T. Snyderis apie tautų gimimą, nuopuolį ir tironijos silpnybes. Karo pamokos Europai

Šiam permąstymui kviečia ir Jeilio universiteto profesorius Timothy Snyderis, parašęs ne vieną knygą apie Vidurio ir Rytų Europą, karą ir Ukrainą. Profesoriaus ilgametė patirtis bei įžvalgos leidžia permąstyti du svarbius klausimus – tautos ir režimo bei jų santykio – į kuriuos čia ir susitelksiu.

Pirmas dalykas, kurį pabrėžia T. Snyderis, tai, kad Rusija apsiskaičiavo, nenumatydama Ukrainos tautos ryžto gintis ir jos galimybių tą daryti. Tai susiję su ideologine putinizmo režimo prielaida, kad Ukraina nėra tikra šalis, o Ukrainos žmonės – tauta. Putinas, akivaizdžiai tikėjosi „denacifikuoti“ ir „demilitarizuoti“ Ukrainą per kelias dienas. Tą rodo ne tik į konfliktą mestos pajėgos, bet ir tai, kad dar nepradėjus puolimo jau buvo paruošti spaudos pranešimai, apie sėkmingos „karinės operacijos baigtį“.

Tai iškreiptas pasaulio vaizdas, besiformuojantis ilgai neatitraukiant žvilgsnio, žvelgiant į kreivą Rusijos imperijos vidinės ideologinės sistemos veidrodį. Ideologija įsitvirtina visuomenėse angažuojantis ir kartojant pamatinės jos idėjas. Galiausiai netgi tie, kurie ideologiją naudoja savo galiai legitimizuoti ar pateisinti veiksmus, nebegali atskirti tiesos nuo melo, fakto nuo fikcijos.

Iškreiptas pasaulio vaizdas – žvelgiant jau ne tik per T. Snyderio, bet ir daugelio XX a. totalitarinius režimus analizavusių filosofų prizmę – yra neišvengiama tironijų našta. Uždarumu ir teroru pagrįsta pati valdymo sistema, persismelkianti iki paties viršaus, kuomet informacija negali laisvai cirkuliuoti. Tai ne tik įgalina visuomenės kontrolę, bet galiausiai nebeleidžia patiems tironams apskaičiuoti savo veiksmų, jiems reikalingų priemonių ir rezultatų. Čia niekas nenori būti blogų žinių nešėju, o informacinė sistema yra tiek uždara, kad tarpusavyje kalbančių balsų kiekis yra maksimaliai apribotas (putinizmo atveju – situaciją dar pasunkino paties Putino izoliacija pandemijos metu). Lygiai svarbu ne tik tai, kas kalbama, bet ir kaip kalbama. Putinizmo ilgai kurta propagandos mašina kuria žodyną, kurį visi kiti turi perimti, ir tai neleidžia į režimo pasaulį įsiskverbti nei kitoms idėjoms, nei realybei.

Pasak T. Snyderio, pati „netikros“ Ukrainos idėja yra radikali pozicija. Netgi Stalinas, į kurį kaip į Šiaurinę žvaigždę žvelgia Putinas, tokios radikalios linijos nepasiūlė. Stalinas neabejojo Ukrainos tikrumu ir ukrainiečių egzistencija, kuri kėlė grėsmę ir turėjo būti neutralizuota. Būtent tam ir tarnavo politika, dėl kurios per Holodomorą milijonai ukrainiečių buvo numarinti badu. Stalinui reikėjo silpnos Ukrainos Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Šiame kontekste T. Snyderis siūlo kaip įmanoma daugiau dėmesio skirti savo kalbai ir laikytis tiesos, kadangi strategiškai propaganda dabar reikalauja mesti maksimaliais pajėgas kurti istorijai apie nevienareikšmišką darinį. Šis darinys tarsi turėtų atitikti tautinę valstybę (kurios vienu iš pagrindinių atributų putinizmas laiko kalbą), bet iš esmės apimtų modernią nacionalinę valstybę, kuriai priklausytų Rusija ir Ukraina. Kuo anksčiau atpažinsime, kokia kalba ir kokie pasakojimai šią propagandinę istoriją kuria, tuo labiau tikėtina, kad galėsime jai atsispirti ir neleisti įsigalėti, ypač kai mus jau pasiekia karo nuovargis. Ateityje ši problema tik gilės dėl karo ir ypač sankcijų poveikio ne tik Rusijai, bet ir likusiam pasauliui, tad pasigirs balsų, siūlančių grįžti prie „normalizacijos“, net leidžiant Rusijai perbraižyti valstybių sienų žemėlapį.

