2021 04 24

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.
Apleistas portretas su rožiniu. Piktupėnai, Pagėgių rajonas, 2017 m. Tado Kazakevičiaus fotografija

2021 04 24

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

T. Kazakevičius: „Mano fotografijos – tai mano užkonservuoti atsiminimai, kuriuos įžvelgiau šiandienoje“

2017-ieji. Kretinga, Klaipėdos rajonas. Kapinės šalia bėgių. „Prisimenu puikiai tą jausmą, kaip važiuoju mopedu, matau kapus beveik ant bėgių ir artėjantį traukinį su cisternomis „ORLEN Lietuva“. Sviedžiu mopedą ir bėgu. Kadangi fotografuoju juosta, kol susitvarkau, kol vaizdą sufokusuoju. Bet spėjau. Ir tik paskui apsižiūrėjęs pastebėjau, kad kapai dar ir lankomi. Šioje fotografijoje ir išlenda tai, ko nebebus. Dabar važiuodamas pro šią vietą matytum pagal europinius standartus sutvarkytas kapinaites“, – apie vieną iš savo fotografijų ciklo „Tai, ko nebebus“, skirto įamžinti nykstantį, besikeičiantį Lietuvos kaimą, kadrą pasakoja TADAS KAZAKEVIČIUS.

Kaimo keitimąsi fotografas priima natūraliai, nei dramatizuodamas, kad jis išnyks, nei teigdamas, kad kaimas tapo geresnis ar blogesnis. „Tiesiog jis keičiasi, kaip ir viskas per amžius amžinuosius. Besikeičiantį kaimą fotografavo Buračas, Augustinas, Sutkus, Požerskis, Baltėnas. Ir aš jį fotografuoju. Visi mes radome tą patį kaimą, tik kiekvienas savaip kitokį“, – kaip pasakojimo įžangą į savo pirmąją autorinę parodą gimtojoje šalyje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, ištaria dokumentinės fotografijos meistras.

Viena vertus, jūsų darbai, kaip ir sakote – Lietuvos fotografų klasikų Balio Buračo, Vytauto Augustino, Romualdo Požerskio, Antano Sutkaus, Arūno Baltėno tąsa fiksuojant nesujauktą, ramią, šviesią kaimo tikrovę. Kita vertus, kitaip nei jie, savo pagautą nueinantį laiką jūs kilstelėjate į poetinį lygį, fotografijomis atverdamas žmonių veidų ir jų artimos aplinkos gilumas, neapčiuopiamas, metafizines, melancholiškas. Ką jums svarbu užčiuopti savo vizualinėje kalboje?

Nenoriu labai drąsiai savęs dėti į kokią lentyną, bet man svarbi lietuviškoji humanistinė fotografijos mokykla. Už tai, kaip sakau, tas humanizmas man keistai perlindo. Taip, dabar vizualinis supratimas pasikeitęs, mano darbo stilistika ir vizualinės kalbos pasirinkimas truputį kitokie. Kita vertus, mano ašis vis tiek yra žmogus, aš kuriu pasakojimą pirmiausia apie jį, dėl to žmogų sakralizuoju ir jautriai į jį žvelgiu.

Kita vertus, nelendu žmogui į dūšią, susitikę mes pabendraujame kartais dvidešimt minučių, kartais kelias valandas, ir aš fotografuoju sudėdamas į kadrus daug sentimentų, nostalgijos, romantizavimo. Iš tiesų lengva romantizuoti asketišką kaimo gyvenimą, tačiau jame matau labai daug vertybių. Dažnai gali girdėti diskutuojant, koks tas tobulas gyvenimas – tai sunku įvardyti, bet visada atrodo, kad jis turi būti gražus, poetiškas, romantiškas, toks, kurį galėtum sentimentalizuoti, toks, kuriam jaustum nostalgiją kaip iš Tarkovskio filmo.

