2020 05 31

Rugilė Bosaitė

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Svyruojant tarp balta ir juoda

Latvių rašytoja Nora Ikstena Vilniaus knygų mugėje. Organizatorių nuotrauka

Nora Ikstena, „Motinos pienas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2019 m. Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė.

Motinos pienas – šimtmečiais šlovintas naujagimio gyvybės vanduo, tačiau Noros Ikstenos romanas – ne mokomoji knyga apie pieno teikiamą naudą. Atvirkščiai, tai romanas apie pragaištingą, užnuodytą nenoru gyventi motinos pieną, nuo kurio stengiamasi apsaugoti savo vaiką, kad šis neįtrauktų į save slogučio, kad nepatirtų rusų pado svorio, apsunkinančio taip, jog esi priverstas gyventi negyvenant.

Sovietmetis – laikotarpis, kurį garsiausia šiuolaikinė Latvijos rašytoja N. Ikstena pasirinko atskleisti literatūriniame projekte, skirtame paminėti valstybės šimtmetį, „Mes. Latvija. XX amžius“. Projektui parašytas romanas „Motinos pienas“ tapo ne tik kūriniu, įtrauktu į Latvijos metų knygos trumpąjį sąrašą, bet ir populiariu verstiniu romanu (išverstas į anglų, italų ir kitas kalbas), supažindinančiu su sovietiniu absurdu tuos, kurie paliko anapus geležinės uždangos.

Lietuvoje šis romanas taip pat surado savo skaitytoją, kurį, tikėtina, sudomino ne tik knygos puslapiuose atsispindinti bendra istorinė patirtis, bet ir atvira, išpažintinė istorija, papasakota lakoniška, bet metaforiška romano kalba, kurią taikliai į lietuvių kalbą išvertė Vertėjo krėslo premijos laureatė Laura Laurušaitė. Romane vaizduojami ryškūs, įtikinami vienos šeimos bevardžių moterų, gyvenusių sovietinėje Latvijoje, charakteriai. Savaip besipriešinanti sovietiniam režimui dukra, besigalynėjanti su mirtimi, su nenoro gyventi genu gimusi motina, pasitelkusi vaistus, knygas ar alkoholį nusikelianti į paralelinį pasaulį, ir motinos motina, kuri prisitaiko prie santvarkos, tačiau sukandusi dantis neša savo kryželį.

„Motinos pienas“ papasakoja jų gyvenimo, užnuodyto nepaaiškinamo savinaikos troškimo, istoriją, kurioje tarsi sūpynėse kartais kylama aukštyn, o kartais veidu krentama žemyn. Tačiau taip pat tai romanas apie sovietinį pasaulį, kuriame žmonės – lyg cirko akrobatai, balansuojantys ant lyno, virš kurio penkmetis per metus, o žemiau – burokų lysvės, patręštos tarybinės tėvynės išdavikų krauju. Šis kūrinys apie kontrastus, kurie pirmiausia atsispindi per romano sąrangą. Romanas prašytas tarsi neįvykęs motinos ir dukros pokalbis, sudarytas iš vidinių monologų: viename skyriuje – motinos gyvenimo nuotrupos, kitame – dukros jausmų ir skaudulių atgarsis. Šiuose vidiniuose monologuose atsispindi binarinės opozicijos: gyvenimas ir mirtis, laisvė ir nelaisvė, realybė ir alternatyvus pasaulis, tarp kurių nuolat svyruoja romano veikėjos.

Gyventi buvo lemta narve, kaip ir dukros augintiniui žiurkėnui Bembiui. Tiesa, žiurkėnas buvo drąsus: jis nukando savo vaikui galvą, kad šiam netektų kalėti, o vėliau ir pats padvėsė. Kiti romano veikėjai prisitaikė savaip: motinos motina išmoko gyventi nelaisvėje, motina pasirinko gyventi alternatyviame rūke, nes negalėjo pakęsti sovietinės realybės, primenančios absurdo teatrą. 

Romane gausu išraiškingų simbolių, atskleidžiančių ploną ribą tarp gyvybės ir mirties. Nuo kūrinio pavadinimo, simbolizuojančio gyvybės eliksyrą, ar piešinio, kuriame vaizduojamas motinos pilve augantis vaisius, iki motinos užpreparuotos kaukolės ar naktinių paskaitų anatomikume. Nuo molio lipdinio, vaizduojančio embrioną, ar simboliškos romano pradžios, kurioje aprašyti dukros ir motinos gimimo vaizdiniai, iki nuodingų grybų, kuriuos ketina valgyti motina, ar sovietinio režimo aukų, kaltų be kaltės.

Svyravimas tarp gyvybės ir mirties polių atsispindi ir per motinos bei dukros patirtis. Motina – ginekologė, kuri eksperimentuoja, žaidžia su gyvybe, tarsi bando perimti Dievo, kurio sovietinėje realybėje nėra, vaidmenį. Ji – gyvybės nešėja, padedanti moterims susilaukti vaikų, tačiau ji ne tik kuria, bet ir nutraukia gyvybę. Motina nesidžiaugia gyvybės dovana, kurią jai suteikė tėvai, ji ne kartą pati bandė peržengti gyvenimo ribą, tačiau jos dukra ją nuolat traukdavo atgal. Frazė „Kol mirtis mus išskirs“ šiame romane skamba ne iš jaunųjų lūpų, bet iš dukros širdies, kuri jaučia motinos nenorą gyventi. Dukra kovojo su mirtimi nuo pat gimimo, kai motina paliko ją be vienintelio gyvybės eliksyro, iki pat motinos mirties, kai tąkart ji neturėjo galimybės, o gal tiksliau pavargo stengtis prijungti motiną prie gyvybės aparato.