Taip pat Rusija neapskaičiavo ir Vakarų reakcijos. Tai irgi įvyko dėl tironijoms įprasto statiško ir angažuoto pasaulio matymo. Atsakant į klausimą, kokia bus Vakarų reakcija, buvo pasiremta pasaulio reakcija į Rusijos vykdomą Ukrainos okupaciją 2014 m. Kai nuosekliai kuriamos informacinės sienos, kad Rusijos žmonės nematytų pasaulio pokyčių (Ukrainos nuoseklus judėjimas europinės tapatybės linkme tampa ypač dideliu kliuviniu statiškumo siekiančiai tironijai), iš esmės sukuriama savotiška „blind spot“ – akloji vieta. Mat išties nebematoma, kaip ir nesuprantama, kad pasaulis aplinkui keičiasi ir nėra statiškas.

Pasaulis ir ypač Ukraina atliko nemažai namų darbų nuo 2014 m. pradžios. Tad čia iš esmės matome, kad tironijai didžiausi iššūkiai kyla ne iš išorės, bet iš pačiai tironijai legitimuoti reikalingų tokių priemonių, iš kurių galiausiai išauga ir ją ardančios jėgos. Modernios tironijos prielaida, kaip Totalitarizmo ištakose rašė Hannah Arendt, yra nesikeičiančio, uždaro pasaulio sukūrimas, kuriame fikcija triumfuoja prieš tikrovę ir visuomenė tarsi įšaldoma statiškame savo pačios vaizdinyje.

Tačiau grįžime prie tautų tikroviškumo klausimo. Pasak T. Snyderio, matome du visiškai skirtingus ir radikaliai priešingus tautos formavimo ir jos savivokos pavyzdžius. Apie tautos tikroviškumą galime spręsti ne iš ko kito, kaip iš jos gebos išjudinti tikrovę ir ją keisti. Vienas ryškių pavyzdžių, svarbių kaip tik dėl to, kad tapo dabartinės Rusijos agresijos pradžia – Maidano įvykiai. Pirmiausia patys protestai 2013 m. prasidėjo dėl to, kad žmonės žvelgė ne atgal, o į priekį. Išėjusieji į gatves save įsivaizdavo kitokioje ateityje, nei jiems pasiūlyti bandė tuometinis prezidentas. Vėliau, kai prasidėjo smurtas, į gatves išėjo visi. Žmonės taip išreiškė savo pretenziją į polį. Galiausiai, policijai ėmus šaudyti, ukrainiečiai neišsiskirstė. Jie liko.

Pasak T. Snyderio, Maidano kaip gebėjimo keisti tikrovę pavyzdys atskleidžia esminį skirtumą tarp Ukrainos tautos, kaip veikiančio politinio subjekto, ir Rusijos. Pastaroji savęs ieško ne veiksme, o praeities mituose, selektyviai sijodama istoriją. Jos žvilgsnis atsuktas ne į priekį, bet atgręžtas atgal. Istorija čia turi teologinę prasmę, nes remiasi didžiosios nekaltos Rusijos mitu ir dėl to yra susipynusi su religija. Karas yra ne tik istorinės „tiesos atkūrimas“, bet ir eschatologinis įvykis.

Tačiau tokia valstybės tapatybė negali būti taip saistanti, kaip saisto bendras išgyvenimas ir bendras veiksmas, kai kovojame dėl apčiuopiamų ir išgyvenamų dalykų. Galiausiai – šis skirtumas nulemia žmonių gebą pasipriešinti ir nepasiduoti. Juk esama milžiniško skirtumo tarp žmonių, kurie kovoja už savo gyvenimus, kasdienybę, draugystes bei namus, ir tų, kurių kova nesiremia jokia asmenine patirtimi ir išgyvenimais. Toks žvalgymasis atgal yra ne tik pasirenkama valstybingumo kūrimo strategija, bet neišvengiamybė, nes tironija iš esmės bando atmesti bet kokį veiksmą, kuris gali išjudinti nevaldomus ir neprognozuojamus jos pokyčius.