Valant miltų maišus. Narteikiai, Pasvalio rajonas, 2014 m. Tado Kazakevičiaus fotografija
Senoji kapavietė. Kurtuvėnai, Šiaulių rajonas, 2018 m. Tado Kazakevičiaus fotografija
Jonas. Meškasalis, Alytaus rajonas, 2017 m. Tado Kazakevičiaus fotografija

Andrejaus Tarkovskio poetinis kinas šedevru tapo ne veltui dėl to, kad jis intensyviai gyveno savo vaizduojama tikrove, kad jam buvo labai svarbu vizualiai perteikti asmeniškai išgyventą realybę. Kiek tokios asmeninės realybės, grįžtančios nostalgiškais vaizdais iš vaikystės, paieškų jūsų fotografijose?

Aš tik vėliau supratau esminį dalyką. Kažkada man Gintautas Trimakas mestelėjo frazę, sako: taigi tu čia ne vaikus nufotografavai, o savo vaikystę. Tada aiškiai supratau: mano fotografijos – tai mano užkonservuoti atsiminimai, kuriuos įžvelgiau šiandienoje ir perteikiau. Jose labai daug asmeninių momentų. Kai manęs klausia, ar nuotraukose yra mūsų kaimas, mūsų provincija, aš sakau – jose mano kaimas ir mano provincija, į kuriuos žiūriu su didžiule meile.

Vienoje iš šios serijos fotografijų yra mano prosenelio kapas – vadinasi, tai jau labai subjektyvus kadras, kuriame ieškau teisingos kompozicijos, tinkamos šviesos. Tačiau iš tikrųjų keliaujant nuo vieno kadro prie kito viskas juose daugiau ar mažiau asmeniška. Vienoje nuotraukoje užfiksuoti mano šeimos ąžuolai, rodantys, kad ten buvusi sodyba. Fotografijoje, kurioje vyrai krauna šieną – irgi mano atsiminimas apie tai, kaip tikriausiai vienintelį kartą gyvenime esu krovęs į vežimą šieną. Pamenu, važiavau pro šalį, pamačiau tuos vyrus, ir iškart atmintyje iškilo vaizdas iš vaikystės.

Važiuoju ir kolekcionuoju atsiminimų nuotrupas. Kai netikėtai pamatau ką nors, kas man sukelia nostalgiją, sentimentų, būtinai noriu tai užfiksuoti. Dėl to kai kurie kadrai stipriai įsikrauna, nes į juos įdedi daug savęs. Parodoje nepamatysite vaizdų, kurie tiesiog išoriškai gerai veikia, su geru pokštu ar gera ironija.

Gal ir juokingas bus palyginimas, bet taikliausias šios fotografavimo patirties simbolis galėtų būti animacinis filmas „La troškinys“ („Ratatouille“). Žinote, kaip būna: užuodęs tam tikro maisto ar produkto kvapą, įkrenti į tam tikrą gyvenimo momentą. Mūsų juslės, ypač kvapas, labai susijusios su vaizduote. Ir kai pamačius ką nors važiuojant pro šalį pasąmonėje jos takšt ir užkabina reikalingą kertelę – tai nutinka tik milisekundę, tiek visko užplūsta tą akimirką, tiek nostalgijos. Jeigu tokią akimirką dar ir pavyksta šį jausmą sukėlusį žmogų pašnekinti, jį pažinti ir vizualizuoti savo subjektyvų matymą, tada įvyksta stebuklas.

Fotografija, kurioje sėdi vyras su vaiku ant kelių – tai vienas tų atvejų, kai pravažiuodamas pamatai, meti mopedą į šalį ir sakai: būkit geri, tik nepakeiskite pozos, sėdėkite kaip sėdite. Nes jeigu ką nors tik pakeisi, dažniausiai atgal nesustatysi. Man keista buvo pravažiuojant pro bažnytkaimį matyti žmogų taip tobulai vėjo sušukuotais plaukais, sėdintį su vaiku. Ir nors realybėje vaiką ant kelių laiko, atrodo, jo dėdė, man ši nuotrauka apie tėvą ir sūnų. Tokių vaizdų mieste nebematysi, kaip ir daugelį kitų, sukritusių per laimingą atsitiktinumą. Negaliu sakyti, kad nepaprašau žmogaus atsistoti ar atsisėsti tam tikroje vietoje, bet stengiuosi, kad ji būtų iš konteksto, kuriame žmogus mane pagavo. 

