Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ta Lenkija… keista šalis

Dr. Katarzyna Korzeniewska. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ vasario mėn. numerio.

Ar žinote, kada švenčiami Trys Karaliai? Kas yra gegužinės ir kaip jos vyksta? Kada šv. Ona, o kada – šv. Petras ir Povilas? Kaip atrodo Dievo Kūno procesija? Kada giedami Graudūs verksmai, o kada – Kryžiaus kelias? Ar žinote, kad jei devynis pirmus mėnesio penktadienius iš eilės prieisit išpažinties ir priimsit Komuniją, tai tikrai po mirties neisit į pragarą? Nežinote? Ir visai tai nebūtina geram krikščioniui ir neprivaloma geram katalikui, nors mūsų seneliai ir proseneliai bei jų seneliai ir proseneliai paprastai ir žinojo, ir praktikavo, o mes galime puoselėti viltį, kad taip brendo dvasiškai ir pasiekė dangų.

O Lenkijoje visi „tokius dalykus“ visada žinojo, panašiai kaip eismo ženklus arba daugybos lentelę. Tik visai neseniai užaugo karta, kuri anksčiau minėtų ir daugelio kitų katalikiškos kultūros dalykų nežino ir nenori žinoti. Tos kartos žmonės mėgsta eglutę ir dalijasi kalėdaitį per Kūčias, bet neina į Piemenėlių Mišias ir nepriima kalėdojančio kunigo. Jie buvo tėvų „privesti“ Pirmosios Komunijos, bet paskutinį kartą bažnyčioje lankėsi gal per savo Sutvirtinimą, o gal – per giminaičio vestuves, bet kuriuo atveju – seniai. Patys, tiesa, gyvena be bažnytinės santuokos, net mama jau dėl to nepyksta. Devintines (visuomet būna ketvirtadienį, ir tai Lenkijoje nedarbo diena) bei Žolinę vadina ilguoju savaitgaliu ir važiuoja kur nors paiškylauti. Na, per Visus Šventuosius dar kapus aplanko.

Epochos pabaiga

Žiniasklaidoje ir katalikai apžvalgininkai, ir Bažnyčiai abejingi įvykių stebėtojai sutartinai skelbia, kad tam tikra istorinė Katalikų Bažnyčios Lenkijoje epocha baigiasi mūsų akyse. Tūlam, spėjusiam gimti vėlyvojo komunizmo laikais ir užaugti šv. Jono Pauliaus II pontifikato šešėlyje, tai reiškia ir tos epochos pabaigą.

Laikotarpių lūžyje radikalios laikysenos padaugėja, ir tokių epochos permainos ženklų matėme Lenkijoje. Pastaraisiais metais ir mėnesiais atsirado ir kunigų, kurie viešai degino Hario Poterio tomus bei Hello Kitty žaislus, nes įžiūrėjo už jų kyšančius velnio ragus, ir ateisčių-feminisčių, kurios nešvankiai pamėgdžiojo Devintinių procesiją.

EPA nuotrauka

Praeitais metais Lenkijos Bažnyčią sukrėtė ir rimtos problemos, nesusijusios su radikalų pasireiškimais. Pedofilija tarp kunigų ir šių nusikaltimų slėpimo skandalai sudrebino pačių iškiliausių Bažnyčios hierarchų autoritetus, kartu ir šv. Jono Pauliaus II. Ta proga pasirodė, kad pereinamuoju besibaigiančios epochos laikotarpiu nesusiorientuoja ir kai kurie Lenkijos vyskupai bei iš žiniasklaidos visiems žinomi kunigai. Užuot atsiprašę aukų, ėmę aiškintis nusikaltimus ir rodę atsiteisimo už skriaudas pavyzdį, pradėjo porinti, kad kalta seksualizuojanti gender kultūra, patys kunigų išnaudoti vaikai arba jų tėvai; ir iš viso – kad visi turime pagundų, ir nieko nepadarysi. Be to, kad Bažnyčia Lenkijoje greit bus persekiojama, o prieš kunigus vyksta propagandinis puolimas. Kai kurie po to sugebėjo atsiprašyti, bet… žodžių iš dainos neišmesi.