Dovana mums, į kurią referuoja T. Snyderis, yra kaip tik dabartinis Ukrainos veikimas. Ukrainiečių drąsa, dvasios tvirtumas, išjudino skepticizmo ir pragmatizmo persmelktą mūsų visų tikrovę. Visi tiesą pajautėm taip tvirtai, kaip niekada. Ne vien tik Rusijos bombos ir tankai pažadino europiečius iš pokarinės taikos miego. Tai ukrainiečiai, stojantys savo kūnais priešais tankus, nenustojantys skambinti pianinu gaudžiant oro atakų pavojaus sirenoms, mums tapo žmogiškumo ir nesutriuškinamos dvasios stiprybės pavyzdžiu. Šiandien mūsų pasaulis dar stovi, nes jį griaunančią jėgą atremia ukrainiečių rankos. Tikroviškesnį tautos įrodymą vargu ar surasime.

Tas pats pasakytina ir apie lyderystę ir charizmą. Ukrainoje Volodymyras Zelenskis ją kuria veiksmais, tiesiogine prasme veikdamas „ant žemės“ su visais tais, kurie šiandien kariauja; Kremliaus vadas savo „lyderystę“ kuria per baimę, tarp jo ir visų kitų, netgi jo paties patarėjų – milžiniškas atstumas (baimės simboliu tapęs stalas), jis nebendrauja su savo tauta, jis slepiasi savo bunkeryje. Taip atrodo butaforinė ir susimuliuota lyderystė.

Dėl vakuumo, susiformuojančio valstybėse, kuriose žmonės negali patys kurti savo gyvenimų ir ateities, vienu iš efektyviausių tapatybės kūrimo būdų tampa ekspansija – veiksmas, nukreiptas į išorę. Dėl to karas daugeliui yra egzistencinis, būtinas, savaime suprantamas, viena iš politikos priemonių. Paprastai tariant, atsakymo į klausimą, „kas mes esame?“, ieškoma ne viduje (tai sąlygotų polemiką bei įvairovę), o išorėje ir praeityje (užbaigtoje ir pažintoje, priešingoje nekontroliuojamai ateičiai). Tad klaidinga būtų sakyti, jog Rusijos agresija prieš Ukrainą yra vien Putino karas – sienų peržengimu savęs politine prasme ieško ir Rusijos piliečiai.

Kartu tai yra atsakymas į klausimą, ar NATO yra veiksnys, išprovokavęs Rusiją – jei nebūtų NATO, būtų galima rasti kitą „provokaciją“. Apskritai realizmo teorija, teigianti, kad NATO plėtra tarsi išprovokavo savo saugumo interesą ginančią Rusiją, nėra tinkama aiškinant Rusijos agresijos ištakas. Realizmas numato racionalų subjektų sprendimų priėmimą. O tai šio režimo sąlygomis yra neįmanoma dėl daugelio priežasčių: santvarkos poreikio kompensuoti „politinio veikimo“, t. y. realios pilietinės visuomenės stoką, informacijos lauko ribotumo bei svarbiausia – smurto ir prievartos pajungimo politinio legitimumo poreikiams. Taigi režimas trūkumus, tokius kaip tautas kuriančias politinės erdvės ir veiksmo galimybes, kompensuoja ekspansine politika bei statiniu mąstymu, kuriame įskiepyti mitai, nostalgija ir selektyvios istorinės interpretacijos.

Klausimas, ar tiesa atsilaikys prieš fikcijos antpuolius, lieka atviras. Prisimenant V. Havelo žodžius, šiandien mes gyvename tiesoje, tačiau laikas klampina. Todėl nebūkime jai abejingi ir nebūkime naivūs, kad ji toliau išliks tokia ryški. Ukrainos pavyzdys rodo, jog tiesa reikia rūpintis.