Dabar aiškiai suprantu, kodėl ši fotografijų serija sulaukė dėmesio ne tik Lietuvoje – ji užkabina asmeninius sentimentus. Italai jose mato savo vaikystę. Kinai – savo kultūros fabulą, žiūrėdami į fotografiją su valtimi prieplaukoje. Taip, tai Tolimųjų Rytų istorijos leitmotyvas, ir man buvo įdomu išgirsti, kad šioje nuotraukoje jie pamatė pasakojimą apie žmogų persikų žiedų sode. Sode, iš kurio gali išeiti laisvai, tik patekti į jį atgal nėra vilties. Taip ir man – patekau į savo Ameriką tarsi laiko mašina. Juk iš pat pradžių net neplanavau fotografuoti Lietuvą – man rūpėjo Didžiosios depresijos laikotarpis Amerikoje, kurio iš tikrųjų niekaip negalėčiau nufotografuoti, bet še kad nori – aš jį radau Lietuvoje. Per tuštėjimo, migracijos, egzodo motyvus, kurių ieškojau Amerikoje, atradau Lietuvą ir pamilau ją iš naujo. Ir ši tema suveikė labiausiai. Aišku, galbūt man buvo lengva būti sentimentaliam, nes ilgą laiką čia negyvenau, o kai išvažiuoji, visada pradeda trūkti vietos, kurią palikai.

Tokie dalykai šildo. Arba kadrai, kuriuos padaręs sužinai, kad žmogus daugiau niekam, išskyrus tave, nesileido fotografuojamas. Kaip tyčia to žmogaus jau nebėra, mane susiranda jo anūkas ir prašo atsiųsti nuotraukų, kad galėtų padovanoti savo tėvui, išėjusio žmogaus sūnui, jubiliejaus proga.

Papasakokite, kas jums svarbu kuriant portretą. Akivaizdu, kad jūsų portretuojami žmonės jaučiasi komfortiškai, ramiai – viena vertus, jūs nelendate į jų asmeninę erdvę įkyriai, kita vertus, jums pavyksta atverti žmogaus veido gylį ir per jį patį, ir per aplinkos detales.

Man svarbus žmogaus tipažas, ką jis reprezentuoja, taip pat tai, ar atliepia mano paties sentimentus, ar man ką nors primena. Žinote, fotografas – kaip ir tapytojas, kuris visada šiek tiek piešia save. O tada žvilgsnį sutelkiu į šviesą, detales. Man norisi žmogaus portretą papildyti aplinka, nes vien veidu suformuoti jį gerą ne visada išeina, todėl portreto pasakojimą pratęsia erdvė aplink, žmogaus artimos aplinkos daiktai: lango motyvas, užuolaida, kopūstas, dubenėlis, pienas, net degtukų dėžutė gali pasakoti istoriją. Ir tik vėliau įsižiūrėjęs iš tam tikrų detalių, pavyzdžiui, to, kaip pastatyta žmogaus koja, gali analizuoti, kaip jis jaučiasi – atsipalaidavęs ar įsitempęs.

Yra portretų, kuriame nėra žmogaus veido, bet prie jo priartėjama vien per detales – lango motyvą, rankos judesį, daiktus. Jeigu matai tai, ką nori matyti, jeigu žinai, kaip gražiai pateikti tam tikrus dalykus, portretas negali nepavykti, tu tiesiog negali jo nepadaryti. O tada šalia atsiranda ir pasakojimas. Kartais iš pradžių net nesupranti, ką konkrečiai norėjai papasakoti – kaip tas kadras su lietaus bačka, kai lauki, kol lietus baigsis. Dar pačioje šio fotociklo pradžioje viename Kauno fotofestivalyje italų kuratorius, kuriam parodžiau savo pradinius kadrus, pasakė, kad šis kadras – mano serijos ašis. Pamaniau – kaip bačka gali būti geriausias kadras? Pasirodo, jis paliečia ne tik mane, bet ir kitus, suveikdamas pasąmonėje per detales ir pasakodamas atpažįstamą prisiminimą: kuratorius kalbėjo, kad lygiai tokia pati bačka stovėjo pas jo močiutę Lukos mieste, lygiai taip pat į ją krito vanduo. Kaip ir man, kuris stovėjo, žiūrėjo į bačką vaikas būdamas ir laukė, kol baigsis lietus, kad vėl galėtų bėgti žaisti.