Prie viso to prisidėjo pandemija. Tebegalioja dispensa nuo dalyvavimo sekmadienio Mišiose. Kai kurie visai pareigingi katalikai atrado, kad nenuėjus į Mišias sekmadienį arkangelų trimitų nesigirdi ir kitų pasaulio pabaigos ženklų taip pat nematyti. Kažin kiek iš jų grįš į bažnyčios suolus pasibaigus pandemijai? Kiti sužinoję, kad šiemet kunigai nekalėdos, pajuto tam tikrą palengvėjimą (mažiau vienu klapatu, o ir vokelio ruošti nereikia). Ar priims kunigą kitais metais – bus matyt.

Sielovados fiasko

Paskutinis stiprus praeitų metų dėmuo – dešimtys tūkstančių žmonių (daugiausia jaunų, ir ne vien supasaulėjusiuose didmiesčiuose), kurie išėjo į gatves protestuoti prieš įstatymą, griežtinantį draudimą daryti abortus. Politinio-teisinio šių demonstracijų konteksto išdėstymas reikalautų skaitytojo dėmesio išbandymo ir daugiau vietos žurnale. Tačiau viena šokiruojanti aplinkybė, kad į gatves išėjo daugiausia jauni žmonės, kurių dauguma lankė tikybos pamokas (Lenkijoje praktiškai privalomas) bent 8 metus, jeigu ne 12. Šokiravo visų pirma tuos negausiuosius, kurie nežinojo, kokia prasta daugelio šių pamokų (dažniausiai vedamų kunigų ir vienuolių moterų) kokybė. Žinoma, ne viskas išsitenka katechezėje, bet buvo aišku, kad po 30 laisvės metų Bažnyčia patyrė sielovados fiasko (tai rodo ir statistika, augantis netikinčių ir tikinčių, bet nepraktikuojančių jaunų žmonių skaičius).

Demokratijos ir laisvės sąlygomis užaugę piliečiai, kurie Bažnyčios nepatyrė, kaip tautos ir paskirų žmonių politinių teisių gynėjos, tiesiog logiškai ir kritiškai pažvelgė į tikrovę: institucija, kuri pati slepia vaikų skriaudėjus savo gretose, yra nepatikima kaip kitų vaikų gyvybės gynėja, o jos mokymai apie skaistumą ir tvarkingą tradicinę santuoką verti juoko. Tad ir nuskambėjo jų sarkastiškas, piktokas juokas.

Protestai Lenkijoje. EPA nuotrauka

Sosto ir altoriaus sąjunga

Reikėtų būti labai egocentrišku kataliku (tokių, žinoma, atsirado), kad galėtum teigti, jog mitingai ir eisenos už teisę į abortus Lenkijos miestuose buvo iš esmės antibažnytiniai. Pavieniai pamaldų sutrukdymai ir „atvirkštinis“ krikščioniškos simbolikos panaudojimas, be abejo, galėjo sukrėsti, bet protestai iš esmės buvo politiniai, nukreipti prieš dabartinę vyriausybę ir jos sprendimus. Bažnyčiai kliuvo kaip valdančiųjų sąjungininkei, mat ir negausūs, bet triukšmingi hierarchai bei kunigai jau kelinti metai atvirai palaiko dešiniąja vadinamą vyriausybę, o tie, kurie supranta, kad sosto ir altoriaus sąjunga nedera Bažnyčiai ir jai kenkia, paprastai savo išmintį parodo išraiškingu tylėjimu. Negirdėję, kad Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė, o jei ir išgirdę – to nepatyrę, jauni ir ne visai jauni tapatina ją su keistais drabužiais vilkinčiais pagyvenusiais vyrais, kurie kalba kažkokia keista savakalbe ir iš politikų išsidera normalių žmonių laisvės apribojimų ir lėšų.