O jei motina ir dukra būtų gimusios kitur? Gal gyvenimas būtų kitoks? Jei dukra būtų gimusi Vudstoko festivalyje, gal jai nebūtų reikėję traukti motiną iš mirties letenų? Gal motinai nebūtų reikėję peržengti tos plonos gyvenimo ir mirties linijos? Greičiausiai, kad ne, gyvenimas nebūtų kitoks. Anot literatūros kritikės Giedrės Kazlauskaitės, motiną kamuojančią melancholiją nepristabdytų nei palankios socioekonominės sąlygos, nei profesinė sėkmė, nei geras mikroklimatas šeimoje.*

Gyventi buvo lemta narve, kaip ir dukros augintiniui žiurkėnui Bembiui. Tiesa, žiurkėnas buvo drąsus: jis nukando savo vaikui galvą, kad šiam netektų kalėti, o vėliau ir pats padvėsė. Kiti romano veikėjai prisitaikė savaip: motinos motina išmoko gyventi nelaisvėje, motina pasirinko gyventi alternatyviame rūke, nes negalėjo pakęsti sovietinės realybės, primenančios absurdo teatrą, kuriame gali pasirinkti tik dviveidžio vaidmenį: čia „gatvėse vaizduoja paklusnius tarybinius piliečius, čia vaizduoja disidentus“ (p. 57). Dukra įtikinamai atliko du vaidmenis: namuose ji – savo motinos motina, o peržengusi namų slenkstį – nepalaužiamas jazminas, kuris tvirtai stovi net tada, kai į veidą spjauna sovietinė jėga. Ji nusprendė priešintis, kovoti savaip: ar tai būtų nugalėta baimė, kurią sukėlė draugas, ar mokykloje laimėtas pieno mūšis.

Pusiausvyra tarp laisvės ir nelaisvės polių išsaugoti nelengva, tačiau svarbiausia buvo nebūti verge, išlaikyti laisvę visur: „mano laisvė yra mano laisvė net burokų vagose“ (p. 53). Gyvenant nelaisvėje, laisvė reiškė ne tik laisvą valią, bet ir apsisprendimo galimybę, kada peržengti gyvenimo ir mirties ribą, kad išsilaisvintum ir išlaisvintum nuo graužiančio savinaikos geno. Nors sovietinėje Latvijoje laisvi Vakarai – tai už geležinės uždangos plevėsuojanti iliuzija, tačiau tiek išorinė, tiek vidinė laisvė jau čia pat, nuo jos skiria tik plona riba.

Jei motina ir dukra būtų gimusios kitur, viena gal ir būtų kitaip. Gal niekas nebūtų nustūmęs motinos nuo mokslinių galimybių liepto. Gal motina būtų galėjusi padėti savo pagalbininkei hermafroditei Jesei išsilaisvinti iš jos pačios kūno. Tačiau tai tik spėlionė, o gal tik netaktiškas bandymas lįsti į rašytojos kūrybos daržą. Rašytoja N. Ikstena sukūrė liudijimą ne tik apie sovietinio režimo traumas, bet ir apie nepaaiškinamą gyvenimo geismo naikinimą. Nors vieni patyrę sovietinį režimą, tačiau kitiems tai tik pasakojimai ir istorijos, kurias, manau, būtina išgirsti ne tik iš savųjų rašytojų (Alvydo Šlepiko ar Romualdo Granausko), bet ir kitų šalių kūrėjų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Išgirsti šią istoriją svarbu ir dėl to, kad būtų atpažintas, suvaldytas desperatiškas mirties troškimas, kamuojantis tuos, kurie galbūt to net nežino. Svyruota buvo daug, tačiau, manau, kad rašytojai pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp binarinių opozicijų, pavyko nenusverti svarstyklių nei į juodą, nei į baltą. Pradžioje minėjau, kad Lietuvoje šis romanas surado savo skaitytoją. Nepaisydama romane pastebėtų logikos klaidų (Serafimos dukros amžiaus) ar dirbtinokai perteiktų George’o Orwello intertekstų, viena iš tų skaitytojų – ir aš. Nors sovietinis laikmetis man nepažinus, išlikę tik atgarsiai iš tėvų prisiminimų ar knygų, nors savinaikos geismas atrodo toks svetimas, tačiau N. Ikstena taip subtiliai ir paveikiai pavaizdavo nenoru gyventi užkrėstą motinos gyvenimą sovietiniame chaose, jog, rodos, kad ir aš ten buvau: ir burokų lysvėse sustirusi tupėjau, ir alergišką pieną gėriau, ir kartu su romano veikėjomis gyvenimo ir mirties karuselėje supausi. Laimė, kad tik rodos.

* Giedrė Kazlauskaitė, 2019 m., „Kaip sunku parašyti romaną“, Bernardinai.lt. Prieiga per internetą.