Arba vyras, prie gluosnio kratantis miltų maišą. Su juo kalbėjomės labai ilgai, gal tris valandas. Aprodė man savo svirną Narteikiuose, kuris kaime buvo vienas pirmųjų pastatų, papasakojo, kad tais metais prikūlė aštuoniolika tonų grūdų. Tada kartu vaikštinėjome: jis dirbo savo darbus, aš fotografavau. Nemažai jo portretų padariau, bet iškalbingiausias man buvo tas, kuriame net jo veido nesimato – vaizdas, kaip šis žmogus krato miltus, man pasirodė kompoziciškai labai įdomus, toks grafiškas, toks simboliškas: medis, išteptas miltais – kaip obels dažymas, vėjo plaikstymasis, sukilusi migla, kopėčių į dangų motyvas – ko gero, tai reportažiškiausias visos serijos kadras, tas nutikęs stebuklas, kurį vėliau gali ilgai ilgai analizuoti. Pats žmogus – tarsi ne iš šių dienų. Aš visada ieškau tokio žmogaus, kuris vizualiai atlieptų man rūpimą subjektyvų vaizdą.

Arba vyras, važiuojantis į laukus baltais marškiniais. Pamatai tokį vaizdą ir galvoji: kas čia dabar, Amerikos amišas? Pats žmogus dar labai gražus, atrodo, imk ir tapyk. Ir kai vėliau žiūri tuos kadrus, negali patikėti, kokia laimė buvo užfiksuoti šią kasdienio gyvenimo nuotrupą.

Arba Filomena, rankose laikanti kuoką gyvulių kuolams prikalti. Žiūriu ir bandau įsivaizduoti, kiek tai kuokai metų, kad šitaip nutrankyta. Esu susigyvenęs su šiais kadrais – taip stipriai, kad man net sunku jų visų neanalizuoti.

Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Fotografas Tadas Kazakevičius. Mindaugo Meškausko nuotrauka

Susitikdamas, bendraudamas su kaimo žmonėmis galite pasitikrinti, koks pats esate. Kaimo žmogus, atviresnis, paprastesnis nei miesto, dar taip smarkiai neapaugęs melagienomis ir socialinių tinklų netikrove, yra kaip jūsų paties lakmuso popierėlis. Ką apie save sužinojote susitikęs su juo?

Įdomu, kad dėl, matyt, mano tam tikrų fizinių savybių žmonės manęs neišsigąsdavo. Taip pat daug ką apie mane pasakydavo ir tai, kaip pas juos atvažiuodavau – mopedu, o ne mašina. Transporto priemonė, – įsivaizduokite arogantiškai į kiemą automobiliu įvažiuojantį nepažįstamą žmogų, – savaip konstruoja susibendravimą. Kiek galvoju, neatsimenu, kad kas nors būtų atsisakęs su manimi bendrauti ar būtų pareiškęs norą nesifotografuoti, aišku, žmonės visada, kaip sakoma, pasisarmatija.

Žinoma, jiems jau įlindęs į galvą tas visas socialinių tinklų, žiniasklaidos ironiškas žvilgsnis į kaimo žmogų. Nes juk matome, koks kaimo vaizdas ten formuojamas – visiškai distopinis. Bet aš kaimą matau visai ne tokį. Kaip sakoma: ko ieškai, tą ir randi. Aštuonis iš dešimties kaimo namų randu tvarkingus ir gražius. Taip, krepšy visada pasitaiko keletas supuvusių obuolių. Tačiau man kaimas – labai šiltas, artimas, nuoširdus, svetingas, mieste niekada nesulauktum tiek kvietimų išgerti kavos namuose pas žmogų, su kuriuo ką tik susipažinai. Ką ir kalbėti apie kvietimą papietauti, jeigu reikia – ir pernakvoti. Todėl negaliu neromantizuoti to, ko mieste jau neberandu. Kartais pagalvoju, kad ankstesnių kartų mano kolegos dar turėjo galimybę panašių dalykų patirti ir mieste – tą žmogaus betarpiškumą.