Dar įdomiau, kad prieš Konstitucinio Tribunolo nutartį, pagal kurią leidimas atlikti abortą esant rimtam ir nepagydomam vaisiaus apsigimimui prieštarauja Lenkijos konstitucijai, į demonstraciją išėjo ir katalikai bei katalikės. Greičiausiai jiems ir joms buvo skirtas Lenkijos episkopato konferencijos atstovo spaudai jėzuito Tomaszo Gęsiako (ir, žinoma, ne tik jo vieno) sudrausminimas, kad dalyvauti tose protesto akcijose – nuodėmė, nes tai reiškia pasisakyti už abortus. Tačiau kai kurie dvasininkai tokį dalyvavimą kitaip vertino. Tėvas dominikonas Adamas Szustakas papeikė Bažnyčios vadovus sakydamas, kad „Bažnyčiai nevalia būti politikų paleistuve“. Mat dėl Tribunolo veiklos teisėtumo yra rimtų abejonių (o dėl jo politizavimo – nėra), panašiai kaip ir dėl daugelio valdančiųjų veiksmų. Prieš tokią valdžią – argumentavo kiti dvasininkai – katalikas turi teisę ir net pareigą protestuoti, net jeigu valdžia Bažnyčią lepina dėmesiu ir parama iš valstybės biudžeto, o jos atstovai noriai fotografuojasi dalyvaudami pamaldose.

Neišpildytų siekių našlaičiai

Tokį lūžį iki šiol katalikiškoje Lenkijoje daug kas lyg ir pranašavo, bet kažin ar nuspėjo tokią drastišką jo eigą. Dar prieš dvejus trejus metus kai kurie pasauliečiai katalikai, žurnalistai, apžvalgininkai, veikėjai tikėjosi, kad Lenkija, tarsi JAV, išspruks iš dėsningo vystymosi sekuliarizmo link spąstų; nepaseks Kanada, Ispanija ir Airija, bet būdama moderni, demokratiška ir turtinga liks viešai ištikima tradicinėms vertybėms ir masiškai pamaldi (ar bent jau religinga). 2020 metais tokių prognozių jau neteko girdėti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dabar jau beveik visi, kuriems rūpi Bažnyčia Lenkijoje, regis, pastebėjo, kad nebeliko katalikiškos kultūros, o pažangios laikmečio dvasios pasivyti nepavyko. Ir atviros bei modernios Bažnyčios šalininkai, siekiantys liberalizuoti katalikiškąją lytiškumo etiką, ir tie, kurie norėjo išlaikyti Bažnyčios įtaką visuomenei, matyti ją tradicinių vertybių sergėtoja – liko(m) neišpildytų idėjų ir siekių našlaičiai, kuriems teks greit bręsti ir prisiimti atsakomybę, kaip tai įvyko kitose Europos šalyse, kur tradicinė katalikybė tiesiog suiro.

Lenkijos katalikai liko našlaičiai ir tuo atžvilgiu, kad dauguma ganytojų ir kunigų lūžio laikotarpiu atrodo ne mažiau sumišę, negu eiliniai tikintieji. Į pasauliečius kaip į atsinaujinimo terpę vis dažniau rodo tie, kurie su susirūpinimu žiūri į Bažnyčios Lenkijoje situaciją. Likę be autoritetų, be katalikiškos kultūros kraičio, be visuomenės pripažinimo, be realių intelektinių išteklių galbūt turime Lenkijoje nepakartojamą šansą prisiminti, kad mūsų vienintelė viltis ir siekis yra..?

Katarzyna Korzeniewska – sociologijos mokslų daktarė, vertėja ir redaktorė, be to „Bažnyčios kronikos“ fondo (2011) ir Mokslo premijos užsienyje gyvenantiems mokslininkams lietuviams (2014) laureatė; nuolat stebinti Lietuvos reikalus ir apie juos rašanti žurnale Polski Przegląd Dyplomatyczny („Lenkijos diplomatijos apžvalga“), taip pat portaluose przegladbaltycki.pl, omp.org.pl, rodm-krakow.pl.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu