis stengiasi būti neutralus, nešališkas ir nesmerkiantis, keliose knygos vietose prasismelkia autoriaus nesuvaldyta emocija ir negatyvi vertinanti nuostaba – tai įvyksta po kaktomušos su niekuo įprastomis kasdienybės sąlygomis neišsiskiriančių žmonių antžmogišku elgesiu ir neišblėsusiu jų tikėjimu tuo, ką siekdami įsivaizduojamo tobulumo jie darė Trečiojo reicho ir pasaulio ateičiai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Istorinio tyrimo, įtraukiant kone visas galimas dalyvių grupes, ir atkuriamosios dokumentikos sinergija, formų, žodžių ir vaizdų įtaigumas bei galimybės pasirinkti informacijos priėmimo formą(-as) teikia stiprų impulsą dabarties visuomenių pokyčiams ir nepalieka abejingų. Išsikelta objektyvumo ir nešališkumo kartelė (kiek ji yra įmanoma), jautrus ir kruopštus darbas su istorijos šaltiniais ir gyvų liudininkų prisiminimais, susitikimai su kai kuriais iš jų asmeniškai, keliant fundamentinius santykio su aukomis, pareiga, atsakomybe ir sprendimais klausimus, kuria pasakojimo jėgą. Tai lyg virtualus aukų, vykdytojų ir stebėtojų susitikimas, kai po kelių dešimtmečių senyviems vykdytojams užduodami tokie klausimai, kokių nelygioje padėtyje atsidūrusios ir per stebuklą išgyvenusios jų aukos niekada nebūtų uždavusios. L. Reesas tarsi tarpininkas ir jungtis tarp skirtingų, dėl likimo vingių, pareigos, įsitikinimų ar tiesiog įsivaizduojamai „netinkamos“ kilmės ar religijos Aušvice atsidūrusių dešimčių ir šimtų tūkstančių žmonių. Iš knygos susirankiojus buvusių nacių karininkų ar kareivių, dalyvavusių žmonių naikinimo procese, pavardes ir panaršius internete galima aptikti pokalbių, interviu su jais įrašų. Paaiškėja, kad kai kurie iš jų ne tik tikėjo tuo, ką darė anuomet, bet savo veiksmų teisingumu buvo įsitikinę ir būdami žilagalviai devyniasdešimtmečiai, gyvenantys pakitusioje Europoje ar JAV, turinčiose aiškią oficialiąją poziciją dėl Holokausto, genocidų ir nusikaltimų žmogiškumui.   

Kodėl Aušvicas ir ką ši vieta bei istorija papasakoja lietuviams? L. Reeso „Aušvicas“ pasakoja apie atokaus užkampio tapsmą koncentracijos, o vėliau ir mirties stovykla, kurios visuose procesuose, grandyse, kalinių ir prižiūrėtojų pusėse ir veiklose veikė labai skirtingi ir kartu labai panašūs žmonės – sovietų belaisviai, lenkai, vokiečiai, žydai, rusai, ukrainiečiai, romai, Jehovos liudytojai, homoseksualai, neįgalieji, vaikai, moterys ir vyrai, naciai, medicinos eksperimentų bandytojai ir bandomieji, mylintys ir nekenčiantys, vagiantys, besidžiaugiantys ir besišlykštintys darbu, kurį suvokė kaip galimybę išlikti. Kelerių metų Aušvico pastatymo ir veikimo istorija aprėpia ir didžiausią iš įmanomų kontrastų – bandymą išlikti ir norą gyventi, o ir čia pat vietoje nuosekliai tobulinamas nuasmeninto (eliminuojant aukos ir žudiko santykį bei akistatą) žudymo technikas ir maksimalaus jų efektyvumo reikalavimą. Tai išskirtinė vieta, kurioje buvo keliami ir, pasitelkiant mokslo žinias, techniškai bei eksperimentiškai sprendžiami fizinio žmonių naikinimo efektyvinimo klausimai. Šiandien tai sunkiai suvokiama, nors tuomet buvo grindžiama skirtingų rūšių pseudomoksliniu pagrindu, politiniu ir ekonomikos spartinimo turiniu ar teorijomis apie optimalų populiacijos dydį ir jo reguliavimą. Tai, kas vyko Aušvice, reprezentuoja fizinio naikinimo veiksmus, L. Reeso kontekstualizuojamus sukurtoje plataus masto naikinimo grandinėje, bet kartu atskleidžia ideologinį, politinį, teorinį ir ne mažiau aktualų psichologinį jų pagrindimą. Mirties stovyklos visuminis pristatymas leidžia autoriui kelti ir analizuoti itin sudėtingus emocinius ir atsakomybės klausimus, užduoti juos stovyklos prižiūrėtojams ir žmonių naikinimo organizatoriams bei vykdytojams (kiek šiuose veiksmuose buvo įsakymo vykdymo ir kiek savos iniciatyvos?), kartu bandyti gelmiškai suprasti Aušvico kalinių patiriamas kontroversijas: draugo virsmą priešu ar dalies kalinių gyvenimą ir darbą stovykloje kartais ne vienus metus, nors kita dalis kalinių buvo nužudyti vos atvykę.  