Visi kaime žino ir apie mediją, ir socialinę mediją, žmonėms atsiradusi baimė, kad juos pašieps. Todėl jeigu manęs prašo, visada atsiunčiu pasižiūrėti nuotraukas. Visuomet paklausiu, ar žmogus norėtų jų gauti. Sakau, jeigu kitąkart važiuosiu pro šalį, užvešiu. Taip, beje, šioje serijoje atsirado ir portretai, daryti ne pirmaisiais metais. Pavyzdžiui, Jono iš Meškasalio, vyro, sėdinčio su kavos puodeliu, portretas darytas grįžus man pas jį paduoti nuotrauką iš praėjusių metų. Tai vienas svarbiausių serijos kadrų. Būdavo, grįždavau pas žmogų ir tris, ir keturis kartus pasidalinti nuotraukomis. Kartais išsiųsdavau laišką, kartais gaudavau atsakymą. Keletą kartų su manimi buvo susisiekę tų žmonių giminaičiai, padėkoję ar paklausę, gal dar kadrų turiu.

Gražus pavyzdys – Stasio ir Aldonos iš Vilijampolės portretas. Jų dukra susisiekė su manimi ir paklausė, gal kartais daugiau jos tėvelio nuotraukų turiu. O aš kaip tyčia pas juos buvau praleidęs daug laiko, išfotografavęs bene dvi juostas. Kai dukra man parašė, jos mama jau buvo išėjusi, ir man įstrigo jos žodžiai, pasakė: kaip gera tėvus matyti tokiame brandžiame kūriny. Tokie dalykai šildo. Arba kadrai, kuriuos padaręs sužinai, kad žmogus daugiau niekam, išskyrus tave, nesileido fotografuojamas. Kaip tyčia to žmogaus jau nebėra, mane susiranda jo anūkas ir prašo atsiųsti nuotraukų, kad galėtų padovanoti savo tėvui, išėjusio žmogaus sūnui, jubiliejaus proga.

Negaliu sakyti, kad kasdien susiskambinu su jais visais – ne, taip tikrai nėra, bet iš daugelio esu gavęs daug šilumos.

Prisipažinsiu – jau išeina šis ciklas, bet gal ir laikas, tik keisčiausia, kad vis prie jo grįžtu.

Paroda apipavidalinta taip, kad į ją žmogus įsitrauktų visomis savo juslėmis: regėjimu, girdėjimu, uosle, tam tikra prasme lytėjimu, nes parodą papildo fiziniai daiktai. Kodėl nutarėte juos eksponuoti ekspoziciją išplėsdamas, galima sakyti, iki instaliacijos?

Daiktai parodoje atsirado natūraliai, nes keliaudamas po Lietuvą juos pradėjau rinkti iš apleistų namų. Niekada daiktų, numestų kur aplinkui, nepaimdavau iš karto, maniau, gal vis dar kam jų prireiks. Ne vieną kartą pasiėmęs grįždavau ir padėdavau atgal. Kai kurie daiktai, pavyzdžiui, kėdutė, portretas, taip manęs laukė keletą metų – pasiėmiau portretą tik praėjusių metų lapkritį, nes pasirodė, kad jis per asmeniškas būti išmestas, sutryptas, sunaikintas. Ant jo kabėjo rožančius, dabar jis pagarbiai padėtas parodoje, ir taip daiktas įgyja naują gyvenimą. Rožančius, kryželis – tokie daiktai žmogui labai daug reiškė, jie iškalbingi ne primestinio, bet tikrojo, gilaus tikėjimo, liudijančio egzistenciją, ženklai. Kartais tame pamatytame viename kryželyje ar skulptūrėlėje tikėjimo pajausti gali daugiau nei Šiluvos atlaiduose. 

Arba kiek daug gali papasakoti puodelis iš sovietmečio. Aliumininis šaukštas ar dubenėlis, jau tapę retenybe. Rasta dėžutė su eglutės žvakutėmis. Metalinė dėžutė, kurioje buvo laikomi siūlai, pasai ar vaistai. Ir džiaugiesi suteikęs šiems daiktams naują gyvenimą, prieš tai juos dar ir nufotografavęs. Tai tas pats, kaip rinkti folklorą. Močiutė nelabai supranta, kodėl tu tai darai, nes jai daina prasminga tol, kol ją dainuoja. Puodelis prasmingas tol, kol geria iš jo vandenį. O paskui išmeti, ir tiek. Bet kitų žmonių akyse šie daiktai gali tapti pasakojimu apie praėjusį laiką.

Parodoje yra ne tik daiktų, rastų apleistuose namuose, bet ir keletas įsigytų kur nors turgelyje. Viename name radau knygą apie Frankliną Rooseveltą – tai specifinis daiktas, šis prezidentas Ameriką valdė Didžiosios depresijos, kuri įkvėpė šią parodą, metu. Man šios knygos radimas buvo ženklas, kad viską darau teisingai.

Paroda turi ir savo kvapą, kurį sukūrė Laimė Kiškūnė. Iš pradžių man buvo kilusi mintis sukurti kvapą, kokį jaučiau patekęs į apleistus namus. Arba primenantį trobos kvapą. Tačiau Laimė pasiūlė sukurti mano kūrybos kvapą, ir tai padarydama ji prisilietė prie man svarbių kelionių po Lietuvą momentų – užuodžiant mišką, lietaus ar amoniako važiuojant mopedu kvapą.

Tėvas ir sūnus. Turgeliai, Šalčininkų rajonas, 2015 m. Tado Kazakevičiaus fotografija
Kaimo pašto dėžutė. Pasuosiai, Kupiškio rajonas, 2014 m. Tado Kazakevičiaus fotografija
Algis pakeliui į laukus. Želviai, Kelmės rajonas, 2018 m. Tado Kazakevičiaus fotografija
Aldona ir Stasys. Vilijampolė, Kauno rajonas, 2015 m. Tado Kazakevičiaus fotografija
Apleistas portretas su rožiniu. Piktupėnai, Pagėgių rajonas, 2017 m. Tado Kazakevičiaus fotografija

Lietuvių dokumentinės fotografijos meistras Tadas Kazakevičius savo ciklą „Tai, ko nebebus“ kūrė penkerius metus. Lėtaeigiu mopedu nukeliavo apie 7 tūkst. kilometrų, aplankydamas įvairius kaimus, vienkiemius, juostiniu fotoaparatu įamžindamas žmonių portretus ir jų aplinkos vaizdus. T. Kazakevičiaus fotografijos pelnė apdovanojimų Lietuvoje ir pasaulio fotografijos konkursuose.

2017 m. ciklas „Tai, ko nebebus“ pateko tarp konkursų „Lens Culture Exposure Awards“ ir „International Photography Awards“ finalininkų, kai kurie kadrai atrinkti į „Sony World Photography Awards“, eksponuoti prestižinėje parodoje „The Royal Photographic Society“, laimėjo „Auksinio kadro“ apdovanojimą Lietuvos spaudos fotografijos konkurse. 2018 m. T. Kazakevičius tapo vienu iš dešimties „ZEISS Photography Awards“ finalininkų. Šis jo ciklas atsidūrė tarp dvylikos konkurso „Leica Oskar Barnack Award“ finalininkų darbų. Pristatytas „The British Journal of Photography“, taip pat didele apimtimi eksponuotas prestižinėje „Jimei x Arles“ parodoje Kinijoje, „Xposure“ fotografijos festivalyje Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir kitur.

T. Kazakevičiaus fotografijų ciklas „Tarp dviejų krantų“ su Kuršių nerijos vaizdais 2019 m. Datonge (Kinija) vykusiame tarptautiniame fotografijos festivalyje „The Power of Image“ apdovanotas pagrindiniu prizu, 2018 m. jis buvo tarp 50-ies konkurso „Lens Culture Emerging Talent“ finalininkų, kai kurie kadrai eksponuoti galerijoje Niujorke. 2020 m. Pasaulio spaudos fotografijos konkurso („World Press Photo“) portretinių fotografijų serijų kategorijoje ciklas „Tarp dviejų krantų“ įvertintas trečiąja vieta. Serija tapo ir 2020 m. Lietuvos spaudos fotografijos konkurso fotopasakojimo ir reportažo temos nugalėtoja.