L. Reeso Aušvico rekonstrukcijoje tikrovės nuolat persidengia – jos daugiaplotmės, pristatomos per prakalbinamus istorijos šaltinius, grindžiamos liudininkų prisiminimais ir gyvais interviu. Pasakojimą apie Aušvicą kaip vietą ir jo gyventojus ar tuos, kurie čia neužtruko nė minutės ilgiau, nei trunka nukakti nuo gėlėmis apsodintos ir normalybę apgaulingai imituojančios atvykimo-paskirstymo vietos iki „Zyklon B“ dujų kameros, galėtume matyti kaip vietos biografiją. Autorius ją konstruoja iš kolektyvinių grupių biografijų, o šios susmulkėja iki asmeninių biografinių pasakojimų. Čia daug tikrų vardų, pavardžių, tautybių ir kilmės vietų – daug tikrų gyvenimų, kuriuos pavyko rekonstruoti, bet dėl jų liudijamo siaubo labiau norėtųsi, kad jie būtų buvę išgalvoti, o dokumentika būtų fantastinė fikcija. Net Aušvico, kaip vietos ir koncentracijos stovyklos, istoriją L. Reesas pradeda pasakoti personalizuotai per nieko neišsiskiriančio (nei gebėjimais, nei išvaizda, nei elgesiu ar gyvenimo būdu) SS hauptšturmfiurerio Rudolfo Hösso biografiją ir jo paskyrimą vienos pirmųjų koncentracijos stovyklų, kuriamų iki tol niekam nežinomame pietryčių Lenkijos miestelyje, komendantu. Aušvicas ir per kelerius metus jo tapsmas didžiausia pasaulyje masinių žudynių vieta buvo šio paprasto žmogaus, vykdžiusio įsakymus ir priėmusio sprendimus, biografijos ašis ir farsas.   

„Aušvice“ pasakojama ne tik apie naikinimą ir antžmogiškumą (nors daugiausia apie šias formas), bet ir apie pasikartojančius, deja, ne visada sėkmingus, pavienių kalinių ar jų organizuotų grupių bandymus ištrūkti, pabėgti iš stovyklos. Paskutinysis – šeštas knygos skyrius „Išlaisvinimas ir atpildas“ – užbaigia Aušvico kaip vietos neįmuziejintą pasakojimą ir pateikia stiprų emocinį atsaką masinių žudynių ir Holokausto neigėjams. Kai senas nacis į gyvenimo pabaigą įvykių neigėjams asmeniškai per savo patirtis ir, svarbiausia, viešai teigia: „<…> šie klaikūs dalykai iš tiesų vyko, nes aš ten buvau.“ Taip Aušvico pavyzdžiu kalbama apie XX amžiaus istorijoje pasiektą dugną.   

Kiekvienas skaitytojas atras teiginį, stipriausiai ir priimtiniausiai apibūdinantį asmeninį santykį su šia knyga, be asmeninio santykio ir pasidarytų išvadų nei vietos – žinomos kaip Aušvicas-Birkenau, – nei įvykių nesuprasi ir neįvertinsi. Man ši knyga yra apie žmogaus ribas ir žmogaus beribiškumą.